Signatarai
„1993-10-16
Aptikau, kad nuleistos dvi priekinės „žigulio“ padangos ir pavogti 5 maišai su šienu, kurį atvežiau apdengti bulvėms (Auksės brolis leido jas laikyti savo sodo namelio rūsy).
Šiaip jaučiamas tam tikras suaktyvėjimas. Praeitą ketvirtadienį „Tiltų“ laidoj apie signatarus Juozaitis paklausė, ar ir Virgilijus Čepaitis yra signataras, o Šepetys atsakė, kad man išrašytas pažymėjimas, paskirtas ženkliukas. Oželytė pareiškė niekad o niekad sau nedovanosianti, kad manęs tada negynė. Ji jau gavo niuksą – šiandien Tiesoj parašyta, kad signatarė paėmė lengvatinį kreditą iš Lietuvos banko...“
Vis dar važinėjau į Kauną. Paaiškėjo, kad jaunieji literatai, suburti „Skomanto“ knygoms rašyti, nors ir stengiasi, deja, nesugeba kurti charakterių, plėtoti siužeto. Turbūt reikės autorių ieškoti tarp profesionalų, jau išleidusių knygas. Bet kaip juos įtikinti, kad imtųsi tokio, kaip anksčiau sakydavo, „literatūros vergų“ darbo? Pats pagaliau baigiau ir išsiunčiau Elonai Vaišnienei straipsnį „Moralės žlugimas: Lietuvos pavyzdys“ (Breakdown of Ethics: Lithuanian Case). Greičiausiai žurnalui mano tekstas netiks. Šiaip panašu į knygos apmatus.
„1993-11-27
Skambino Elona, kad skubiai reikia „Etiksų“ patikros, persiuntusi į Vilnių kažkokiam RIMPASYS. Kai intensyviai ėmiau jo ieškoti, telefonas išsijungė (gal buvo išjungtas) iki gilios nakties. Ryte paaiškėjo (Kaune gavau elektroninį laišką), kad galiu neskubėti, nes žurnalas mano straipsnį perkėlė į kitą numerį. Elona, kai skambino, sakė, kad reikia parašyti dar ir smogiamąją pabaigą. Jei kas klausėsi, galėjo įtarti, gal padarysiu kažkokį pareiškimą.“
JAV žurnale straipsnis apie naujovišką lietuvių moralę taip ir nepasirodė, tačiau jį rašydamas supratau, kad kur kas svarbiau išleisti knygą apie Sąjūdį. Juk buvau prie pat jo ištakų. Nors dabartinė valdžia tęsia LSSR „tradicijas“, nepriklausoma Lietuva gal kada nors vis tiek grįš prie vizijų, kurias puoselėjome Atgimimo laikais. Dienoraštį pradėjau rašyti tik 1989-ųjų rudenį, todėl reikėjo skubiai pasitikslinti, ką dar pamenu. Tai nebuvo sunku, nes žinojau, kur kokio dokumento ieškoti. Knygą rašiau ranka, kompiuterį turėjau tik darbui Kaune.
„1993-11-23
Nuėjau į Seimą ir pasiėmiau signataro pažymėjimą. Seniūno padėjėjas Valys paprašė, kad pasirašyčiau AT deputatų knygoje. Gretimame puslapyje pamačiau Audriaus Butkevičiaus įrašą: „Toks mano likimas – amžiams būti tarp Brazausko ir Čepaičio.“
1993-11-24
15.00 signatarų klubo steigiamasis susirinkimas. Nutariau dalyvauti. Atėjęs kiek per anksti, užsukau į kavinę, kur visos „bufetavos“, mane pamačiusios, ėmė šypsotis. Paskui buvo idiotiškas posėdis, Bičkauskas veržėsi patekti tarp signatarų, aiškino norėjęs, bet negalėjęs pasirašyti. „Nesusilaikiusiųjų klubas“. Šepetys pasigyrė (man asmeniškai), kad per laidą „Tiltai“ mane gynęs. Išėjau anksčiau. „Panorama“ rodė, kaip žingsniuoju per fojė. „Vakaro žinios“ apie signatarų klubą net neužsiminė, nors per „Panoramą“ buvo parodytas netrumpas siužetas.“
Pagalvojau, kad šitai valdžiai nepatinka visi signatarai, nesusiejau to ignoravimo su savo persona.
Ucy „kagėbistą“! (5)
Kai buvau pašalintas iš parlamento, maniau, kaltinimai „kagėbizmu“ toliau nebus eskaluojami. Nieko panašaus! Net atvirkščiai – Aukščiausiajam Teismui patvirtinus „juridinę reikšmę turintį faktą“, jie įgavo pagreitį. O kai tapo žinoma, kad jau turiu generolo Caplino raštišką nurodymą mane kompromituoti, lyg ir paneigiantį tą „juridinę reikšmę turintį faktą“, kad buvau KGB agentas, turbūt skubėta šį reikalą kaip nors užglaistyti.
„1993-09-10
Gavau šaukimą liudyti byloje dėl garbės ir orumo įžeidimo. Ieškovas – Lietuvos aidas, atsakovas – Respublika. Mane kvietė respublikonai.“
Matyt, bandyta vieną teismą pridengti kitu teismu.
„1993-09-14
Paskambinau į Lietuvos aidą Sabučiui (to leidinio juristui). Byla Respublikai iškelta už tai, kad ši parašiusi, esą vadinamasis valstybės laikraštis yra Čepaičio organas.“
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Lietuvos aidas dėl manęs bylinėsis su Respublika. Ką gi, nutariau eiti į teismą, bet jis neįvyko dėl Respublikos vyr. redaktoriaus pavaduotojo Vito Lingio ligos. Posėdį nukėlė į gruodį.
