Amatinę gamybą rinkai atpažįstame pagal keramiką, pagamintą ant žiedžiamojo rato ir turinčią ženklinimą. Amatinę gamybą pagal užsakymus – pagal keramiką su tais pačiais bendrais požymiais (ženklinimas). Naminę gamybą galima tirti pagal keramiką, pagamintą be žiedžiamojo rato.
Ekonominės puodininkystės gamybos formos išskirtos lyginimo būdu – buvo lyginamos keramikos gamybos technologijos. Čia didelį vaidmenį suvaidino žiedžiamasis ratas. Buvo pastebėta, kad toje Rytų Europos dalyje, kuriai būdingi miškai ir stepės, žiedžiamojo rato ilgai nebuvo. Puodai buvo gaminami vietiniam naudojimui, jų reikėjo nedaug, iš miškingų vietovių išvežti produkciją parduoti buvo mažiau galimybių. Taigi tuomet ir buvo pradėtas plėtoti amatas su realizavimo rinka.
Atsiradęs žiedžiamasis ratas palengvino rankinę gamybą, todėl buvo galima pagaminti daugiau produkcijos, kurią imta platinti kaime arba netgi išvežti parduoti į kitus turgus.
Pagal savo lygį žiedžiamieji ratai taip pat buvo nevienodi. Jie turėjo 7 vystymosi etapus:
RKF-1 ratas panašus į pasukamąjį staliuką.
RKF-2 ratas tarnauja kaip pilno ar dalinio lyginimo instrumentas. Konstravimas bei profiliavimas vykdomas pagal skulptūrinio lipdymo įgūdžius.
RKF-3 rato sukimasis tarnauja daliniam viršutinės indo dalies profiliavimui, vidinė dalis yra paruoša skulptūrinio lipdymo įgūdžiais.
RKF-4 ratas naudojamas pagrindinės dalies profiliavimui.
RKF-5 rato sukimasis naudojamas ne tik išlyginimui ir profiliavimui, bet ir tuščiojo vidaus konstravimui. Tai daroma molio tempimo principu.
RKF-6 sukimais naudojamas lyginimui, profiliavimui, konstravimui (tempimo būdu, tempiant ne tik tuščiąjį vidų, bet ir įdarą, kuris iš anksto lipdomas rankomis.
RKF-7 rato naudojimas indų gamybai tempimo iš molio gabalo būdu.
Šiuolaikinė etnografija teigė, jog Rytų Europoje buvo puikių puodžių, kurie buvo tikri profesionalai. Ypač išvystyta keramika buvo RKF-3 – RKF-7 žiedžiamųjų ratų naudojimo etapu. Pasak etnografinių duomenų, ypač neblogas buvo RKF-5 žiedžiamasis ratas.
Minimos geros amatininkų dirbtuvės Žuravkoje, Dnepropetrovsko srityje, Zaporožėje, Čaban-kule, rytiniame Kryme.
Pradinė žaliava
Pradinė keramikos žaliava, aišku, yra molis. Rytų Europos puodininkystės istorijoje išskiriami trys požiūriai apie šią žaliavą, nurodant pagrindines tris savybes. Pirmuoju požiūriu molis apibūdinamas kaip ypatinga priedo jungiklio rūšis, turinti klampumo ir plastiškumo savybių. Molį paprasta įvairiai formuoti. Antruoju požiūriu, molis – tai žaliava-jungiklis, reikalinga neplastinių mineralinės kilmės medžiagų sutvirtinimui. Trečiasis požiūris apie molį sako, kad jis yra vienintelė pradinė medžiaga keramikos gamybai. Išsiskirti šiems trims požymiams padėjo molio, kaip žaliavos, stebėjimas. Kitų medžiagų naudojimas keramikoje praėjo visą evoliuciją.
Rytų Europos puodininkystėje buvo naudojami ir priemaišai: paukščių mėšlas, gėlųjų vandenų moliuskai, gyvūnų išmatos, žabarai, šamotas, smėlis. Priemaišai moliui suteikdavo vis kitokių savybių. Dar reikia pastebėti, kad priemaišai buvo organinės kilmės.
