Goreckis 1957 m. lankėsi Lietuvoje. Vilniuje užsuko į Adomo Mickevičiaus memorialinį butą-muziejų (dabar Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejus) ir paliko įrašą atsiliepimų knygoje prancūzų kalba:

„Jerzy’s Goreckis: Džiaugiuosi, kad galėjau aplankyti mano prosenelio Adomo Mickevičiaus muziejų. Įsitikinau, kaip puikiai saugomi daiktai, menantys Adomą Mickevičių. Aš savo protėvio atminimą puoselėju Paryžiuje. Vilnius 27. IV. 1957“ (iš prancūzų kalbos vertė Jerry’s Meijeris).

Mareckaitės rastuose laiškuose Goreckis nurodė: „Jeigu jus tai domina, prašau man pranešti, priešingu atveju niekas negalės paskui man priekaištauti, jei pasielgsiu kitaip.“

Sovietinė Lietuva negalėjo priimti siūlomų poeto daiktų, nes Mickevičiaus proanūkis Goreckis buvo kapitalistinės Prancūzijos šnipas slapyvardžiu Armand Avronsart. Informaciją apie tai galima rasti Philippe’o Bernert knygoje SDECE Service 7: L’extraordinaire histoire du colonel Le Roy-Finville et des clandestins (1980). Apie neoficialią jo veiklą sovietai puikiai žinojo. Tarp 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių Goreckis keletą kartų lankėsi Lenkijoje, kur kiekvieną atvykėlio žingsnį akylai stebėjo specialiosios tarnybos. Su kapitalistinės valstybės šnipu joks sandėris nebuvo įmanomas.

Lyros formos deimantinė segė kaklaskarei Aleksandro Puškino dovana Adomui Mickevičiui. Iš Varšuvos literatūros A. Mickevičiaus muziejaus rinkinių

Norėčiau kelis žodžius parašyti apie deimantinės Mickevičiaus lyros likimą. Lyra – tai nago dydžio sagė kaklaskarei. Mickevičiaus laikų mada diktavo savus reikalavimus – madingai vilkintis vyras privalėjo ryšėti kaklaskarę su puošnia sage. Tokią Puškinas ir padovanojo Mickevičiui. Ji buvo pagaminta iš aukso, bet smulkūs deimančiukai įsodinti į sidabro patalą, nes geltona aukso spalva gadintų aristokratišką šalto šerkšno spindesį.

Deimantinė lyra niekur nedingo. 1978 m. Lenkijos Liaudies Respublikos pastangomis už solidžią sumą visa kolekcija buvo nupirkta ir perduota Varšuvos A. Mickevičiaus literatūros muziejui. Jo direktorius Januszas Odrowąż-Pieniążekas viename straipsnyje išvardijo daiktus, įsigytus iš Goreckių šeimos: tai 5 Adomo Mickevičiaus laiškų autografai; Goreckių šeimos kūriniai, dokumentai, korespondencija; Liudviko Filipo stiliaus baldai iš A. Mickevičiaus buto Paryžiuje: rašomasis stalas, du foteliai, du krėslai, knygų spinta, sudedamasis stalas, prie kurio Mickevičius žaisdavo šachmatais su Chopinu; laikrodis iš marmuro; Mickevičiaus asmeniniai daiktai: lyros formos deimantinė sagė, auksinės sąsagos, puoštos raidėmis „A. M.“, teatro lornetas, gyvatės formos auksinis žiedas, puoštas žalio emalio raidėmis „A. M.“, kariškas švarkas, priklausęs Mickevičiui Konstantinopolyje, sagos, dvi rašalinės: žalvarinė iš poeto kabineto ir turkiška iš Konstantinopolio; 95 vertingų monetų kolekcija; sidabrinis šaukštas-samtis, puoštas raidėmis „A. C. M.“ (Adomas, Celina Mickevičiai); daiktai ir papuošalai, priklausę Marijai Goreckai; 480 knygų; Liudviko Filipo stiliaus riešutmedžio lova, priklausiusi Mickevičių dukrai Marijai, kuri mirė, beje, tą pačią dieną ir valandą kaip tėvas – lapkričio 26-ąją.

Lyros formos deimantinė segė kaklaskarei Aleksandro Puškino dovana Adomui Mickevičiui. Iš Varšuvos literatūros A. Mickevičiaus muziejaus rinkinių

Taip jau atsitiko, kad Adomas Mickevičius apsisprendė vesti vėlokai, 1834 m., prieš 36-ąjį savo gimtadienį. Jo išrinktąja tapo Celina Šymanovska. Jungtuvės įvyko Paryžiuje, kur poetas, kaip ir daugelis emigrantų laukė, kada galės prisidėti prie kovos dėl Tėvynės išlaisvinimo. Šeima susilaukė šešių vaikų (dviejų dukrų ir keturių sūnų). Visi augo sveiki, juos aplenkė anais laikais dažna ankstyva mirtis – vos pusė naujagimių XIX a. sulaukdavo 20-ojo gimtadienio. Materialinė šeimos padėtis buvo kukli, bet ilgainiui vis tiek susikaupė nemažai daiktų – spintos, kėdės, knygos, rašalinės... Poetui mirus, tie daiktai įgijo didžiulę vertę, tapo eksponatais, dėl kurių virė nemenkos varžybos. Pagal poeto pavardę tie daiktai vadinami „mickevičiana“.