„1993-12-20
Vėl esu kviečiamas liudyti dėl garbės ir orumo įžeidimo, nes 1991 m. lapkričio mėn. Respublika teigė, neva Čepaitis valdo ne tik AT, ne tik Vyriausybę, bet ir Lietuvos aidą. Pasirašiau kalbą, kad minėtą publikaciją dienraštyje Respublika suorganizavo KGB, tačiau teismas ir vėl neįvyko, šįkart jau Lietuvos aido atstovas esą... nusiplikė koją.
Teismo salėje draugiškai šnekučiavosi abiejų leidinių juristai – Motieka su Sabučiu.“
Tą teismą vertinau kaip bandymą toliau diegti nuomonę, kad neabejotinai esu „kagėbistas“. Labai nustebau, kad į šį farsą įsivėlęs Lietuvos aidas. Bet jau žinojau, kad mane „demaskuoti“ siūlyta ne vienam laikraščiui, siejamam su Sąjūdžiu.
Palaikymo komanda
Mano mama sakydavo, kad politikui, kaip ir sportininkui, reikia turėti savo „palaikymo komandą“. Ar aš ją turėjau?
Iš pradžių atrodė (bet gal klydau), kad mane palaiko „tylioji visuomenės mažuma“, kuri buvo ne tokia jau ir maža, tačiau jos balsą vis tiek nustelbė daugiatiražė komunistinės pakraipos spauda. Aukščiausiajam Teismui paskelbus nuosprendį, toji mažuma visai nuščiuvo. Gal patikėjo. Kas dabar pasakys, kaip buvo iš tikrųjų... Tiesa, gana daug pažįstamų ar net visai nepažįstamų žmonių per kokį nors renginį prieidavo, kad pasakytų netikintys man mestais kaltinimais. Tačiau ar galima tai vadinti palaikymu?
Nepriklausomybės partija nuo manęs nenusisuko, bet nestigo balsų, reikalaujančių, kad atsistatydinčiau „tėvynės labui“. Kauno skyrius net išstojo iš „kagėbisto vadovaujamos“ struktūros. Tik eiliniai nariai gynė suvažiavime, sušauktame „apjuozinimo“ proga. Per kitą suvažiavimą atsistatydinau – nenorėjau, kad Nepriklausomybės partija asocijuotųsi su asmeniu, kurį Aukščiausiasis Teismas oficialiai pripažino „kagėbistu“.
Gal pjudymą galėjo sustabdyti žurnalistai? Jie kreipdavosi gana dažnai, ypač atsiradus generolo Caplino rezoliucijai, bet aš atsisakydavau kalbėti, kol ant kaktos prilipdyta raudona žvaigždė. Nenorėjau teisintis laikraščiams. Man atrodė svarbiau išsiaiškinti, kas vykdė KGB nurodymą, kas rengė apjuodinimo operaciją. Maniau, kad tai – visos Lietuvos reikalas, nes nepriklausomybės istorija negali būti grindžiama melu, net jeigu nuskandinti jame bandoma pavienį asmenį. Gal viešumas būtų padėjęs, tačiau dešiniųjų spaudos tiražai buvo labai menki, visuomenės nuomonę formavo ne ji.
Neseniai tarp savo popierių radau Kazio Almeno laiškelį, rašytą 1991 m. lapkričio 24 d.:
„Mielas Virgilijau,
esu tikras, kad šiom dienom Tau tenka išklausyti daug karčių žodžių. Noriu iš savo pusės pasakyti, kad mano nuomonė ir draugiškumo jausmas Tau nepasikeitė. Grindžiu tai realiai nuveiktais darbais ir mūsų kadaise pasiektu (ir, viliuosi, neišdilusiu) abipusiu vienas kito supratimu.
Sėkmės ir tvirtumo Tau.“1
6. SAVITARNA
Dvi spaudos konferencijos
Taigi daugiau negu pusę metų laukiau, gal Generalinė prokuratūra imsis veiksmų. Deja, viltys buvo tuščios. Nusprendžiau kreiptis pagalbos į visuomenę.
„1994-01-07
Paskambinau į Seimą Kavaliauskui ir paklausiau, ar galėčiau surengti spaudos konferenciją. Atsakė – jokių problemų, signatarai gali visada. Tiesa, ateinantis pirmadienis, antradienis, trečiadienis jau užimti, likęs ketvirtadienis arba penktadienis. Pasirinkau penktadienį, nes ketvirtadienis buvo Sausio 13-oji.
Juozaitis Respublikoje toliau valkioja mano pavardę.“
Netrukus paaiškėjo, kad ir vėl esu išmestas už borto.
„1994-01-10
Skambino Kavaliauskas – pasakė, kad trys Seimo valdybos nariai uždraudė man rengti spaudos konferenciją, nes dar nepriimtas Seimo statuto straipsnis, suteikiantis signatarams teisę naudotis Seimo sale. Pasiūlė penktadienį surengti spaudos konferenciją Žurnalistų sąjungoje, sakė, susirinks tiek pat žurnalistų, kiek jų būna ir Seime. Sutikau.“
Nedidelė Žurnalistų sąjungos salė buvo sausakimša. Vis dar tikėdamasis teisėsaugos veiksmų, nutariau, kad generolo Caplino rezoliucijos kol kas neviešinsiu.