Rytų Europos teritorijoje galima išskirti du pagrindinius puodų gamybos būdus: tai specializuotas ir nespecializuotas būdas. Indai buvo gaminami dviejų rūšių – karštam (virtuviniam) naudojimui, pavyzdžiui, virimui, kepimui; ir šaltam (stalo) naudojimui (tai indai paserviruoti stalą). Molio rūšys skirtingiems indams gaminti buvo skirtingos. O nespecializuotu būdu pagaminti indai tiko ir „karštajam“, ir „šaltajam“ naudojimui.
Dar du pirmuosius XX a. dešimtmečius abu šie gamybos būdai buvo paplitę tiek miškingoje, tiek stepinėje Rytų Europos zonoje. Kaip sako etnografiniai duomenys, Rytų Europos puodininkystėje daugiausia dominavo indai, skirti stalo serviravimui.
Puodžiai amatininkai vengdavo gryno molio be priemaišų, nes manė, kad tokia žaliava pernelyg „riebi“ ir produkcija išeina nekokybiška. Populiariausias buvo vidutinio plastiškumo molis su priemaišomis, dažniausiai smėliu.
Daugelyje kaimiškų Rytų Europos vietovių puodininkystės židiniai buvo pasiskirstę pagal punktus ir rajonus, kur šis amatas buvo laikomas tradiciniu vietos gyventojų verslu. Vieno rajono puodžiai, aišku, naudojo vien ir tą pačią žaliavą – molį su vienodomis priemaišomis. Taip pat šį vienodumą lėmė tas faktas, jog būdavo draudžiama kasti molį gretimuose kaimuose. Rajonų molis skyrėsi savo spalva, ir pagal tai archeologai galėjo sudaryti tam tikrus puodininkystės arialus (rajonus, regionus).
Puodai buvo deginami skirtingoje temperatūroje, kuri svyravo nuo 600 iki 800 laipsnių Celsijaus. Optimalia temperatūra buvo laikyta 700 – 750 laipsnių Celsijaus, nes tokioje temperatūroje deginami puodai išlaikydavo savo formą ir spalvą.
Deginant 800 laipsnių – aukščiausioje temperatūroje, molis iškorija. Tačiau taip būdavo daroma specialiai, norint suteikti puodui tam tikrą paviršiaus formą.
Formavimo masė
Formavimo masė – tai plastinė medžiaga, turinti tam tikro klampumo ir naudojama keramikos gamybai. Bet kuri formavimo masė susideda iš dviejų dalių – plastinės ir neplastinės. Plastinė – tai mineralų grupė (dalelyčių dydis ne didesnis kaip 0,01 mm). Tai sudaro molio substanciją. O neplastinė medžiaga – tai žymiai didesnės mineralų dalelytės, kurios vadinamos molio priemaišomis.
Rytų Europoje buvo bandoma atrasti gamtinį molį, kurį būtų galima iškart panaudoti puodininkystei. Tačiau tai yra nepaprastai sunku, todėl praktiškai buvo maišomos įvairios molio rūšys arba į molį pridedamos įvairios mineralinės priemaišos. Iš grynojo molio buvo gaminami puodai, tempiant formą iš vieno molio gabalo. Iš molio su priemaišomis indai buvo gaminami kitu – skulptūrinio lipdymo – būdu.
Aišku, buvo siekiama gaminių kokybės. Kaip priemaišos buvo naudojamos šios medžiagos, norint sumažinti kenksmingą molio nusėdimą džiovinant ir deginant: medienos pelenai, sutrupinti grūdai ir pelai, javų grūdai, gyvūnų kailis ir plaukai, gyvūnų ir paukščių išmatos, gėlo vandens moliuskai (jie buvo itin populiarūs neolito laikais miškingose zonose).
Norint pakelti molio atsparumą ugniai, į žaliavą buvo įmaišomi barai, šamotas (jo buvimą formavimo masėse lengva rasti gaminiuose, kurie buvo apdeginti oksidacijos būdu įvairiose temperatūrose, bet su trumpais išlaikymais), sutrupintas sausas molis, smėlis, grūdėtas kvarco smėlis.
