„10,8 ha ploto kapinės yra išskirtinai vaizdingoje vietoje, ant banguotų kalno šlaitų. Medžių tankmėje tarp kapų dailiai vingiuoja alėjos, atrodytų, neplaningai, bet nepaprastai vaizdingai, artistiškai nusileidžiančios ir vėl kylančios aukštyn.“2 Laidoti Rasų kapinėse 1965 m. uždrausta, 1969 m. jos įtrauktos į Lietuvos SSR Kultūros vertybių registrą.3
Rasų kapinės yra ne tik žymių mokslininkų, menininkų, politikų, kultūros ir visuomenės veikėjų amžinojo poilsio vieta, bet ir didžiulis abiejų šalių – Lietuvos ir Lenkijos – tautinis paveldas, svarbus ne vien istoriniu, bet ir meniniu bei moksliniu aspektu. Deja, Rasos traukia ne tik turistų (daugiausia iš Lenkijos), fotografų, istorikų, visuomenininkų dėmesį, jose nuolat siautėja vandalai. Tokių išpuolių netrūko ir tarpukariu.4
Antai 1934 m. rašyta, kad pavasarį Rasų kapinėse įsitaisė nemažai įvairių visuomenės padugnių, kurios ne tik apvagia kapus, gadina jų įrengimus, bet ir, įsitikinusios savo nebaudžiamumu, įsidrąsina apiplėšti lankytojus. Janas Volonsevičius (Rossa 28) 1937 m. pranešė policijai, kad birželio 22-osios naktį nusikaltėlis, įsibrovęs į Rasų kapines, nuo akmeninio kryžiaus ant a. a. Petrusevičių antkapio nuplėšė 80 žalvarinių raidžių ir jas pavogė. Dėl šios vagystės ir kryžiaus išniekinimo įtariamas Janas Lidorovičius (Lipówka 2).5 Šv. Petro ir Povilo kapinėse nežinomi nusikaltėliai apgadino kapų tvoreles, pavogę keliolika geležinių strypų. Pažymėta, kad panašios vagystės tomis dienomis įvykdytos Rasų ir Bernardinų kapinėse.6
Vėliau sovietmečiu antkapinius ženklus įvairiais būdais naikino pati valdžia, trindama tautinės tapatybės ir pilietybės pėdsakus. Rasų kapai ir paminklai buvo naudojami naujiems palaidojimams, nemažai monumentalių, vertingų antkapių paversta anoniminiais, nuplėšus jų užrašus ir lenteles, daug kapų tiesiog sunaikinta. Iki XX a. 7-ojo dešimtmečio kapinės laipsniškai nyko, trūkstant tinkamos jų priežiūros ir administracinės kontrolės. Tačiau tvarkymo darbai, vykdyti 1975 m., irgi prilygo kapinių niokojimui, nes išardyta daug metalinių tvorelių, nuimta ketaus kryžių.7 Lietuvai išsilaisvinus iš sovietizmo gniaužtų, Rasų padėtis nepasitaisė.
Vandalizmas pagal jo priežastis skirstomas į pramoginį, gobšųjį, taktinį, ideologinį, piktybinį ir keršto.8 Remdamasis šia klasifikacija, apžvelgsiu vandalizmo aktus Vilniaus Rasų kapinėse per pastaruosius trisdešimt metų, aptarsiu valstybės institucijų, atsakingų už kultūros paveldo apsaugą, ir nuo seno čia gyvenančių vilniečių – tiek lenkų, tiek lietuvių – poziciją šiuo klausimu.