„Kaip Kovo 11-osios Akto signataras norėjau pasišnekėti su jumis Seime, tačiau man ši galimybė nebuvo suteikta. Seimo vadovybė laikosi nuostatos, kad signataras signatarui nelygu. Sukviečiau jus, nes disponuoju dokumentais, kad nurodymą skleisti gandus, esą buvau kagėbistas, davė KGB Lietuvos SSR skyrius.
Tiek spauda, tiek įvairių pakraipų politiniai veikėjai pastaruosius dvejus metus pabrėždavo, kad aš, KGB agentas, dariau svarbų poveikį Lietuvos politiniams procesams, įvairioms organizacijoms, valdžios struktūroms ir pan. Buvo perdėtai sureikšminama mano įtaka Sąjūdžiui, Aukščiausiajai Tarybai ir vos ne visai Lietuvai. Nepagrįsti jokiais faktais, tačiau nuolat kartojami įtarimai leido, diskredituojant mano asmenį, menkinti Sąjūdžio reikšmę, jo deputatų pradėtas kardinalias reformas, net pačią nepriklausomybės idėją.
Po to, kai man teisme nepavyko įrodyti savo nekaltumo, buvau nutaręs viską palikti savieigai, nes laikas išsprendžia pačias sudėtingiausias problemas, užgydo žaizdas. Ši nuostata nepasikeitė net ir tada, kai įsitikinau, kad KGB instrukcija mano atžvilgiu iš tikrųjų egzistuoja. Turėjau rankose ne tik ją, bet ir kitus įrodymus, pavyzdžiui, kad buvo sudarytos grupės KGB kompromatui prieš mane parengti, kaip tas „darbas“ apmokėtas ir t. t.
Iš politikos pasitraukiau, bet vis tiek skleidžiami tie patys gandai, bandoma įdiegti, kad esu baisiausias Lietuvos piktadarys. Vienas iš pavyzdžių – per LTV dažnai kartojamo filmo, kas vyko Aukščiausiojoje Taryboje sausio 13-osios naktį, epizodas. Aš ten parodytas kelis kartus, tačiau turbūt charakteringiausias mostas, kai deputatą Saulių Šaltenį išvarau iš tribūnos. Turiu to posėdžio stenogramą, pagal ją priminsiu, kaip buvo iš tikrųjų. Tąnakt laiką matavome net ne minutėmis, o sekundėmis, nuolat skaičiuodami deputatus, atvykstančius į AT rūmus, kad susidarytų kvorumas, leidžiantis pradėti darbą. Vos tik atsirado reikiamas jų skaičius, išėjau į tribūną, paprašiau deputatą Šaltenį, kad nutrauktų neoficialų savo pasisakymą, ir pradėjau oficialią Lietuvos parlamento sesiją, turinčią juridinę galią:
„Gerbiamieji deputatai! Prašau sėsti į savo vietas. Jeigu galima, pasilikim tiktai čia, apačioj, ir pradėkime darbą. Mūsų jau yra mažasis kvorumas. Priimti konstitucinių sprendimų dar negalime, tačiau įstatymus jau turime teisę leisti.“
Šiuos mano žodžius viso pasaulio informacinės agentūros tada citavo kaip įrodymą, kad Lietuva gyva, jos parlamentas jau veikia. Tačiau vienu žirklių caktelėjimu šio įvykio esmė buvo paaukota, bandant sukurti tautos priešo įvaizdį. Šis filmas – labai paprastas ir pamokantis pavyzdys, kokia didelė masinės informacijos priemonių galia. Būtent jų ir kai kurių politikų sukeltas triukšmas neleido man nei apsiginti, nei išdėstyti savo pozicijos, kad būčiau bent jau išgirstas.
Turbūt pamenate, kad mano teismas smarkiai skyrėsi nuo vėlesnių panašaus pobūdžio teismų, tačiau veikiausiai nežinote, kad Aukščiausiasis Teismas neleido man kviesti liudytojų, kad nė vienas iš keliolikos advokatų, į kuriuos kreipiausi, neišdrįso manęs ginti, kad Generalinei prokuratūrai atstovavo asmuo, kuris ir LSSR laikais buvo kaltintojas politinėse bylose.
Taigi įsitikinau, kad šmeižto kampanija nukreipta ne tik prieš mane, bet prieš visas politines jėgas bei asmenis, su kuriais buvau susijęs ir esu siejamas. Jei tylėsiu, visuomenė manys, kad sutinku su viskuo, kas apie mane rašoma ar šnekama, nesvarbu, kokie absurdiški kaltinimai man metami. Neva buvau KGB infiltruotas į Sąjūdį, slaptai filmavau Sąjūdžio tarybos posėdį katedros požemiuose, sugrioviau žemės ūkį, įvedžiau spaudos cenzūrą, įkūriau Nepriklausomybės partiją, bandžiau visus desovietizuoti, kiršinau lenkus, keičiau premjerus, supriešinau Lietuvos žmones, sustabdžiau privatizaciją arba atvirkščiai – pernelyg ją spartinau... Naujausias kaltinimas, kad atėmiau pilietybę iš užsienio lietuvių. Išties daugoka vienam žmogui. Kaip manote, ar ilgai gali gelbėti humoro jausmas, nervų stiprumas, dvasios tvirtumas, skaitant ir girdint, kad esi blogio įsikūnijimas, didžiausia Lietuvos problema?