Taip pat į molį buvo įmaišomi žabarai. Pagal archeologinius šaltinius pažymimos įvairios pradinės žabarų medžiagos (geisas, granitas, smiltainiai, o kai kuriuose rajonuose – geležies rūda).
Labiausiai gamybos būdas su priemaišomis buvo paplitęs Ukrainoje, Černiakovskio srityje, Vidurinėje Padneprėje, tai yra, miškingose zonose. Miškingose zonose ypač populiaru buvo į molį įmaišyti smulkaus šamoto, ši tendencija pastebima jau nuo neolito laikų. Ten, kur mažiau miškų, dažniau buvo naudojamas grynasis molis arba maišomos skirtingos molio rūšys.
Kad vietovė turi didelės įtakos puodininkystei, byloja tas faktas, jog Rusijos puodžiai, persikėlę gyventi į Ukrainą, perimdavo ukrainietiškus puodų gamybos būdus.
Įdaras
Įdaras – tai pirminis žingsnis keramikos konstravimui. Priklausomai nuo darbo turinio išskyrimo, galima išskirti keturias tokias programas: talpumo-dugninė (indo konstravimas prasideda nuo jo būsimosios viršutinės dalies – vainikėlio, kaklelio), o baigiasi dugnine dalimi; talpumo (konstravimas ribojasi tik sienelių konstravimu); dugninė talpumo (konstravimas prasideda nuo dugninės dalies ir baigiasi sienelių konstravimu); dugninė (konstravimas ribojasi tik dugno gamyba).
Tačiau, kaip pažymi archeologai ir etnografai, dažniausiai būdavo naudojamos maišytos technologijos. Modeliniai įdaro ypatumai – tai informacija apie įdaro formą ir darbo apimtį. Tarpinė forma lengvai atpažįstama iš atvejų, kai ant paviršiaus yra molio tempimo arba išmušimo požymių. Jei šitų požymių nėra, negalime spręsti apie netarpinę įdaro formą.
Visi įdarai skirstomi į dvi dideles grupes: pilni ir nepilni. Pilnais vadinami tokie įdarai, kurių pagrindu darbas pradedamas ir baigiamas, o nepilnais – kai atliekama tik viena kuri nors darbo dalis.
Galima išskirti tokius įdaro konstravimo būdus, kuriais pasižymėjo Rytų Europos puodininkystė: skiaučių lipdymo būdas, vėduokliniu būdu molio gabaliukai ant puodo dugno išmušami trumpais rankų judesiais, tepami nuo centro iki būsimos dugno dalies kraštų. Arba dar vienas būdas: spiraliniu būdu ranka juda lanku nuo centro iki dugno krašto. Spiraliniu būdu lipdyti puodai turi pynę.
Maišytomis technologijos ypač pasižymėjo Ivankovo miestelis (Tulos apskritis, Belevskio rajonas). Iki 1917 – 1920 metų šio miestelio gyventojai (puodžių čia buvo ištisos šeimos, jie dirbo perduodami tradicijas iš kartos į kartą) naudojo vieną ir tą pačią raudonojo riebaus molio masę bei dugninę darbo programą. Maždaug 1917–1920 į šį kaimelį atsikraustė puodžiai iš Staroseljo Glinoje Selišče, kuris taip pat garsėjo puodininkystė.
Susimaišius dviem puodžių kultūros, čia buvo gaminami labai įvairūs indai pagaminti pagal įvairiausias technologijas. Trečios kartos Ivankovo puodžiai sparčiai laužė tradicijas. Jų įdarai buvo labai įvairūs. Buvo randama net 696 įvairiausių įdarų. Jaunieji ivankoviečiai puodų pakraščius taip pat išmargindavo pynėmis.
Tuščiaviduris kūnas ir formavimas
Tuščiaviduris kūnas – tai figūra, kuri susidaro po būsimojo indo dugno ir sienelių užbaigimo. Ir šiandien, ir anksčiau Rytų Europos puodžiai tuščiavidurį kūną formuoti pradėdavo nuo sienelių. Įdaro paruošimas laikomas pirmuoju darbo etapu, o tuščiavidurio kūno formavimas – antruoju. Todėl šiuo etapu domisi archeologai, kad nuo jo priklauso būsimo puodo forma ir dydis.
