Jauniems politbiurokratams ir viduriniosios kartos klerkams Vilnius simbolizuoja laisvę, tačiau kažkodėl baisiausiai gėdijamasi sudėtingos jo praeities, todėl bandoma ją pridengti staliukais, skėčiais, dirbtinėmis gėlėmis, kurių estetika tiktų nebent pagaliau palaidoto giminaičio kapui, net niūriais dangoraižiais, labiau primenančiais savo kastos neūžaugas. Esmė – kuo spartesnė kaita, tegul ir prievartinė, bet priartinanti naujuosius vilniečius prie tų Vakarų miestų, kur jų pačių matyti niekas nenori. Savotiška internetinio artumo iliuzija, kurią lengvai pažinsite iš žodžio „čilinti“.
Kita vilniečių dalis – dažniausiai tie, kurie užaugo šiame mieste. Dalis iš jų dar prisimena sovietmetį (ir tikrai toli gražu nebūtinai jo ilgėdamiesi, nors esama ir tokių). Vilnius jiems – tai miestas iki upės, t. y. mėgstamiausia sostinės vieta yra ties Gedimino prospektu. Šiems žmonėms, mačiusiems nemažai pasaulio įdomybių, Vilnius yra auksinė mylia, pasaulio bamba, jie glaudžiai sieja save su šiuo miestu, nors jo kvintesenciją suvokia gana skirtingai. Vieniems iš jų Vilnius – tai saulėta Katedros aikštė, kavos puodelis vasarą Užupyje prie Vilnelės, orus pasivaikščiojimas po Bernardinų sodą tarp džiugių draugiškų veidų, napoleoniška pasaka apie Šv. Onos bažnyčią, sužavėjusią patį Bonapartą… Kartu tai malonus ritualas, kai šiltą vakarą galima pasikalbėti su bendraminčiais apie tai, kad Vilnius kelia vien geras emocijas.
Visiškai kitaip šį miestą supranta sąlygiškai trečioji vilniečių grupė, savo viešai išreikšta apimtimi turbūt pati mažiausia. Bet po lašą tokios nuotaikos ar nusiteikimo turi bene kiekvienas „tikras“ vilnietis. Tai tie, kam Vilnius yra visų pirma nostalgiško liūdesio miestas. Jų simboliai – ištuštėję Didysis ir Mažasis getai, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo giltinė, atgulusieji po beveik išimtinai lenkų katalikiškais antkapiais, amžinai klaidžiojanti liūdnai meili Rožytė…
Melancholija Vilniuje stipresnė už viską. Šis miestas leidžia sau pakvailioti, triukšmingai papramogauti, netgi (sukandęs dantis) pabūti tuo, kas įvardijama fun. Tačiau visa tai laikina, taip jaučiasi ir jaunuolis, kurį draugai, nepaisydami jo protestų, nusitempė į naktinį klubą, bet visiems linksminantis, jam darosi vis liūdniau, kol svetimas džiaugsmas virsta vienatvės skausmu.
Niekas nedrįs teigti, kad Vilniuje nėra vietos meilei. Anaiptol! Vilnietės savo žavesiu stulbina, priklausydamos pačioms įvairiausioms amžiaus grupėms, retai kur komplimentus norisi sakyti taip dažnai, kaip Vilniaus senamiestyje. Vyriškių kariuomenės, galinčios susikauti su juo dėl dėmesio, gal ir nėra, bet argi tai svarbu, pačiam būnant vyru? Vis dėlto garsių, įkvepiančių laimingos meilės istorijų šiame mieste yra ypač mažai. O net ir plačiai paplitusios legendos labai prieštaringos. Vilniuje nestinga tik nelaimingos meilės dramų, ko vertos vien Adomo Mickevičiaus jaunystės ar Romaino Gary vaikystės kančios.
Meilė šiame mieste galbūt iš tikrųjų valdo viską, tačiau šis jausmas pasireiškia ne kaip burkuojančių balandžių, o kaip besiglaustančių ir besidraskančių kačių (atleiskite už tokį palyginimą) santykiai. Kitaip ir negalėtų būti, nes Vilniaus žavesys iš esmės labai prieštaringas. Vieniems tai „atgimę“ pastatai, kokčiai aptrinkelinti iš visų paradinių pusių, rėksmingos, pasipūtusios vitrinos, besižarstančios iki skausmo banalia, nuvalkiota hipsteriška išmintimi, išdėstyta, aišku, angliškai. O kitiems – visi tie begaliniai Senamiesčio užkaboriai su medinėmis laiptinėmis, kurias, atrodo, nuplėš bet koks stipresnis vėjo gūsis, su laisvai augančiomis pasišiaušusiomis piktžolėmis, dilgėlėtais Vilnelės krantais, aptrupėjusiomis bažnyčių navomis ir kitais atributais, kurie naujokams atrodo atgrasūs, tačiau trečiajai vilniečių kategorijai būtini kaip tikrosios gyvybės simboliai. Tai ir nesuskaičiuojama gausybė namų, kurių gyventojai per karą sušaudyti Paneriuose, pokariu ištremti į Sileziją aršių „modernintojų“, mėgusių daug kalbėti ir apie lygybę, ir apie laisvę…
Skirkite dieną pasivaikščiojimui ir įsitikinsite, tiesiog pajusite, kad tipiškiausios Vilniaus meilės scenos plėtojasi ne vakarinėje Vilniaus gatvėje, kur renkasi daug 20–40 metų amžiaus publikos (ten klesti veikiau flirtas iš išskaičiavimo), bet Bernardinų sode ir visur kitur, kur tik galima rasti vienumos užuovėją, bet neatsidurti taip nepasiekiamai per toli, kad atsiribotum nuo kitų žmonių. Dažniausiai jaunuolis ar mergina vieniši sėdi ant suoliuko su knyga rankose arba glostydami išmanųjį telefoną, laukia, gal kas nors prieis ir užkalbins, tačiau kartu yra pernelyg susitelkę į savo liūdesį, kad išties to norėtų.
Turbūt nėra kito tokio miesto, kuris taip gerai išmokytų grožėtis nelaiminga meile. Liūdni žvilgsniai, nudelbtos ar tiesiog nieko prieš save nematančios akys, švelniai nusivylusios šypsenos sukuria daug jausmingesnę ir estetiškesnę aplinką, emociškai įelektrina ją nepalyginamai labiau, negu už rankų susikibę žvalūs įsimylėjėliai.
Vilnius, tarytum „Oblomovo sapnas“, moko susikurti nuostabiausias iliuzijas ir nepaliaujamai mėgautis savo kančia.