Toks mano, kaip visagalio kenkėjo ar pilkojo kardinolo, įvaizdis reikalingas bandantiems įrodyti, kad visa tai, ką daugelis Lietuvos žmonių siejo su manimi, vienu iš Sąjūdžio, vėliau Aukščiausiosios Tarybos lyderių, yra apgaulė, nes padėtį valdo KGB struktūros. Dar daugiau – skleidžiant dezinformaciją, siekiama įkalti žmonėms į sąmonę ir pasąmonę, kad kova už laisvę, tai, kas padaryta, ištrūkus iš SSRS, net ir pati Nepriklausomybė grindžiama melu, gal net nereikalinga.
Norėčiau dar kartą pabrėžti – tie politiniai žingsniai nebuvo individualūs mano veiksmai, jie susiję su pareigomis, kurias anuomet užėmiau. Buvau Sąjūdžio atsakingasis sekretorius ir vykdžiau Sąjūdžio tarybos nutarimus; buvau Sąjūdžio frakcijos pirmininkas ir laikiausi politinės linijos, kurią balsavimu nustatydavo jos nariai; buvau Nepriklausomybės partijos pirmininkas, todėl kai kurias mano iniciatyvas, pavyzdžiui, parengti Desovietizacijos įstatymo projektą, padiktavo partijos suvažiavimų nutarimai.
Baigdamas paaiškinsiu, kodėl nepateikiu jums dokumentų, kuriuos turiu. Vis dar tikiuosi, kad imsis veiksmų teisingumo institucijos, į kurių kompetenciją įeina tirti panašius įvykius. Tačiau tuo atveju, jeigu mano pareiškimas nebus išgirstas, visa tai, kuo disponuoju, pateiksiu viešai, nes šiuo metu vos ne vienintelis Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos garantas yra visuomenės nuomonė.“2
Turėjau iliuzijų, kad prokuratūra pagaliau pradės veikti. Tarp kitko, postkomunistinėse šalyse tokių kompromatų būta gana daug. Čekoslovakijoje buvo apkaltintas ir pašalintas iš politikos artimiausias Václavo Havelo patarėjas. Estijoje per prezidento rinkimų kampaniją bandyta ryšiais su KGB apkaltinti Lennartą Merį, tačiau ten tokia „akcija“ nenusisekė.
„1994-01-14
Pareiškimą, perskaitytą per spaudos konferenciją, įteikiau prokurorui Vagneriui, kuris, sėdėdamas už manęs, per petį sekė, ką skaitau, bet dar nežinojau, kad jis prokuroras. Žurnalistai, atrodo, tikėjosi pavardžių. Gal kiek nusivylė, bet nesielgė agresyviai. Žmonių susirinko labai daug. Atėjo Vaišvila, Laurinkus, Tupikas, Klimaitis, Stankevičius (Prunskienės brolis). Terleckas sėdėjo greta manęs ir uždavinėjo keistus klausimus. Mačiau, buvo Bendinskas.
Nejaugi įvyks persilaužimas?“
Spauda palyginti objektyviai atspindėjo spaudos konferenciją. Gailėjausi, kad „Kliugerio“ raporto su KGB viršininko nurodymu toliau skleisti melą apie mane kopijų neišdalijau žurnalistams. Praslinkus beveik dviem savaitėms nuo spaudos konferencijos, atsibudo teisėsauga. Tiesa, veikti ėmė savotiškai.
„1994-01-27
Paskambino Andriulis iš Valstybės saugumo departamento, kuriam dabar vadovauja Jurgis Jurgelis. Paprašė ateiti, nes mano pareiškimą prokuratūra persiuntusi jiems. Nuėjau, parodžiau agento Kliugerio ataskaitą su generolo Caplino rezoliucija ir LR prokuratūros lydraštį. Andriulis pasakė, kad čia ne VSD kompetencija. Parašiau pareiškimą, kad įteikiau tuos dokumentus, brūkštelėjau prierašą: „Mano įsitikinimu, dokumente įrašytos Caplino rezoliucijos realizavimas destabilizavo padėtį Lietuvoje. Todėl turėtų būti iškelta baudžiamoji byla minėtoms veikoms nustatyti.“
Netrukus sužinojau, kad Saugumo departamentas tą gautą popierių su generolo Caplino rezoliucija išsiuntė atgal į prokuratūrą. Ratas užsidarė. Štai ką reiškia turėti iliuzijų dėl teisėsaugos. Matyt, vėl teks rengti spaudos konferenciją.
„1994-03-06
Paskambinau į Seimą Kavaliauskui. Tas išsisukinėjo, atseit dėl spaudos konferencijos turėtų kreiptis Seimo narys. Susinervino: ant manęs vėl paleis vežimą.“
Kol konferencijos laiką derinau su Žurnalistų sąjungos vadovybe, gavau Generalinės prokuratūros atsakymą, pasirašytą Tardymo ir kvotos priežiūros skyriaus prokurorės G. Šyvienės:
„Jūsų pareiškimas Lietuvos Respublikos Saugumo tarybos (taip tekste) generaliniam direktoriui išnagrinėtas Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje.
Pagrindo kelti baudžiamajai bylai nerasta, kadangi Jus dominantis užrašas: „šią informaciją reikia platinti ir toliau“ ties pranešimo fraze „... jog V. Čepaitis yra KGB agentas ir vykdo šios organizacijos uždavinius ir pilnai jos kontroliuojamas“ nesudaro nusikaltimo sudėties.“3
Stulbinanti išvada! Vsio zakonno? Nors Lietuva jau daugiau kaip metus skelbiasi nepriklausoma! Nusprendžiau pateikti žurnalistams ne tik puslapį su minėtu KGB viršininko nurodymu, bet ir šį Generalinės prokuratūros laišką.