Nuo pat pirmojo tūkstantmečio iki šių dienų Dniepro upės baseine atrandama, kad čia tuščiaviduris kūnas buvo formuojamas rankomis iš molio, naudojant monolitinį įdarą (monolitiniai įdarai yra tokie, kurių gamybai naudojamas vienas molio gabalas). Toks tuščiavidurio kūno formavimo būdas yra būdingas ir šių dienų baltarusių ir rusų puodininkystėje. Miškingose ir stepių zonose šis būdas yra pagrindinis.
Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje šis būdas buvo itin paplitęs tik šiauriniame Juodosios jūros rajone. Kitur tuščiaviduris kūnas lipdomas konstravimo būdu.
Rytų Europai buvo būdingos dvi tuščiavidurio kūno lipdymo galimybės: grumstelinė ir spiralės pavidalo. Tuščiaviduris kūnas buvo formuojamas skulptūriškai lipdant paruoštą molį ant paviršiaus, bet kai kur naudojamas ir žiedžiamasis ratas. Tokiu atveju tuščiaviduris kūnas suformuojamas sukant ratą.
Taip pat tuščiaviduriai kūnai Rytų Europoje buvo gaminami iš medžiagos ir plaukų, sumaišant viską su moliu bei iš išdirbto gyvūno kailio.
Pagal archeologinius duomenis Rytų Europoje buvo paplitęs ir spiralinis konstravimas, žiedinis būdas labiau būdingas viduramžiams.
Tuščiavidurio kūno formavimosi būdai maišėsi turint omeny tokius dalykus: įvairiais būdais buvo lipdomi puodai iš vieno ir to paties įdaro arba vienu būdu lipdomi puodai iš įvairių įdarų. Tačiau šie du būdai negalėjo egzistuoti atskirai vienas nuo kito, todėl ir atsirado tuščiavidurio kūno formavimo būdų įvairovė.
Neatmeskime ir tai, kad naujovių atnešdavo iš kitur atvykę puodžiai. Įvairiausi būdai, kaip jau buvo minėta, pastebimi Dniepro baseino regione.
Rytų Europos puodininkystei dar būdinga tai, kad iš paprastesnių įdarų buvo lipdomi didesni puodai, iš sudėtingesnių – mažesni.
Paviršių apdirbimo ypatumai
Rytų Europos puodininkystės istorijoje žinomi tokie paviršių apdirbimo būdai: gruntuojant, be gruntavimo ir terminis-cheminis apdirbimo būdas.
Gruntuojant paviršius padengiamas papildomu sluoksniu ir tas sluoksnis apdirbamas.
Be gruntavimo – tai paprastas mechaninis apdirbimas įvairiais metodais. Tiek gruntuojant, tiek paviršių apdirbant be gruntavimo, gaminiai turi būti žali arba padžiovinti. Šie du būdai dar vadinami šaltais apdirbimo būdais.
Galima spėti, kad šie du būdai apdirbti paviršių atsirado bandant indui suteikti didesnį tvirtumą. Apdirbant paviršių termocheminiu būdu, chemiškai apdirbami įkaitinti ir karšti gaminiai. Šia būdas taip pat atsirado iš molinio gaminio deginimo.
Taigi galima teigti, kad paviršių apdirbimas atlieka dvejopą funkciją – puošybinę ir sutvirtinamąją.
Paviršiai dailinami būdavo įvairiais būdais. Pats paprasčiausias būdais – pirštais įspausti tam tikras žymes, jas išraižyti mediniu peiliu, išfigūruoti drėgnu audiniu, išraižyti gyvūno oda, kuokštu žolių ar kitokių augalų, blizginti akmeniniu blizgintuvu, išlyginti oda, medžiaga ar išlyginti mediniu peiliu, valcuoti, pereiti mediniu velenėliu.