Pramoginis vandalizmas Rasų kapinėse pasitaiko bene rečiausiai. Vandalai (dažniausiai paaugliai ar jaunimas) tokių savo veiksmų negrindžia konkrečiais motyvais, viskas daroma tiesiog iš nuobodulio, kvailumo, lengvabūdiškumo. Ieškoti pramogų skatina alkoholis ar kiti svaigalai, o apie galimas pasekmes paprastai net nesusimąstoma. Pavyzdžiui, 2013 m. spalio 27 d. pastebėta, kad ant Vileišių koplyčios sienos dažais užrašytas žodis „Mabė“. Tai vieno iš mažų Urano palydovų pavadinimas. Užrašo prasmė šiame kontekste visiškai neaiški. Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga savo svetainėje informavo, kad panašiai kažkas pasielgė ir 2009 m. sausio pabaigoje.9 Kapinių prižiūrėtojas Antanas Grinčelaitis sakė, kad vasarą Rasų kapinėse palyginti ramu, nes daugiau laiko praleidžiama gamtoje, prie ežerų. Pienburniai mėgsta nusiaubti kapines prieš arba per didžiąsias religines, valstybines šventes. Maišto ar malonumo dėlei laužo antkapių kryžius, kuriuos apverstus įsmeigia į žemę arba numeta šalia paminklo.10
Gobšusis vandalizmas yra pramoginio priešingybė, juo siekiama tam tikros naudos, dažniausiai materialinės. Vilniaus Rasų kapinėse vagys siautėja ypač dažnai, o metalines antkapių detales parduoda kaip metalo laužą. Buvusi Visuomeninės Rasų kapinių draugijos pirmininkė Alicija Marija Klimaševska apgailestavo: „Nebespėjame sekti, kas iš kurio antkapio pavogta. Šie daiktai turi didžiulę istorinę ir meninę vertę, bet atsiduria metalo laužo supirktuvėse.“11
Rasų kapinės nuo gobšių vandalų ypač nukentėjo XXI a. pradžioje, kai Lietuvoje smarkiai padaugėjo bedarbių. 2001 m. gegužės 30 d. ilgapirščiai nuplėšė žalvario ir bronzos dirbinį nuo Józefo Montwiłłos paminklo, apgadino dešimt kitų antkapių.12 Bene didžiausia metalo vagysčių banga Rasas užliejo 2003 m. kovo 8–9 d. – buvo pavogti bronziniai reljefai nuo teisininko Tadeuszo Wróblewskio, gydytojų Wacławo Jasińskio, Tadeuszo Wąsowskio, Aleksanderio Karnickio, rašytojų Balio Sruogos, Petro Cvirkos antkapių. Dingo pavienės paminklų detalės, raidės, grandinės, kiti dekoratyviniai elementai.13
XXI a. pirmajame dešimtmetyje pavogta lentelė su tapytojo Józefo Bałzukiewicziaus bareljefiniu portretu, kurį sukūrė mirusiojo brolis – skulptorius Bolesławas Bałzukiewiczius.14 Antkapio su lentele nuotrauka įdėta į 1998 m. išleistą knygą „Mažasis Vilniaus Rasų leksikonas“.15 Vagišiai pasiglemžė net urną nuo publicisto, poeto Czesławo Jankowskio stelos formos antkapinio paminklo, kurio, dar neišniekinto, nuotrauką Edmundas Malachovičius paskelbė savo monografijoje apie Rasų kapines.16 Širdį suspaudžia, matant antkapius, nuo kurių nuplėšti metaliniai kryžiai, bareljefai. Vandalų grobiu tapo ir metaliniai kapaviečių aptvarai, net žvakių stovai prie Piłsudskio kapo.17 2010 m. pavogtas metalinis medalionas su garsaus gitaristo Mareko Sokołowskio, palaidoto Literatų alėjoje, portretu.18 Kėsintasi nuimti Joachimo Lelewelio biustą,19 nuversti Mirties angelą nuo Izos Salmonowiczównos kapo.20 2014 m. šį paminklą gelbėję lenkų restauratoriai nustatė, kad metalinę skulptūrą bandant pavogti, ji smarkiai apgadinta.21 Istorikė, Vilniaus kapinių tyrinėtoja Vida Girininkienė apgailestavo, kad vos po keleto dienų, kai buvo kompleksiškai sutvarkyta kunigo, poeto, visuomenės veikėjo Juozapo Ambraziejaus-Ambrozevičiaus amžinojo poilsio vieta, kapų plėšikai pavogė metalinius stulpelius, todėl kapas vėl ėmė griūti.22
2000–2004 m. Visuomeninė Rasų kapinių draugija atnaujino Pietraszkiewiczių šeimos kapavietę. Įrašai kapinių registracijos knygose rodo, kad čia palaidoti 8 žmonės, tarp jų ir filomatas, Adomo Mickevičiaus draugas Onufry’s Pietraszkiewiczius, tačiau ant vieno iš antkapinių paminklų nebuvo jokio užrašo. Draugijai išspręsti šį galvosūkį padėjo Ana Parčevska, parašiusi laišką, kad po bevardžiu paminklu palaidoti jos seneliai Janas ir Tekla Pietraszkiewicziai. Užrašas buvo iškaltas ant metalinės plokštės, įmontuotos į granitą, bet ir ją, ir paminklo kryžių vandalai pavogė.23
„Lobių ieškotojai“ braunasi net į kapų rūsius. Troczyńskių šeimos kapavietė, prieš ją užmūrijant 2007 m., atrodė itin makabriškai. Mirusieji buvo palaidoti metaliniuose karstuose, kuriuos vagys išardė ir dalimis išsinešė, kaulus tiesiog išmėtydami pakeliui.24