„1994-03-15
Šįsyk apie spaudos konferenciją nebuvo paskelbta beveik jokios informacijos, taigi ažiotažas nekilo. Perskaičiau pareiškimą, išdalijau rezoliucijos kopijas. Aukštikalnienė paklausė, ar turiu įrodymų, kad buvau toks svarbus, ir c’est tout.“
Ką KGB generolas Caplinas nurodė pavaldiniams, neišspausdino nė vienas laikraštis.
Rytojaus dieną po spaudos konferencijos vėl teko eiti į teismą. Besibylinėjantiems laikraščiams atstovavo buvę Aukščiausiosios Tarybos pareigūnai: Lietuvos aidui – prezidiumo sekretorius Liudvikas Sabutis, Respublikai – pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka. Teisme ketinau pareikšti: melaginga Respublikos publikacija tik patvirtina, kad kompromatą prieš mane surezgė sovietų saugumas.
„1994-03-16
Teisėja man neleido perskaityti pareiškimo, grasino sankcijomis už tai, kad neatsakau į pateiktus klausimus (Motieka iškart pasiūlė dvejus metus kalėjimo). Aiškinau, kad sutiksiu būti apklausiamas tik po to, kai prokuratūra ištirs, ar tikrai nėra ryšio tarp KGB generolo Caplino rezoliucijos ir publikacijos dienraštyje Respublika. Teisėja išėjo pasitarti su pačia savim, o Motieka, apžiūrėjęs mano pareiškimą bei dokumentą, paliktą ant jos stalo, su palengvėjimu atsiduso: „Tas pats.“ Gal bijojo, kad pateikiau ką nors papildomai?“
„Juodasis scenarijus“
Nors 1990-ųjų Kovo 11-ąją paskelbėme, kad pasitraukiame iš SSRS, sovietų valdžia niekur nedingo. Tiesa, Kremlius buvo pernelyg priklausomas nuo Vakarų paskolų, kad ryžtųsi paklupdyti Lietuvą karine jėga. Taigi griebtasi gudraus plano – vyriausybės ir parlamento šalininkai taip susipriešina, kad konfliktuojančias puses prireikia išskirti kariškiams. Jedinstvininkai puola televiziją, Sąjūdžio žmonės ją gina. Kariškiams tenka paleisti net šūvius. Bet autobusai su Ivanovo smogikais 1991-ųjų sausio 13-ąją pavėlavo atvažuoti, jokių kivirčų išprovokuoti nepavyko. Tačiau kariškiams vis tiek reikėjo vykdyti įsakymą – užimti nurodytus objektus, taigi ėmė šaudyti, neturėdami net formalaus preteksto.
SSRS generalinis prokuroras Trubinas, „tyręs“ Sausio žudynes, išvadose pateikė išankstinę sovietų sukurptą versiją, neva kalti dešinieji radikalai, išprovokavę darbo žmonių susirėmimus prie televizijos bokšto. Gal šiai versijai pravertė ir mano apkaltinimas „kagėbizmu“? Gandus, kad radikalūs politikai yra KGB agentai, pradėta skleisti jau senokai. Pirmas ryškus pavyzdys – kagėbistų grupės „Už Nepriklausomą Lietuvą“ proklamacija. O kai „nepriklausomi laikraščiai“ pradėjo tąsyti mano pavardę, tapo ypač populiaru kalbėti apie „parsidavėlių“ sąmokslą prieš Lietuvą. Panašios versijos laikėsi ir Prunskienė, gal net manė tapusi Čepaičio auka. 1991-ųjų gruodį, jau po mano „demaskavimo“, ji rašė:
„Kolektyvinių demokratinių procesų stabdymo ir intervencijos į juos scenarijaus autoriumi neabejotinai buvo jungtinės reakcinės komunistinės-militaristinės pajėgos, kurių apgailėtinų lyderių dalis 1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą ryžosi priblokšti pasaulį šio juodojo scenarijaus buvusiai imperijai gelbėti apnuoginimu. Tai galėjo būti pasiekta, kai:
imperijai pavojingiausi konstruktyviąja prasme lyderiai, vadovaujantys svarbiausioms sferoms ir turintys autoritetą Lietuvoje ir už jos ribų – Baltijos valstybėse, Rusijoje, Vakaruose – išstumiami, kompromituojant juos visose politinėse ir socialinėse sferose. Kompromitacija priimtinesnė nei sunaikinimas, nes sugriauna tautinį-politinį tarpusavio pasitikėjimą ir potencialą realizuotis nepriklausomybei bei reformoms;
radikaliausiose pozicijose atsiduria patys šešėlinių agentūrų – juodojo scenarijaus vykdytojų – atstovai.“4
Jau minėjau, kad teisėjas Šerkšnas ant stalo buvo pasidėjęs dvi man iškeltas bylas. Išsigandau, gal ir Lietuvos prokuratūra laikosi SSRS generalinio prokuroro Trubino paskleistos versijos? Juo labiau kad masinio informavimo priemonės buvo tiesiog užtvindytos insinuacijomis apie „dešiniųjų sąmokslą“ Sausio 13-osios naktį. Žodžiu, narpliotas „juodasis scenarijus“. Pavyzdžiui, svarstyta, kokiu tikslu „Čepaitis pasiuntė į Ministrų Tarybą Gintarą Songailą“. Prisiminiau, kad išvadose, kurias Generalinė prokuratūra pateikė mano „teismui“, buvo nurodyta, esą ji „tikrina, ar V. Čepaitis nepadarė nusikaltimo, numatyto LR BK 62 str. (valstybės išdavimas).“5 Bandydamas išsiaiškinti, ką tai reiškia, kreipiausi į Generalinę prokuratūrą. Gavau atsakymą:
„Jūsų pareiškimas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kuriame prašote pranešti tyrimo rezultatus byloje dėl valstybės išdavimo, išnagrinėtas.
