Saulei pasisukus vakarop, iš slėptuvės išlindo senas užutekio gyventojas karpis Mokas. Visą dieną kietai miegojo ir dabar jautėsi energingas ir išbadėjęs, todėl patraukė tiesiai į žinomus maitinimosi plotus. Užutekis – Moko gimtieji namai. Čia jis iš mažiausio ikriuko per šešerius metus išaugo į kiekvieno žvejo svajonę; tvirtas ir stambus kūnas, padengtas auksiniais žvynais, tarsi veidrodis spindėjo besileidžiančios saulės šviesoje, storas mėsingas lūpas puošė dvi poros judrių ūsiukų. Judrūs pelekai lengvai įveikdavo bet kokius atstumus ir niekada nepavedė šeimininko ilgose kelionėse ar sprunkant nuo priešo.