Viktoras Emilis Franklis – tai vienas įžymiausių austrų psichiatrų. Jis taip pat buvo ir psichoterapeutas. Jis buvo įžymus tuo, kad pagrindė logoterapijos teoriją ir praktiką, įkūrė vadinamąją Trečiąją Vienos psichoterapijos mokyklą, plėtojo humanistinę psichologiją ir egzistencinę analizę.
V.E. Franklis nusako logoterapijos esmę: „logoterapija stengiasi, kad pacientas visiškai suvoktų savo atsakomybę; todėl ji palieka jam galimybę pasirinkti, apsispręsti, už ką jis atsakingas ir kuriam tikslui. Pacientui reikia pačiam spręsti, ar savo gyvenimo uždaviniu jis turėtų laikyti atsakomybę visuomenei ar savo paties sąžinei.
Viktorui Emiliui Frankliui pačiam teko iškęsti koncentracijos stovyklos baisumus, todėl skaitydami knygą prisiliečiame prie pirminio šaltinio. Knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – tai mokslininko išgyvenimai fašistinėje koncentracijos stovykloje. Tai didesnioji knygos dalis. Joje ir yra atsakymas, kaip žmogui ieškoti gyvenimo prasmės. Neteisinga, tačiau žmogus apie gyvenimo prasmę dažniausiai susimąsto tada, kai tenka išgyventi kažką ekstremalaus. Tada įvertinamas normalaus gyvenimo privalumas, smulkmenos nustumiamos į šalį.
Antroji knygos dalis yra apie normalų žmogaus gyvenimą. Čia taip pat yra problema: kaip žmogui ištverti kasdienybę? Kas gali jam padėti?
Knygoje teigiama, jog suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas ir yra Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir kūrybos šerdis. Jis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, šalia kūniškojo ir psichinio iškėlęs dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai. Šis matmuo apima tokius svarbius žmogaus atributus kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės balsą.
Šią psichologinę teoriją, išaukštinančią žmogaus dvasioje slypinčius resursus, V.E. Franklis pavadino logoterapija – sistema, padedančia žmogui ieškoti savo prasmės ir ją atrasti.
Rašydamas apie savo išgyvenimus koncentracijos stovykloje, V.E. Franklis sako, kad “pašalietis, pats niekada nebuvęs koncentracijos stovykloje ir nedaug težinąs, paprastai susikuria visiškai neteisingą stovyklos paveikslą, įsivaizduodamas gyvenimą joje sentimentaliai, supaprastindamas, nes nieko nenutuokia apie nuožmią kovą už būvį. Iš kalinių metų metus praleidusių stovyklose gyvi likti galėjo paprastai tik tie, kurie šioje žūtbūtinėje kovoje nevengdavo ir smurto griebtis ir bičiulį apvogti”.
Kalinys, patekęs į koncentracijos stovyklą, pirmiausia išgyvena šoką: jaučia padėties beviltiškumą, mirties artumą, pagalvoja netgi apie savižudybę.
Po kelių dienų prasideda santykinės apatijos stadija. Emocijos dėl patekimo į stovyklą žmogaus viduje apmarinamos, tačiau iškyla kitų jausmų: saviškių ilgesys, pasibjaurėjimas išorine aplinka. Koncentracijos stovykloje, kur žmogus yra atskirtas nuosavo artimųjų, nuo savo tikrojo gyvenimo, išgyventi padeda prisiminimai, tikėjimas, kad iš čia galų gale ištrūksi, sapnai, meditacija ir humoras. V.E. Franklis rašo, jog humoras irgi yra sielos ginklas kovojant dėl gyvybės, „jis leidžia atsiriboti nuo aplinkybių, padeda pakilti virš jų, tegul, kaip sakyta, trumpam”.
Trečioji stadija – tai išlaisvėjimas. Išlaisvėjimas prasideda nuo tikėjimo išsilaisvinimu. Kai pagaliau tai įvyksta, išsilaisvinęs iš koncentracijos stovyklos žmogus iš naujo atranda tai, kas yra gražu, brangu, visa tai jis įvertina kur kas labiau nei tie, kuriems neteko išgyventi ekstremalių situacijų.
V.E. Franklis pabandęs psichologiškai pavaizduoti ir psichopatologiškai paaiškinti tipiškus ilgamečio stovyklos kalinio, visiškai priklausomo nuo aplinkos, bruožus, kelia klausimą: o kurgi žmogaus laisvė? Negi nėra vidinės žmogaus laisvės?