Pranešu, kad baudžiamoji byla nebaigta ir atsakomybės klausimas dar neišspręstas.“6
Raštą pasirašė Tardymo ir kvotos priežiūros skyriaus prokurorė G. Šyvienė. Nutariau kreiptis į patį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską, bet ne raštu, o viešai, parlamento salėje, kai atsirašinėjimo neužtenka, reikia tiesiai atsakyti į pateiktą klausimą.
„1994-06-23
Mano prašymu, Kęstutis Skrebys šiandien Seime paklausė, kokiems asmenims po Kovo 11-osios buvo pateikti kaltinimai dėl valstybės išdavimo. Į tiesų klausimą, susijusį su manim, Paulauskas atsakė, esą aš apklaustas kaip liudytojas Sausio 13-osios byloje. Beje, prieš tai Skrebys lankėsi prokuratūroje, kuri jau buvo parengusi atsakymą su „išdavikų“ sąrašu, tačiau be mano pavardės. Kalbėjo su Šyviene, kuri labai nervinosi, pagalbon pasikvietė Betingį, o tas rėkavo, pasipiktinęs, kodėl Seimo narys viso to klausinėja. Abu tvirtino, esą „Čepaičio reikalas“ susijęs su vienu Sausio 13-osios epizodu. Betingis bendrame pokalbyje su Paulausku prasitarė, kad turi G. S. parodymus. „Ir Prunskienės?“ – paklausė Kęstutis. Atrodo, juos tai sutrikdė. Bet Skrebys pažadėjo Paulauskui, kad per daug nesigilins. Taigi niekas nepaaiškėjo. Šiaip ar taip, Paulauskas apsimelavo ir dabar nežino, ką daryti.
Bent jau tiek gerai, kad Seime viešai paklausta, ką dar man žadama pripaišyti.“
Generalinės prokuratūros atsakymą vargais negalais gavau... po aštuonerių metų. Jis irgi skyrėsi nuo Šyvienės ir Paulausko versijų.
O tąkart Seime Paulauskas vėl sakė netiesą – aš kaip liudytojas buvau apklaustas tik po trijų mėnesių. Iš klausimų supratau, kad Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra toliau laikosi versijos, kurią savo išvadose pateikė SSRS generalinis prokuroras Trubinas.
„1994-09-23
Dėl Sausio įvykių mane apklausė prokurorė D., jauna, trapi blondinė. Iš spausdinto lapo su antrašte „Klausimai Čepaičiui“ pateikinėjo bendro pobūdžio klausimus, atitinkančius „juodąjį scenarijų“. Ar jums kas nors žinoma apie bandymus įvykdyti perversmą AT ir Vyriausybėje sausio 7–14 d.? Kokiu tikslu jūsų padėjėjas Songaila nuvyko į Vyriausybės rūmus? Ką žinote apie Vyriausybės ir konkrečių asmenų veiksmus, bandant perimti valdžią į savo rankas? Ar I.12 / 13 d. matėtės su Songaila ir liepėte pasidomėti, ką veikia Vyriausybė, kokius klausimus sprendžia ministrai? Ar Prunskienė, Brazauskas ir Ozolas mėgino daryti kokius nors pareiškimus dėl valdžios? Kas dalyvavo, priimant sprendimus dėl kainų pakėlimo? Ar Maskvai buvo žinoma apie naujos Vyriausybės formavimą? Kokia situacija susiklostė parlamente I.12 / 13 d.? Kas žinota apie būsimą šturmą ir sąmokslininkus iš kariškių pusės? Ar I.12 / 13 d. nebuvo planuojama izoliuoti parlamento vadovybę ir perimti valdžią? Kodėl Vyriausybė persikėlė į AT? Kas tą pasiūlė? Prokurorė klausinėjo apie Šimėno paskyrimą, planus skristi į Maskvą. Domėjosi, kodėl premjeras dingo ir kaip vėl atsirado.“
Priminsiu – pagal „juodąjį scenarijų“ dešinieji, vadovaujami „kagėbisto“, planavo įvykdyti valstybės perversmą. Prokurorė D., matyt, bandė išsiaiškinti, kaip man sekėsi tą daryti...
Beje, S. Caplino rezoliucijos paviešinimas jau ėmė duoti šiokius tokius rezultatus, tiesa, privačiu lygmeniu.
„1994-09-06
Paskambino L. V., sakė, norėtų atsiprašyti. Atėjęs aiškino, kaip ir kodėl atsirado jo interviu žurnale Ogoniok. Esą Prunskienė parodžiusi jam dokumentus, kad esu agentas, anuomet tokia buvo daugelio nuomonė. Prieš duodamas interviu, du kartus susitikęs su Marcinkum, su Štromu ir Tomu Venclova. Kai paklausė, ar esu kagėbistas, Štromas pasukiojęs pirštą prie smilkinio. Bet L. V. vis tiek laikęsis savo nuomonės. „Labai jūsų nekenčiau“, – prisipažino. Sausio dienomis girdėjęs, kad aš ketinu sudeginti AT su Landsbergiu, o pats būčiau pasprukęs, nes žinojau slaptą išėjimą. Nutarė pasakyti Landsbergiui, kad esu KGB agentas, o kai aš liepsiąs L. V. suimti, planavo mane nušauti. Buvo pasiėmęs net pistoletą iš apsaugininko Č. (to pliktelėjusio, kurį Skučas gana greit išmetė, kai paaiškėjo tamsi jo biografija).
