Rašydamas laišką Danguolei Jackevičiūtei, Vytautas Mačernis prisipažįsta, kad rašo be jokio ypatingo reikalo: „Susigalvojau Tau parašyti laišką“. Po tokių žodžių galima suprasti, kad tai bus meilės laiškas.
Poetas teisinasi, kodėl į Danguolę kreipiasi „Tu“: „Nepyk, kad rašau „Tau“, nes nemėgstu kitaip. „Tamsta“ rašau tik reikalų ir oficialios paskirties laiškuose“.
Vytautas Mačernis taip pat prisipažįsta, kad „nemėgsta diplomatinių išvedžiojimų“, todėl atvirai sako: „Pasiilgau Tavęs. Nebūčiau pasiilgęs, nebūčiau rašęs“.
Vis dėl to Vytautas nerimauja, kad iš jo bus pasijuokta, todėl apsidraudžia: „tau gal bus linksma iš to mano atvirumo, bet aš tam ir rašau, kad būt linksma, o ne liūdna, kad būt iš ko pasijuokt“.
Dar viena priežastis, kodėl Vytautas rašo Danguolei, yra ta, jog ji neatvažiavo su ekskursija: „Aš tikėjausi, kad Tu atvažiuosi su ekskursija kartu, bet Tu neatvykai“. Jis kviečia atvykti į literatų vakarą.
Vytautas Danguolei kalba apie savo meilę per atstumą: „Jei kas gražus, tas ir iš toli, ir iš arti gražus“. Ir visgi Vytautui meilė per atstumą netgi stipresnė: „Man brangios tos mergaitės, kurių aš nematau, kurios toli. Iš arti daiktai visada ne tokie gražūs“.
Laiške Vytautas prašo parašyti, tačiau leidžia apsispręsti pačiai Danguolei: „Jei tau prisiminti mane neįdomu, tai neprisimink ir nerašyk, bet jei Tau nenuobodu: parašyk ir prisimink“.
Tiesiogiai Vytautas neišpažįsta meilės, tik kalba apie savo jausmus aplinkiniais keliais: „Kai kada taip širdį gelia, net dūstu, kai kada taip linksma, kad net priežasties negaliu suvokti ko?“
Apie meilę tiesiogiai užsimenama tik laiško prieraše P.S.: „Aš tai nemoku rašyt, ypač laiškų. Ne tam užgimęs, kad meilės laiškus rašinėčiau“. Taigi tik pačioje pabaigoje pasakomas žodis „meilė“.
Kitame laiške Vytautas nori nustebinti Danguolę ir rašo eilėmis:
Tau bus be galo nuostabu,
Kodėl visur rašau eilėm?
Bet tau, Danguole, taip rašyt man nebrangu,
Kas būt brangu kitiem.
Taigi tokia laiško forma taip pat netiesiogiai kalba apie meilę.
Vytautas džiaugiasi, kad Danguolė jam atrašė:
Pirmiausia noriu padėkot,
Kad u manęs neužmiršai,
Bet tai ne visa dar, tik vot
Sunku išreikšt gerai.
Šiame eiliuotame laiške yra išreikšta mintis, kad žmogus yra žavus tada, kai turi paslaptį:
Kol nesuprantame kitų, savęs,
Tiktai tada mes esam žavūs,
Kiekvienas tur savos dalies,
Kiekvienas slėpinį tur savo.
Laiške ilgimasi vasaros, kuomet jie buvo nerūpestingi, kuomet jie buvo laimingi:
Ir mums tenai užteko visko
Ir saulės, vėjo ir gėlių.
Vytautas nori sužinoti, ką jaučia Danguolė, todėl sako, kad jam „kažkas neaišku“:
Dabar rašau aš tau, Danguole,
Jau antrąsyk po tokį laišką,
Kai saulė leidžiasi į guolį
Ir man pačiam kažkas neaišku.
Jis nori, kad Danguolė parašytų, jam rūpi, ką mylimoji galvoja, kaip gyvena, kaip jai sekasi:
Tik Tu nepyk ir būk gerutė,
Lig savo vakaro dar parašyk.
Rašyk, kaip Tau gyventi sekasi ir kuo norėtum būti,
Tiktai ilgai, ilgai rašyk tik.
Prašymas labai nuoširdus. Ir nors vėl neištariamas žodis „meilė“, tačiau apie šį jausmą galima perskaityti ir tarp eilučių.
Dar kitame laiške pasakyta, kad „šito nereikia nė aiškint“:
...Prisimenu Tave: vėlyvą vakarą ir ankstų rytą...
šito nereikia nė beaiškint.
Prisipažinimas, kad vienas žmogus apie kitą galvoja nuo ryto iki pat vakaro ir yra prisipažinimas apie meilę.
Išreiškiamas nuoširdus džiaugsmas tuo, kad Danguolė atsakė į jausmus:
Aš niekad, niekad netikėjau,
Kad Tu manęs dar nepamirši...
Maniau, kad viskas kas tarp mūsų – vėjas
Ar baltas sielis – vandenų paviršiuj.
Vytautas šį laišką rašo išvykęs mokytis į Telšius ir kviečia atvykti. Išreiškiamas laukimo jausmas:
Aš lauksiu. Būtinai atvyki.
Kaip mums čia sekas, pamatysi.
Vytautas prašo Danguolės rašyti nuoširdžiai, nes kitu atveju jam būtų labai skaudu:
Tik kai rašysi, negailėki,
Trijų, penkių daugiau eilučių,
Nes jei tik pareigą atliekat?
...Geriau negimęs būčiau.
Nemėgstu baisiai, kai apgauna,
Geriau jau tiesiai pasakyti. Geriau: Nenoriu reikalų turėti.
Sudiev, mielasis Vyti.
Vytautas Danguolei prisipažįsta, jog niekada nemylėjo kitų:
Aš niekad nerašiau dar taip mergaitėm,
Nes jų dar niekad nemylėjau...
Ir jom manų eilėraščių dar niekas laikraščiuos neskaitė,
Jom nei žadėte nežadėjau.
Taigi iš šios strofos galime suprasti, kad eiliuoti Vytauto Mačernio laiškai Danguolei Jackevičiūtei buvo spausdinami netgi laikraščiuose kaip eilėraščiai.
Vėlesniuose laiškuose Vytautas meilę Danguolei išreiškia meiliu kreipiniu „Dangute“: „Gal Tu supyksi, kad aš taip Tave vadinu, bet man tai labai patinka“.
Danguolei Vytautas pasižada: „Aš nebūsiu vidutinis žmogus“. Taip išreiškimas nuoširdumas ir prašymas pasitikėti: „Tikėk šventai, Dangute, aš nebūsiu vidutinis žmogus. Arba aš būsiu niekšas, kurį keiks padorūs žmonės, vadins išgama, arba <...> didis žmogus“. Po apmąstymų apie savo gyvenimą, Vytautas ir vėl Danguolei prisipažįsta: „Nedaug yra mergaičių, kurios mano mintyse užsilieka“. Apie meilę tiesiogiai kalba vėlgi apibendrindamas: “...myliu tuos, kurie džiaugsmą padidina ir kuria“.
Galų gale Vytautas ir pats nesupranta, ar ši karštligiška meilė Danguolei yra tikra, ar tik fantazijos: „Gal tai ir ne fantazijos? Jaučiu, kad tai kraujas šviečia, jis visą žemės gyvybę šviečia ir akis akina“.
Taip laiškuose nusakoma pati meilės esmė.