Rasų kapinių pagrindinės koplyčios stogas, kuriam sutvarkyti 2008 m. Lietuvos kultūros ministerija skyrė 652 tūkstančius Lt, o Vilniaus miesto savivaldybė pridėjo dar 26 tūkstančius Lt, buvo uždengtas vario plokštėmis. Deja, vos nuėmus pastolius, varinės dangos per vieną naktį neliko nė ženklo...25 Nuniokotos ir koplyčios grindys, nes jų plyšiuose buvo vario. Į vidų vagys nusileido virve, išdaužę stogo piramidės stiklą.26
2019 m. lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjungos nariai per kasmetinę akciją „Atminties šviesa Rasoms“ pastebėjo, kad nuo gydytojo homeopato Eustachy’aus Wróblewskio antkapio dingo lentelė su iškilių raidžių inskripcija.27 Visuomeninės Rasų kapinių draugijos pirmininko Darijušo Žiborto manymu, lentelė nuplėšta: „Aiškiai matomos neseniai nukritusio tinko žymės. Jei lentelė būtų nukritusi dėl paminklo įtrūkimų, jos pritvirtinimo vietoje paminklo sienos būtų tamsios ir drėgnos. Matyt, vagis, nuplėšęs lentelę, nusprendė, kad ji nėra tokia vertinga, kaip tikėjosi, todėl numetė ją šalia paminklo.“28 Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas tvirtino, kad Visų Šventųjų išvakarėse, kai bibliotekos darbuotojai tvarkė Rasų kapines ir Vrublevskių šeimos kapus, lentelė jau gulėjusi šalia. Šiaip ar taip, tikėtina, kad čia dar vienas įžūlus gobšių vandalų išpuolis.29
Ypač didelį nerimą kelia taktinis vandalizmas, kurio svarbiausias tikslas – naikinti svetimą turtą, siekiant išprovokuoti tam tikrą reakciją. 2012 m. lapkričio mėnesį Jaroslavas Malinovskis (23 m.) ir Nerijus Janulevičius (24 m.) ant sienos prie Piłsudskio širdies ir jo motinos kapo pakabino audeklą su užrašu: „V. Tomaševski, nustok kenkti Lietuvai arba – tavo vieta čia!“ Po plakatu, šalia antkapinės plokštės buvo padėta dėžutė su užrašais „Atsargiai – bomba“, „Lenkai mirs“, „Kvieskit mentus“.30Jaunas chuliganas Malinovskis, sulaikytas policijos, teigė esantis lenkas, tačiau kitoks: „Dar mokydamasis mokykloje gerbiau Lietuvą, savo šalį, dėl to manęs labai nemėgo lenkų moksleiviai, nes, būdamas lenkas, palaikiau lietuvius. Mokykloje lenkai visą laiką pyko ant lietuvių, mane kelis kartus buvo sumušę, tyčiojosi, todėl nutariau ir aš pajuokauti.“ Vyras prisipažino tokiu būdu norėjęs atkreipti žiniasklaidos dėmesį, kad galėtų viešai išreikšti savo požiūrį. Sakė, kad nėra nusistatęs prieš Lenkijos maršalą, tik norėjęs pagąsdinti dabartinį jam nepatinkantį politiką.31Panašus įvykis pasikartojo po penkerių metų, lenkams svarbių švenčių išvakarėse. Nenustatyti nusikaltėliai 2017 m. naktį iš balandžio 28-osios į 29-ąją ant tvoros, juosiančios karių kapų kvartalą Rasų kapinėse, žaliais dažais užrašė: „Kai tau skauda, jautiesi gyvas“ ir „Svarbiausia yra suvokimas, kad mes kitokie“. Žaliais dažais ištepliojo Piłsudskio širdies ir jo motinos kapo plokštę. Už jos atsirado užrašas „Kamanės“. Išpuolį pastebėjo kapus lankantys vilniečiai ir suvenyrų prekeiviai. Dalį užrašų nuvalė lenkų turistai.32 Visuomeninės Rasų kapinių draugijos pirmininkė Alicija Klimaševska lenkų žiniasklaidai Lietuvoje išsiuntė laišką „Kiek dar bus vandalizmo aktų?“ Jame rašė: „Kuo grindžiamas buvimas kitokiu? Ar tuo, kad negerbiama mirusiųjų amžinojo poilsio vieta, ar tuo, kad su panieka žvelgiama į kitos tautybės bendrapiliečius? Liūdna, kad jaunoji lietuvių nacionalistų karta nežino istorijos, nesistengia suprasti, kodėl ši vieta svarbi lenkams [...]. Kai kitą kartą norėsite paerzinti lenkus, patarčiau prieš tai pagalvoti, nes apsimesdami „patriotais“ pasirodote kaip kvailiai ir obskurantai.“33
2020 m. gegužės 16 d. Rasų kapinių administracijos darbuotoja pranešė policijai, kad išniekintas lietuvių visuomenės veikėjo, Aušros – pirmojo laikraščio lietuvių kalba redaktoriaus, gydytojo ir vieno svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės architektų Jono Basanavičiaus kapas. Atvykę policijos patruliai pamatė, kad antkapis, kurio dalį sudaro smėlis, yra išmindžiotas, apspjaudytas, sulaužytos ir išmėtytos žvakės.34 Vandalai iki šiol nėra nustatyti, o jų motyvai visiškai nesuprantami. Toks bjaurus poelgis sukėlė nepasitenkinimo bangą, ypač tarp Lietuvos kultūrinių sluoksnių.