Atrodė labai panašu į tikrovę. Vis kartojo, kad man (kartu su Laurinkum) reikėtų grįžti prie Landsbergio ir gelbėti jį nuo aplinkos, nuo Vagnoriaus, atseit Landsbergis apsuptas priešų.
Pasiguodė, kad jau dvejus metus bando atiduoti skolas, bet neišgali, nes niekur nedirba. Atrodė sutrikęs. Gal todėl, kad atėjo smarkiai išgėręs.
Patariau nieko paskubomis nesmerkti, pats esu ne kartą apsirikęs – galvodavau apie žmones blogai, o paskui paaiškėdavo, kad klydau.“
Beje, „juodojo scenarijaus“ recidyvai makabriškai išlenda net mūsų dienomis – prisiminkime kad ir garsųjį Paleckio jonioro „savi šaudė į savus“.
Paskutiniai bandymai Lietuvoje
Bet nuo privataus grįžkime prie oficialaus lygmens. Anuomet svarsčiau, nors prokuratūra išsisukinėja, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsirado KGB generolo rezoliucija, turėtų peržiūrėti mano bylą.
„1994-08-23
Iš ryto nuėjau pas Aukščiausiojo Teismo pirmininką Mindaugą Lošį. Išdėsčiau, ko siekiu. Pažadėjo, kad pakels bylą, siūlė paskambinti po savaitės. Nusistebėjo, kad „kai kurie aukšti pareigūnai“ anuo metu visiškai nesikišo, neprotestavo prieš tokį teismo sprendimą. Atsakiau, kad negalėjo, nes buvo kilusi tikra masinė psichozė. Klausinėjo, kas, mano manymu, viską organizavo. Paminėjau du man žinomus asmenis, vykdžiusius tą KGB generolo nurodymą.“
Užuot skambinęs, maždaug po poros savaičių vėl nuėjau į Aukščiausiąjį Teismą. Geriau kalbėtis, matant pašnekovo veidą.
„1994-09-05
Lošys neslėpė – susiklosčius situacijai, kai Aukščiausiasis Teismas išvaikomas, jei dabar pateiktų mano skundą, prezidiumas jokiu būdu nepritars. Klausė, ar labai primygtinai prašau tą padaryti. Atsakiau, kad ne, galima atidėti iki gruodžio. Prieškambaryje, kol laukiau, kada būsiu priimtas, pirmininko padėjėjas aiškino, kad pirmiau reikėjo priimti Desovietizacijos įstatymą, o ne tą, pagal kurį buvau nuteistas. Atrodo, Aukščiausiasis Teismas fermentuojasi, reaguodamas į artėjantį išvaikymą.“
Supratau, kad prašymas peržiūrėti mano bylą veikiausiai bus atmestas. Lietuvoje tuo metu daug kalbėta apie Strasbūro Žmogaus teisių teismą, prie kurio jurisdikcijos turėjome prisijungti. Europos Tarybos konvencijas ir paktus buvo ratifikavusi dar Aukščiausioji Taryba. Tą vasarą paskirtas ir pirmasis teisėjas iš Lietuvos – Pranas Kūris, LSSR ir pirmosios LR vyriausybės teisingumo ministras. Tačiau jam teko nagrinėti kitų valstybių piliečių bylas, nes Lietuvoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija vis dar negaliojo – neskubėta įteikti ratifikacinių raštų. Kūrį gerai pažinojau, 1991-ųjų vasarą neoficialiose derybose su SSRS Hagoje jis buvo Lietuvos delegacijos, kuriai vadovavau, patarėjas.Nutariau pasiteirauti, kas ir kaip vyksta tame teisme. Gal teks kreiptis į Strasbūrą?
„1994-11-30
Susitikau su Kūriu. Vaikščiojom po Menininkų rūmų kiemą. Aiškinausi, kokios galimybės svarstyti mano bylą Strasbūro Žmogaus teisių teisme. Sakė, kad tai labai ilgas procesas, iš pradžių reikia visas instancijas pereiti Lietuvoje, bet manė, kad Europos teisme šansų turiu.“
Reikėjo skubėti. Seimas nutarė daryti teisinės sistemos reformą. Sklandė gandai, kad bus pakeistas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Mindaugas Lošys, kurį parlamentas patvirtino 1990-aisiais. Gal po tos reformos mano bylą peržiūrėti bus dar sunkiau.
„1994-12-01
Buvau pas Lošį. Patarė kol kas neteikti prašymo dėl bylos peržiūrėjimo, siūlė palaukti dešimt dienų, kol Konstitucinis Teismas apsvarstys dešiniųjų protestą dėl įstatymo, pagal kurį atleidžiamas visas Aukščiausiasis Teismas.“
Dar kartą perrašiau prašymą. Vėl išvardijau procesinius teismo pažeidimus. Pagrindinė jo dalis skambėjo taip:
„Naujus klausimus teismui iškelia LR Generalinės prokuratūros baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-026-92 esantis dokumentas, kuriuo LTSR KGB pirmininko pavaduotojas S. Caplinas duoda nurodymą ir toliau skleisti informaciją, „kad V. Čepaitis yra KGB agentas, vykdo šios organizacijos užduotis ir yra visiškai jos kontroliuojamas“. Šis dokumentas, datuotas 1991 m. gegužės 18 d., galėjo daryti įtaką tolesniems įvykiams.