Autorius iš karto į šį klausimą atsako: taip, žmogus turi savo vidinę laisvę: „Žmogui stovykloje gali atimti viską, tik ne paskutinę žmogišką laisvę – priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes.“
Taip pat autorius sako, jog kančia privalo turėti prasmę. Tai padeda žmogui išgyventi net sunkiausias akimirkas: „Tuo, kaip žmogus pasitinka neišvengiamą likimą, o kartu su šiuo likimu ir jo skiriamą kančią, - kaip tik tuo atsiskleidžia daugybė galimybių prasmingai formuoti gyvenimą net sunkiausiomis aplinkybėmis, net paskutinę gyvenimo minutę.“ Visa tai įsisąmoninęs žmogus savo likimą priima kaip dovaną.
V.E. Franklis formuluoja, koks iš tiesų turėtų būti pats klausimas apie gyvenimo prasmę: „Mes turime patys suprasti ir išaiškinti nusivylusiems žmonėms, jog svarbu ne tai, ko mes dar laukiame iš gyvenimo, daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų. Naudodamiesi filosofiniu leksikonu, galėtume pasakyti, jog reikia atlikti Koperniko perversmui analogišką posūkį ir neklausti gyvenimo prasmės, o pajusti, kad mes patys kas dieną, kas valandą esame jo klausiami, kad į jo klausimus privalome atsakyti teisingai – ne svajonėmis ir kalbomis, o teisinga veikla, teisingu elgesiu. Taigi gyventi – vadinasi imtis atsakomybės, teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda.“
Taip pat V.E. Franklis pabrėžia, jog būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką ir būtent todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Gyvenimas kas kartą yra labai konkretus ir gyvenimo keliami reikalavimai taip pat yra konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Negalima lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu, nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kiekviena situacija yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienas teisingas „atsakymas“ į joje glūdintį klausimą.
V.E. Franklis pabrėžia, jog prasmės ieškojimas – svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime. Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo prasmės siekimą.
V.E. Franklis prieštarauja autoriams, tvirtinantiems, jog prasmės ir vertybės tėra „savigynos mechanizmai, atoveiksmio reakcijos ir sublimacijos“. Autorius teigia, jog pats nenorėtų gyventi vien dėl „savigynos mechanizmų“ ir nebūtų pasiruošęs mirti vien dėl savo „atoveiksmio reakcijos“. Ir padaro išvadą: „vis dėlto žmogus sugeba gyventi ir net mirti dėl savo idealų ir vertybių“.
Autorius sako, jog kartais individo rūpestis dėl vertybių iš tikrųjų yra paslėptų vidinių konfliktų maskuotė; tačiau tai veikiausiai taisyklės išimtys, o ne pati taisyklė.
V.E. Franklis kalba ir apie meilės prasmę. Jis sako, jog meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę. Visiškai įsisąmoninti tai, kas glūdi kito žmogaus asmenybės branduolyje, įmanoma tik jį mylint. Meilės dėka žmogus gali pamatyti esminius mylimo asmens bruožus ir savybes; negana to, mylėdamas kitą, žmogus atsiskleidžia jo potencialias galimybes, dar neįgyvendintas, tačiau kurias derėtų įgyvendinti.
Logoterapijoje meilė nėra interpretuojama kaip grynas seksualinių potraukių ir instinktų epifenomenas (fenomenas, kuris pasireiškia kaip pirminio fenomeno rezultatas) vadinamosios sublimacijos prasme. Meilė – toks pat pirminis reiškinys kaip ir seksas.paprastai seksas yra vienas iš meilės išraiškos būdų.
Aukščiausios prasmės kontekste V.E. Franklis sako, jog iš žmogaus reikalaujama ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionaliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.
Paties V.E. Franklio asmeninis gyvenimo credo yra toks: „Aš nusilaužiau sprandą, bet nepalūžau“. Knygos pabaigoje V.E. Franklis iškelia savo imperatyvą: „Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą ir pirmą kartą būtum pasielgęs taip blogai, kaip ketini elgtis dabar“.
Šią knygą siūlyčiau perskaityti žmonėms, kurie bandė nusižudyti arba bent jau kartą apie tai pagalvojo. Perskaitę šią knyga suicidinių polinkių žmonės turėtų įvertinti gyvenimo prasmingumą.