Ideologinis vandalizmas grindžiamas panašiu veikimo modeliu kaip ir taktinis, bandant juo išreikšti politinį protestą. 2012 m. naktį iš birželio 16-osios į 17-ąją oranžiniais dažais ant Piłsudskio širdies ir jo motinos antkapio buvo nupiešti Gediminaičių stulpai. Vilniaus apygardos prokuratūra dėl antilenkiško išpuolio apkaltino narkomaną Vitalijų Celiką, ilgus metus gyvenusį vienoje Rasų koplyčioje. Įtariamasis kaltinimus neigė: „Patikinu, tai ne mano darbas. Daugelį metų gyvenu Rasų kapinėse. Mėgstu prižiūrėti kapus, bendrauti su turistais iš Lenkijos. Aš pats esu lenkas. Kam turėčiau dažyti šiuos stulpus, net nežinau, kaip jie atrodo ir ką reiškia. Niekada nepadaryčiau nieko panašaus, tai ne mano stilius. Neturiu tam laiko.“ Benamį gynė kapinėse dirbantys ir netoliese gyvenantys žmonės, prokurorų iškelta versija abejojo ir suvenyrų prekeivis, įsikūręs Rasų pašonėje. Sakė netikintis, kad narkomanas galėtų leisti pinigus dažams – juk jam kiekvienas centas svarbus. Prekiautojas atkreipė dėmesį, kad prieš incidentą po kapines slampinėjo grupė įtartinų jaunuolių, prisistačiusių kaip Dailės akademijos studentai.35
Jau tapo tradicija, kad Vilniaus lenkų harceriai kasmet Visų Šventųjų dieną lenkų karių kapų kryžius apjuosia baltos ir raudonos spalvų juostomis. Tačiau 2018 m. lapkričio 1-osios vakare juostos dingo, dalis jų mėtėsi ant žemės tarp kryžių.36 Vėlinių popietę 23-iojo Vilniaus būrio Niepokorne harcerės iš naujo apjuosė kryžius nacionalinių spalvų juostomis,37 kurias vandalai vėl nukabino lapkričio 3-iosios naktį arba rytą.38
Piktybinis vandalizmas, kai naikinama iš pykčio ar nusivylimo, dažnai painiojamas su vadinamuoju keršto vandalizmu. Riba tarp jų labai neryški, tad nelengva vandalų elgesį teisingai klasifikuoti.39 Tikėtina, kad Aušros Vartų Dievo Motinos koplytėlės Senųjų Rasų kapinėse langai 2010 m. rugpjūčio pabaigoje buvo išdaužyti, išreiškiant (religinį?) nepasitenkinimą.40 2019 m. spalio 9 d. ankstų rytą į Naujųjų Rasų kapinių metalinę tvorą rėžėsi automobilis – ar tai buvo nelaimingas atsitikimas, ar tyčinis svetimo turto naikinimas, siekiant išreikšti pyktį,41 nenustatyta. Naujųjų Rasų kapinėse, kaip žinome, palaidoti lenkų ir lietuvių kariai, žuvę 1919–1920 m. kovose dėl Vilniaus. Įdomus sutapimas: tų metų vasarą fondas „Laisvė ir demokratija“ pagal Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos programą atnaujino lenkų karių antkapius. Laimei, per minėtą incidentą buvo apgadinti tik trys iš jų, Vilniaus savivaldybė greitai sutvarkė avarijos padarinius. Automobilį vairavusi 41 metų moteris buvo blaivi, ji nenukentėjo, tačiau įvykio aplinkybių paaiškinti neįstengė.42
Keršto vandalizmu siekiama atsilyginti už tariamą skriaudą. 1990 m. pradžioje buvo išniekinta dešimtys antkapių Rasų kapinėse, iš katakombų išmėtyti Vilniaus seserų vizitiečių palaikai. Kaltininkai nenustatyti.43 Po dvejų metų, 1992 m. kovo 31 d., neblaivūs paaugliai Artūras Gindželis ir Ričardas Pieško Naujųjų Rasų kapinėse nuvertė 8 lietuvių karių antkapius, 2 paminklus nežinomiems lenkų kariams, 2 antkapinius akmenis šiose kapinėse palaidotiems pasauliečiams.44 Sunku nustatyti, ar tai buvo keršto, ar piktybinis vandalizmas. Trūksta duomenų, kokia piktadarių tautybė ir pažiūros. Tačiau gali būti, kad vandalai, veikiami komunistinės ideologijos, norėjo atkeršyti už „neteisybę“, pasikeitus šalies politinei sistemai, nes 1990 m. Kovo 11-ąją Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tuo laikotarpiu šalyje nustatyta nemažai panašių įvykių, priskirtinų keršto vandalizmui.45