1855 m. po abiejų tėvų mirties (Celina mirė kovo 5 d., Adomas – lapkričio 26 d.), daugumą daiktų iš šeimos kolekcijos pasidalijo vyriausi vaikai – Marija ir Vladislovas, kuris 1903 m. Paryžiuje įsteigė pirmą pasaulyje Adomo Mickevičiaus muziejų, kuris iki šiol didžiuojasi, sukaupęs vieną didžiausių mickevičianos kolekcijų.

Marija testamente nurodė, kad jos paveldėti šeimos daiktai irgi atsidurs brolio įsteigtame muziejuje, bet prieš mirtį valią pakeitė – kolekcija atiteko jos sūnui Liudvikui (1863–1936).

Adomo Mickevičiaus proanūkis – Georges (Jerzy) Gorecki-Avronsart) (1904–1983)

Marija ištekėjo 1857 m. lapkričio 7 d. Jos išrinktasis – Adomo Mickevičiaus draugo, poeto Antano Goreckio sūnus Tadas Goreckis, dailininkas. Jauna šeima visą gyvenimą aktyviai bendravo su žymiais žmonėmis, rinko vertingus daiktus, paveikslus, litografijas, fotografijas, rankraščius. Du Adomui Mickevičiui priklausę daiktai iš tos kolekcijos 1929 m. atkeliavo į Vilnių – tai Liudviko Goreckio dovana Lenkų literatų sąjungai, kuri šventė naujos buveinės atidarymą, įsikūrusi Bazilijonų vienuolyne, istorinėje Mickevičiaus kalinimo vietoje – „Konrado celėje“. Surengtos iškilmės – spalio 16 d. organizuotas pirmasis čia, bet iš eilės jau 75-as Literatūrinis trečiadienis (ankstesni skaitymai vykdavo Dailės akademijos bibliotekoje (Šv. Onos g. 4, dabar Maironio g.). Atidaryta Mickevičiaus ir filomatų atminimo daiktų paroda, kurioje buvo eksponuojami ir Goreckio dovanoti daiktai: Adomo Mickevičiaus krėslas iš Paryžiaus, poeto vizitinė kortelė. Dabar krėslas eksponuojamas VUB Adomo Mickevičiaus muziejuje (Bernardinų 11).

Mickevičiaus muziejus Vilniuje atidarytas 1911 m., 1938 m. – Naugarduke; 1952 m. – Varšuvoje; 1955 m. – Stambule; 1975 m. – Smelove (Śmiełów) prie Poznanės, 1998 m. – Kaune, 1998 m. – Zaosėje, netoli Naugarduko, 2016 m. – Vroclave (Pono Tado muziejus). Tiek muziejai, tiek privatūs kolekcininkai, kurių skaičius irgi auga, svajojo ir svajoja savo kolekciją papildyti kadaise Adomui Mickevičiui priklausiusiais daiktais. Įvairiuose aukcionuose jų kartais pasitaiko – 2009 m. pirmasis „Pono Tado“ leidimas buvo parduotas už 99 000 zlotų ir tapo Lenkijoje brangiausiai parduota lenkiška knyga. 2012 m. Mickevičiaus laiškas, rašytas Paryžiuje 1841 m., adresuotas Prancūzijos kolegijos (College de France) rektoriui, parduotas už 98 000 zlotų. 2020 m. Krokuvos 128-ajame aukcione pasirodė Adomo Mickevičiaus du debiutiniai „Poezijos“ tomai, išleisti Vilniuje 1822 ir 1823 m. Už juos buvo prašoma 12 000 zlotų, knygos parduotos už 29 000 zlotų.

Dabar Vilniuje gyvena Ježio Goreckio anūkas – Romanas Goreckis-Mickevičius. Kalbėjau su juo apie šeimos kolekciją. Atsimena riešutmedžio lovą, kurioje miegodavo, viešėdamas pas senelį. Tai buvo „JO LOVA“! Labai patogus, mielas baldas. Vieną kartą lovos nerado, o senelis, paklaustas, kur ji dingo, atsakė: „Lenkai paėmė.“

Liudviko Filipo stiliaus riešutmedžio lova iš Goreckių kolekcijos

Vieniems gaila deimantinės lyros, o kitiems – mielo baldo, prisimenamo iš vaikystės...

Šiandien lova yra Poznanės nacionalinio muziejaus padalinio Smelove – Adomo Mickevičiaus muziejaus ekspozicijoje. O garsiąją lyrą mačiau 2008-aisiais. Beje, pernai VU bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejuje viešėjusi Karališkųjų rūmų muziejaus Varšuvoje restauratorė Anna Saratowicz papasakojo restauravusi sagę, kurią Aleksandras Puškinas padovanojo Adomui Mickevičiui. Po valymo ir restauravimo papuošalas suspindėjo taip, tarsi ką tik išėjęs iš juvelyro dirbtuvės, kai vienas genialus poetas įteikė ją kitam kaip pripažinimo ir garbės ženklą. Nuotraukoje lyra įamžinta dar prieš restauravimo darbus.

Alicija Dzisevič yra VUB Adomo Mickevičiaus muziejaus muziejininkė