Apeliuodamas į aukščiau išdėstytus proceso ir suinteresuoto asmens teisių į gynybą, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos ratifikuotos SNO ir Europos Tarybos konvencijos bei protokolai, pažeidimus, prašau Teismo prezidiumą peržiūrėti AT Civilinių bylų kolegijos 1992 m. kovo 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3-13 (1992 m.).“7
Surašęs pamaniau, kad po truputį darausi teisininkas. Bet į Strasbūrą turbūt reikės kreiptis angliškai arba prancūziškai.
„1994-12-15
Nunešiau prašymą Lošiui, užregistravau. AT pirmininkas pajuokavo: „Ką gi, kaip sakė vienas veikėjas, „zapustim proces“. Užsiminė, kad Konstitucinis Teismas jau nuo antradienio nagrinėja pareiškimą dėl teismo reformos nekonstitucingumo. Penktadienį turėtų būti sprendimas.
1994-12-20
Konstitucinis Teismas nusprendė, kad teisėjų keisti negalima, bet Aukščiausiojo Teismo pirmininką – taip.
1994-12-30
Juršėnas į Aukščiausiąjį Teismą, į Lošio kabinetą, įvedė Kūrį. Teks rašyti naują prašymą, adresuotą jam.“
Artėja Naujieji metai. Kokie bus nauji lapai?
„1995-01-07
Lietuvos aidas pranešė, kad sausio 7 d. Maskvoje rastas nužudytas KGB generolas Caplinas. Per daug žinojo?“
O gal su juo susidorota todėl, kad palikdavo raštiškus KGB operacijų įrodymus kaip mano atveju?
Iš Aukščiausiojo Teismo gavau atsakymą, kurį pasirašė Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Č. Jakubauskas:
„Pranešame, kad, remiantis CPK 354 / 4 str., atsisakyta priimti Jūsų kasacinį skundą, kadangi nesumokėjote žyminio mokesčio (CPK 104 str.).“8
Jau net nebenustebau. Tarp kitko, kai registravau savo kasacinį skundą Aukščiausiajame Teisme, jį priėmė be žyminio mokesčio. Negi būtų užmiršę pasakyti, kad reikia tokį sumokėti?
Birželio 20-ąją Lietuvoje įsigaliojo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. Pagaliau įteikti ratifikaciniai raštai, jau galima skųstis Europos žmogaus teisių teismui. Man liko tik šis kelias. Juk net praėjus metams po to, kai paskelbiau nelemtą S. Caplino nurodymą, mano padėtis nepasikeitė. Tik dar labiau pablogėjo.
„Geras kagėbistas“
Teiginys „Čepaitis – kagėbistas“ anuomet buvo visuotinė aksioma. Klausimas tik toks – ar „blogas“, ar „geras“.
„1995-08-01
Nuėjau į Vaidoto Daunio [poetas tragiškai žuvo per oro balionų šventę] laidotuves. Kazys Saja, nutaikęs momentą, parodė man tekstą, kurį ketino išspausdinti Lietuvos aide – iš ciklo „Signatarai“. Ta pati versija apie „užverbuotą studentėlį“, kuris paskui vedžiojęs KGB už nosies. Pateiktas Štromo liudijimas, kad aš daug žinojęs, bet nieko neišdavęs.
1995-08-03
Atidaviau tą tekstą Sajai. Be savo pastabų. Pasakiau, kad po to, kai susipažinau su Caplino rezoliucija, manęs nebedomina, ar esu laikomas agentu, ar ne. Viskas gerokai rimčiau. Papasakojau apie suklastotą prokuratūros pažymą, apie bylos, neva esu valstybės išdavikas, kurpimą ir kt. Pasakiau, kad gali su tuo tekstu daryti, ką nori. Nusprendė nespausdinti.“
Maždaug tuo metu pastebėjau dar vieną keistą dalyką. Pirmaisiais „juozinimo“ metais sulaukdavau netikėtos užuojautos iš kagėbistų, – vargšas „mūsiškis“, įkliuvęs dėl visiškų niekų. Tačiau paskui, atsiradus generolo Caplino rezoliucijai ir paaiškėjus, kad tas vargšas visai ne „mūsiškis“, požiūris pasikeitė. Nuo manęs nusisuko net kagėbistai.
O gyvenimas tekėjo sava vaga. Važinėjau į Kauną. Žmona eidavo į darbą, vaikai mokėsi. Tiesa, jaunesnioji dukra mokyklą pakeitė, susirado geresnę. Bet ir ten ją pasodino į vieną suolą su buvusio KGB karininko dukra.
Tęsinys kitame numeryje
1 Kazio Almeno laiškas. 1991-11-24. Autoriaus asmeninis archyvas.
2 Virgilijaus Čepaičio pareiškimas spaudai 1994-01-14. Autoriaus asmeninis archyvas.
3 Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra. 1994. 03. 11, nr. 16 / 1-118--94. Autoriaus asmeninis archyvas.
4 Kazimiera Prunskienė. Juodasis scenarijus. Politika. 1991, nr. 35, p. 22–29.
5 Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra. 1992. 12. 06, nr. 15 / 03-91. Autoriaus asmeninis archyvas.
6 Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra. 1994. 05. 03, nr. 16 / 1-118--94. Autoriaus asmeninis archyvas.
7 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui M. Lošiui. Autoriaus asmeninis archyvas.
8 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 1995. 01. 11, nr. 9-3-43. Autoriaus asmeninis archyvas.
Skiriu Kovo Vienuoliktajai