Rasų kapinės per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų dažnai tapdavo vandalų taikiniu. Anot Gražinos Drėmaitės, Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo pirmininkės, taip yra todėl, kad „kapinių pastatams ir antkapiams prižiūrėti ir saugoti visada trūkdavo lėšų, nes tai neduoda apčiuopiamo pelno. O juk sutvarkytos kapinės liudija kultūros lygį, jaudina lankytojus, žadina emocijas. Deja, į panašius argumentus neatsižvelgiama, tad sunku yra gauti lėšų šiam tikslui.“46
XXI a. pradžioje net buvo kilusi keistoka idėja, kad reikėtų demontuoti vertingesnius Rasų antkapinius paminklus ir saugoti juos muziejuje. „Galima numanyti, ką reikštų toks saugojimas. Nėra paminklo – nebuvo žmogaus“, – sumanymui nepritarė Visuomeninės Rasų kapinių draugijos narė Halina Jotkiallo.47
Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė, seniūnija, Kultūros paveldo departamentas neskiria reikiamo finansavimo, visi kratosi atsakomybės dėl senojo nekropolio apsaugos. Rasų kapinių administracija buvo ir yra bejėgė kovoti su stiprėjančiu vandalizmu. Pavyzdžiui, Rasų kapinių prižiūrėtojui priklauso ne tik ši, bet ir Bernardinų kapinių, esančių už 2 km, teritorija. Tad sargas niekaip nepajėgia sužiūrėti, ar neketinama išniekinti naujų kapų.48 Kapinių administracija XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje prižiūrėti tvarkai Rasose įsigijo šunį, pavadintą taip, kaip ir Lietuvos greitojo reagavimo rinktinė – „Aras“. Taigi Aras kartu su sargu kasnakt saugodavo Rasas... Tik, deja, labiau teoriškai, negu praktiškai.49
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio departamento vadovas Juozas Gedvilas, 2009 m. žurnalistų paklaustas, kada bus suvaldytas nesiliaujantis Rasų niokojimas, vienareikšmiškai atsakė, kad kultūros vertybių apsauga jo departamentui nepriklauso, kapines prižiūrinčiai bendrovei „Aketonas“, kuri, laimėjusi konkursą, perėmė bendrovės „Rasų valda“ funkcijas, savivaldybė moka tik už priežiūrą – šienavimą, takų tvarkymą, šiukšlių išvežimą...50 UAB „Aketonas“ direktorius Artūras Norko savo ruožtu tvirtino nieko negirdėjęs apie metalo vagystes Rasų kapinėse, pridūrė žinantis, kad kitur ši problema aktuali, tačiau Rasose nėra tiek daug metalinių elementų, kad jos taptų populiarios tarp vagiančių metalo laužą.51 Aiškino, kad 10,8 ha ploto kapinės yra nuolat saugomos – iki 21 valandos čia budi prižiūrėtojos, o naktį apsaugos paslaugas teikia įmonė „Ekskomisarų biuras“.52
Atsainų policijos požiūrį į vandalizmą kapinėse lemia kita didžiulė problema – visuomenės abejingumas. Pasirodo, žmonės, gyvenantys netoli kapinių, vakarais ir naktimis dažnai girdi įtartinus bildesius, triukšmą, tačiau policijai nepraneša. Toks pasyvumas sudaro puikias sąlygas nusikaltimams.53 Daugiausia pranešimų apie netinkamą elgesį kapinėse gaunama iš gidų ir tų visuomenės veikėjų, kurie stengiasi apsaugoti Rasas nuo naikinimo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas kapinių barbarams yra gana atlaidus. Baudžiamoji atsakomybė už kapų išniekinimą taikoma tik nuo 16 metų. Maksimali bausmė, gresianti už vandalizmą kapinėse, net už palaikų išniekinimą – laisvės atėmimas iki trejų metų. Malinovskiui ir Janulevičiui už pasityčiojimą iš Piłsudskio širdies ir jo motinos kapo teismas skyrė neatlygintai dirbti visuomenės labui po 30 valandų per mėnesį. Kadangi Malinovskis padarė šį nusikaltimą, dar neišnykus ankstesniam teistumui, jam skirta bendra vienų metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams. Tuo laikotarpiu chuliganas įpareigotas 60 valandų neatlygintinai dirbti sveikatos priežiūros, globos, rūpybos arba kitose įstaigose.54
