Trumpai apie filmą
Pagrindinė filmo siužeto linija – nuolatinė žmonių ir protingų, žmogaus sąmonės lygį pasiekusių beždžionių kova dėl dominavimo arba išlikimo. Ši kova filme išryškėja tuomet, kai kelių mokslininkų komanda laiku nusikelia į tolimą ateitį ir savo gimtoje planetoje išvysta išvirkščią pasaulį. Čia gorilos yra kariai, šimpanzės – mokslininkai, orangutanai – politikai, o žmogui paliktas neprotingo laukinio padaro vaidmuo. Filmas sukurtas remiantis 1963-ais metais prancūzų rašytojo Pierre Boulle parašytu to paties pavadinimo romanu. Idėja sukurti tokį kūrinį autoriui kilo zoologijos sode stebint, kaip jam pasirodė, žmogiškas gorilų išraiškas. Arthur P. Jacobs režisuota 1968-aisiais pasirodžiusi kino juosta originalią P. Boulle istoriją šiek tiek modifikavo ir sėkmingai perkėlė į ekranus. Vėliau sukurtos dar keturios istoriją pratęsiančios dalys („Beždžionių planetos gelmėse“, „Pabėgimas iš beždžionių planetos“, „Beždžionių planetos pergalė“, „Mūšis už beždžionių planetą“). Po A. P. Jacobs mirties tolimesniu filmo plėtojimu rūpinosi „20th Century Fox“. Šiame etape filmo evoliucija pakliuvo į daugiau nei 10 metų trukusį sąstingį, kol galiausiai 2001-aisiai pasirodė režisieriaus Timo Burtono „Beždžionių planetos“ atgimimas naujame pavidale. Vėliau sukurtos dar trys šio nemirtingo siužeto plėtotės („Beždžionių planetos pakilimas“, „Beždžionių planetos aušra“, „Karas už beždžionių planetą“).
Sugrįžkime prie straipsnio antraštėje iškelto klausimo: kokie gi yra pagrindiniai šio filmo ingredientai?
Tarprūšinio bendravimo, karo ir gyvūnų teisių klausimai
Žmogus gali mylėti šunį arba katę, bet žudyti savo brolį, o kitos rūšies atstovą paversti vergu. Tokios ir panašios mintys nuolat šmėkščioja įvairiuose filmo epizoduose ir pasiekia žiūrovą įvairiais atspalviais: nuo subtilaus humoro iki tiesmuko kraujo. Ir kuo giliau į tamsiąją žmogaus (šiuo atveju ir beždžionės) prigimties pusę brendama, tuo daugiau tų klausimų kyla. Prieš pradedant šią kelionę galima būtų pacituoti filmo veikėją orangutaną daktarą Zaius: „Tau gali nepatikti tai, ką rasi“. Patiks ar nepatiks filman sudėtos mintys pirmą kartą jį žiūrintiems, nežinia, tačiau aišku viena – įvairių minčių čia apstu. Taip pat ir taiklių asociacijų. Pavyzdžiui, asociacijų su Rytų-vakarų branduolinio ginklavimosi varžybomis, tamsiaodžių kova už lygias teises ir pan.
Humoras
Subtilus, intelektualus ir tiesiog geras Humoras įaustas į bene visas „Beždžioniu planetos“ dalis. Pirmoje dalyje beždžionių vadovaujamo teismo procese matome gražiai pateiktą klasikinę japonų trijų išmintingų beždžionių maksimą, filme „Pabėgimas iš beždžionių planetos“ šimpanzė mokslininkė Zira juokauja feministinėmis temomis, o ir Timas Burtonas su komanda nepraradę nuotaikos dėl apriboto filmo biudžeto savo juostoje skaldo juokelius kur tik tinka.
Gėris ir grožis
Nesvarbu, ar konkrečiuose filmo kadruose žiūrovas susitapatina su tuo metu siužete dominuojančiomis beždžionėmis, ar su žmonėmis, veiksmo linija sukurta taip, jog žiūrovas su herojais visuomet susitapatina vedinas gėrio ir atjautos. Pagrindiniai personažai čia visuomet stengiasi išlikti ir kovoja už savo rūšį, tačiau reikiamu momentu tinkamai įvertina faktą, jog humanizmas yra bendrarūšiška vertybė. Tai užtvirdami žmonės su beždžionėmis karts nuo karto net bičiuliškai pasibučiuoja, nors vieni kitiems yra išoriškai nepatrauklūs.
Jei jau dėti filmą „Beždžionių planeta“ į laiko kapsulę, tai dėti dar ir dėl to, jog čia apstu grožio. Juk ir antikos palikimas mus didele dalimi pasiekė nuogų kūnų skulptūrų pavidalu, tad kodėl gi nepasididžiavus gražiaisiais šio laikmečio mūsų rūšies atstovais. Jau pirmoje filmo dalyje mus pasitinka žavioji aktorė Linda Harrison (Nova) ir ištreniruotais bei patraukliais kūnais galintys pasigirti vyrų giminės atstovai, pavyzdžiui, aktorius Charltonas Hestonas (Teiloras). Net ir 2001-ųjų filme kūrėjų nuoseklumas neprarandamas pakvietus filmuotis tokius fiziškai patrauklius aktorius kaip Mark Wahlberg (Leo) ar Estella Warren (Dina).
Timo Burtono braižas
Nors Timas Burtonas filmą „Beždžionių planeta“ tikriausiai režisavo be didelės meilės, nes susidūrė tiek su laiko, tiek su pinigų stoka, nors filmuojant kino juostą išdžiūvo kai kurioms scenoms reikalingas Paueko tvenkinys, nors ši kino juosta greta teigiamų įvertinimų susilaukė antiapdovanojimų už prastą vaidybą, niekas nepaneigs fakto, jog į šį filmų ciklą Timas Burtonas įnešė unikalų savo braižą, kuris yra vertas išlikimo. Beje, reikėtų įvertinti ir tai, jog aktoriams 2001-ais metais pristatytame filme reikėjo net 4,5 valandos savo įmantriems kostiumams užsidėti ir 1,5 valandos juos nusiimti. Ar tai ne kino pasaulio žygdarbis?
Žinoma, į laiko kapsulę būtų galima vietoje šios beždžioniados įdėti serialą „Gelbėtojai“ ir rašau tai be menkiausios ironijos. Gražūs paplūdimiai, geri aktoriai, lengvas siužetas. Bet jei vis dėlto norėtųsi kiek subtilesnės žinutės, tebūnie tai bus „Beždžionių planeta“. Juk ko verta vien ši citata:
„Tu teisus, aš visuomet žinojau apie žmones. Įrodymai kalba, jog jo išmintis eina išvien su idiotizmu, jo emocijos valdo jo protą, jis yra karinga būtybė, kuri kovoja su visa kuo aplink, net savimi.
Daktaras Zaius“