Daugiausia vandalizmo aktų Rasų kapinėse 1990–2020 m. įvykdyta, siekiant pasipelnyti, kiek mažiau – bandant atkreipti dėmesį į savo pareiškimus arba iš keršto. Išsamesnį vaizdą susidarytume, pasitelkdami naujausius duomenis, tačiau tam reikėtų išsamaus tyrimo. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad Vilniaus valdžia neįstengia sustabdyti istorinių kapinių niokojimo. Ko gero, tą lemia finansinės priežastys. Žinoma, Vilniaus Rasos nėra visiškai apleistos, neprižiūrimos. Kapinių būklę stebi Visuomeninė Rasų kapinių draugija – informuoja visuomenę apie vandalų išpuolius, atnaujina dėl įvairių priežasčių apgriuvusius antkapinius paminklus, kreipiasi ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos institucijas, kad kapinių priežiūra pagerėtų, ir pan. Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje draugijos prašymu pasirūpino įrengti stebėjimo sistemą prie maršalo Józefo Piłsudskio širdies ir jo motinos mauzoliejaus.
Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyrius 2018 m. pavasarį pradėjo (nors ir smarkiai vėluodamas) įgyvendinti ilgai rengtą projektą „Vilniaus istorinių Rasų kapinių koplyčių, tvorų, atskirų paminklų tvarkyba“. Tam skirta daugiau kaip 2 mln. eurų Europos Sąjungos ir sostinės savivaldybės lėšų. Numatyta sutvarkyti 6 koplyčias, atnaujinti 341 prastos būklės paminklą, sutvarkyti takus, laiptus, apšvietimą, atnaujinti administracinį pastatą, kapinių tvorą.55 Viešąjį tvarkybos darbų konkursą laimėjo UAB „Litcon“ ir UAB „Ekstra statyba“, nors nė viena neturi kvalifikuotų specialistų, galinčių konservuoti bei restauruoti paminklus. Statybos darbai didesnių abejonių nekėlė, tačiau Visuomeninė Rasų kapinių draugija turėjo pastabų, kad antkapių atnaujinimui naudojamos netinkamos medžiagos, nėra specialisto, kuris nuolatos prižiūrėtų konservavimo darbus. Abi firmos ignoravo visuomenininkų priekaištus. Todėl draugijos pirmininkas Darijušas Žibortas kreipėsi į Lenkijos nacionalinio kultūros paveldo užsienyje institutą „Polonika“ bei Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministeriją, kad atsiųstų savo ekspertus. Jie keliskart lankėsi Vilniuje, įvertinę, kaip tvarkomos istorinės kapinės, pateikė konstruktyvią kritiką bei rekomendacijas.56 Dėl kompetencijos stokos vadovaujant ir rengiant iškilmingą 1863–1864 m. sukilimo dalyvių laidotuvių ceremoniją, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįvykdė įsipareigojimų per nustatytą terminą. Kapinėse atliktų konservavimo ir restauravimo darbų iki šių metų liepos mėnesio dar nebuvo įvertinusi speciali darbus prižiūrinti komisija. Tikėkimės, kilnūs tvarkybos užmojai netapo netyčiniu istorinių kapinių niokojimu...
1 Jackiewicz M., Wileńska encyklopedia 1939–2005, Ex Libris, Warszawa. 2007, p. 98; 100.
2 Piasecka-Kalecińska Z., Nastroje jesienne w Wilnie, Gazeta Polska. 1930, nr. 307, p. 5.
3 Rossa.lt, Z dziejów cmentarza, http://rossa.lt/index.php/rossa-articles/8-dzieje, [2020-01-10].
4 Słowo Polesia. 1934, nr. 63, p. 8.
5 Gazeta Wileńska. 1937, nr. 171, p. 4.
6 Wieczorna Gazeta Wileńska. 1935, nr. 45, p. 4.
7 Autorių kolektyvas. Cmentarz na Rossie w Wilnie: historia, sztuka, przyroda, Kraków. 2019, p. 157.
8 Čepaitienė R. Paveldosauga globaliajame pasaulyje, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 2010, p. 85.
9 Rasų kapinėse ant Vileišių memorialo vandalai vėl užrašė nežinia ką reiškiantį žodį „Mabė“, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/rasu-kapinese-ant-vileisiu-memorialo-vandalai-vel-uzrase-nezinia-ka-reiskianti-zodi-mabe-59-380738, [2013-10-28].
10 Lapienytė J., Kapinių niokojimas – tyčiojimasis iš mirties ar tik „nekaltas dūkimas? www.cosmopolitan.lt/lt/ivaizdis/g-26976-kapiniu-niokojimas-tyciojimasis-is-mirties-ar-tik-nekaltas-dukimas-foto, [2008-06-26].
11 Gedris E., Cmentarz na Rossie ofiarą złodziei złomu, https://kurierwilenski.lt/2010/09/02/cmentarz-na-rossie-ofiara-zlodziei-zlomu/, [2010-09-02].
12 Gładkowska H., Kolejny akt wandalizmu, Kurier Wileński. 2003, nr. 58, p. 1–2.
13 Autorių kolektyvas. Cmentarz na Rossie w Wilnie... p. 487–488.
14 Cmentarz na Rossie w Wilnie. Badania inwentaryzacyjne w latach 2013–2016, http://cmentarznarossie.uksw.edu.pl/obiekty.php?id=5392, [2020-05-24].
15 Marczyk K., Ziniewicz S., Mały leksykon wileńskiej Rossy, Wilno. 1998, p. 17–18.
16 Małachowicz E., Cmentarz na Rossie w Wilnie, Wrocław-Warszawa-Kraków. 1993, p. 253.
17 Mikulewicz I., Cmentarz umiera śmiercią naturalną, www.tygodnik.lt/200931/bliska5.html, [2009-06-30].
18 Visuomeninės Rasų kapinių draugijos garbės pirmininkės Alicijos Marijos Klimaševskos žodinė informacija [2020-02-10].
19 Klimaszewska A., Zawdzięczając ludziom o dobrych sercach, https://kurierwilenski.lt/2010/10/27/zawdzieczajac-ludziom-o-dobrych-sercach/, [2010-10-27].
20 Įtrūkus Izos Salmonovičuvnos paminklo cokoliui, Visuomeninės Rasų kapinių draugijos prašymu restauravimo darbus atliko 2014 m. specialistai iš Lenkijos. Kapas uždengtas jį vientisa betono plokšte. // Klimaszewska A. M., Społeczny Komitet Opieki nad Starą Rossą, Wilno. 2015, p. 48–49.
21 Czarny Anioł uratowany, http://www.wilnoteka.lt/artykul/czarny-aniol-uratowany-z-wideo, [2014-10-10].
22 Sytas A., Rasų kapinių draugijos pirmininkė: „Man, kaip lietuvei, yra gėda“, https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2012/06/18/news/rasu-kapiniu-globos-draugijos-pirmininke-man-kaip-lietuvei-yra-geda-5268335/, [2012-03-19].
23 Klimaszewska A. M. Społeczny Komitet Opieki nad Starą Rossą, Wilno. 2015, p. 41–42.
24 Groby rodziny Troczyńskich, http://rossa.lt/archiwum/index.php/pomniki?view=entry&id=5, [2011-02-19].
25 Mikulewicz I., Cmentarz umiera śmiercią naturalną, www.tygodnik.lt/200931/bliska5.html, [2009-06-30].
26 Lapienytė J., Kapinių niokojimas – tyčiojimasis iš mirties...
27 Akt wandalizmu na Rossie – z nagrobka skradziono tablicę, https://zw.lt/wilno-wilenszczyzna/akt-wandalizmu-na-rossie-z-nagrobka-skradziono-tablice/, [2019-11-02].
28 Visuomeninės Rasų kapinių draugijos pirmininko Darijušo Žiborto žodinė informacija [2019-11-02].
29 Odnalazła się tablica nagrobna Eustachego Wróblewskiego, wilno.tvp.pl, [2019-11-04].
30 Kolejna profanacja Mauzoleum Marszałka na Rossie, http://www.wilnoteka.lt/artykul/kolejna-profanacja-mauzoleum-marszalka-na-rossie, [2012-11-25].
31 Kurmelis P., Kapų vandalai baudžiami tik simboliškai, www.valstietis.lt/naujienos/salyje/kapu-vandalai-baudziami-tik-simboliskai, [2016-08-29].
32 Kolejny atak wandalizmu na Rossie, http://www.wilnoteka.lt/artykul/kolejny-atak-wandalizmu-na-rossie-wideo, [2017-04-29].
33 Klimaszewska A., Ile jeszcze aktów wandalizmu?, http://rossa.lt/archiwum/index.php/component/content/article/2-uncategorised/120-ile-jeszcze-aktow-wandalizmu, [2017-04-29].
34 Gurevičius A., Diena su Vilniaus policijos patruliais: pirmas iškvietimas – išniekintas Basanavičiaus kapas, https://www.delfi.lt/news/daily/crime/diena-su-vilniaus-policijos-patruliais-pirmas-iskvietimas-isniekintas-basanaviciaus-kapas.d?id=84301791, [2020-05-16].
35 Adamowicz H., Ustalono podejrzanego o namalowanie „Słupów Giedymina“ na cmentarzu Rossa, https://kurierwilenski.lt/2012/07/03/ustalono-podejrzanego-o-namalowanie-slupow-giedymina-na-cmentarzu-rossa/, [2012-07-03].
36 Z nagrobków polskich żołnierzy zniknęły biało-czerwone szarfy, https://zw.lt/wilno-wilenszczyzna/z-nagrobkow-polskich-zolnierzy-zniknely-bialo-czerwone-wstegi/, [2018-11-01].
37 Harcerki ponownie zawiesiły biało-czerwone szarfy na Nowej Rossie, https://zw.lt/wilno-wilenszczyzna/harcerki-ponownie-zawiesily-bialo-czerwone-szarfy-na-nowej-rossie/, [2018-11-02].
38 Radczenko A., Akcja wandali. Ponownie zniknęły biało-czerwone wstęgi na Nowej Rossie, https://zw.lt/wilno-wilenszczyzna/akcja-wandali-ponownie-zniknely-bialo-czerwone-wstegi-na-nowej-rossie/, [2018-11-03].
39 Szumkowski Ł., Tomczyk A., Sztuka jako prowokacja. Akty wandalizmu wobec dzieł sztuki. Wandalizm wobec dziedzictwa naturalnego i kulturowego, Olsztyn. 2015, p. 153.
40 Gedris E., Cmentarz na Rossie ofiarą złodziei złomu...
41 Zniszczone groby polskich żołnierzy na Nowej Rossie, https://zw.lt/wilno-wilenszczyzna/zniszczone-groby-polskich-zolnierzy-na-nowej-rossie/, [2019-10-09].
42 Avarija Vilniuje: Sukilėlių gatvėje automobilis įlėkė į kapines, išvertė antkapius, https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1015109/avarija-vilniuje-sukileliu-gatveje-automobilis-ileke-i-kapines-isverte-antkapius, [2019-10-09].
43 Ciechanowicz J., O niszczeniu polskości na kresach wschodnich, „Panorama“ Chicago, 1990 m. liepos 7 d., http://kronikihistoryczne.blogspot.com/2019/02/scorpionomachia-cz-3-polemiki-o-kwestii.html, data dostępu, [1990-09-07].
44 Skirmantienė M., Varnauskas J. Nukentėję paminklai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1994, p. 225–226.
45 Ten pat, p. 3–237.
46 Cmentarz Bernardyński w Wilnie 1810–2010, Vilnius: Versus aureus. 2010, p. 55.
47 Jotkiałło H., Opiekunowie i niszczyciele, Magazyn Wileński. 2003, nr. 4, p. 1.
48 Lapienytė J., Kapinių niokojimas-tyčiojimasis iš mirties...
49 Kamczycka H., Wileńska Rossa w artykułach prasowych po 1989 roku, Media-Kultura-Komunikacja Społeczna. 2006, nr. 2, p. 31.
50 Mikulewicz I., Cmentarz umiera śmiercią naturalną, www.tygodnik.lt/200931/bliska5.html, [2009-06-30].
51 Gedris E., Cmentarz na Rossie ofiarą złomu...
52 Ten pat.
53 Kurmelis P., Kapų vandalai baudžiami tik simboliškai...
54 Ten pat.
55 Rozpoczęły się prace renowacyjne na Rossie, http://l24.lt/pl/spoleczenstwo/item/236057-rozpoczely-sie-prace-renowacyjne-na-rossie, [2018-03-12].
56 Polscy eksperci przekazali władzom Wilna raport dotyczący Cmentarza na Rossie, https://zw.lt/wilno-wilenszczyzna/polscy-eksperci-przekazali-wladzom-wilna-raport-dotyczacy-cmentarza-na-rossie/, [2019-02-14].