Gruntavimas buvo vienas reikšmingesnių paviršiaus apdirbimo būdų. Tačiau gruntuojami moliniai indai buvo palyginti neilgai – nuo I tūkstantmečio prieš mūsų erą iki mūsų eros I tūkstantmečio vidurio. Pagrindinis išorinis požymis taip apdirbtų molinių indų – tai šiurkštus, štrichuotas paviršius. Šis paviršių apdirbimo būdas būdingas SSRS pajūriams: Černiachovskio sričiai, vidurio Baltarusijai, o taip pat ir Rytų Lietuvai. Lietuvoje ši paviršių apdirbimo kultūra ypač buvo paplitusi Užnemunėje. Tačiau Lietuvoje palyginus su Baltarusija tokių kultūros paminklų nėra rasta itin daug.
Viduramžiais indų gruntuotais paviršiais gamindavo Ukrainoje bei dabartinės Čekijos teritorijoje.
Pakankamai ilgą laiką Rytų Europos puodininkystėje , pradedant nuo neolito, molinių indų paviršiai buvo apdirbami be gruntavimo, tačiau dėl ištirtumo stokos pilni duomenys knygoje nepateikiami.
Labiau už gruntavimą Rytų Europoje buvo paplitęs termo-cheminis keramikos dirbinių paviršių apdirbimas. Termo-chemiškai dažniausiai apdorodavo molinės keramikos gaminių paviršius siekiant suteikti jiems tamsesnę spalvą.
Buvo pagrindiniai štai tokie būdai apdoroti paviršių, kad jis taptų tamsesnis:
virinimas,
juodinimas,
dervavimas,
įkaitinimas.
Juodinimo būdu puodams būdavo suteikiama tamsi spalva. Juodinama buvo deginant ir į pečių metant kokią nors medžiagą, kuriai degant išsiskleidžia tamsūs, juodi tiršti dūmai. Taip pajuoduodavo ir indas. Dėl to, kad juodinimas būtų intensyvesnis, pečių uždarydavo (ne aklinai), pavyzdžiui, angą užpildavo žemėmis. Kiek vėliau buvo sukurta deginamoji kamera, skirta specialiai indų juodinimui.
Štai įkaitinimas. Tai būdas suteikti gaminiams didesnį tvirtumą. Kai indas iki raudonumo įkaista ir jo apdeginimas laikomas jau baigtu, jis ištraukiamas iš krosnies pagaliu arba specialiomis replėmis panardinamas į statinę su švariu vandeniu. Palaikius indą kiek mažiau nei minutę, jis ištraukiamas iš vandens ir paliekamas gryname ore, kad atvėstų. Dėl tokio įkaitinimo indų paviršius šiek tiek patamsėdavo.
Dervavimo būdu buvo mažinamas indų poringumas. Jo esmė yra tokia: įkaitinti indai ištraukiami iš krosnies trumpu pagaliu ir, neduodant jiems atvėsti, aptepami skysta derva. Tepimui naudojamas antras pagalys, ant kurio galo užmuturiuojamas skuduras. Dalinio dervos sudegimo rezultatas yra štai toks: indo paviršius pakankamai stipriai patamsėja. Jis pasidaro tamsiai rudos spalvos.
Apvirinimas – tai toks apdirbimo būdas, kai virinama puodą siekiant padidinti jo tvirtumą, sumažinti akytumą (poringumą), suteikti kiek tamsesnį atspalvį. Apvirinant neišgaunama tokia intensyvi tamsi spalva kaip deginant, tačiau atspalviai išeidavo visai neblogi.
Paviršių apdirbimo būdo pasirinkimas priklausė nuo mados. Apie indų dekoravimą ir gražinimą buvo kuriami netgi pasakojimai. Štai jau XX amžiuje Šiaurinės Rusijos rajonuose buvo labai madinga,norint indams suteikti tamsesnę spalvą, juos apvirinti. Paprastai šio darbo imdavosi moterys.
XX amžiuje atsirado glazūravimo technika, kuri naudojama iki šių dienų. Puodai glazūruojami, dažomi, jų paviršiai išraižomi. Glazūruotame paviršiuje išpiešiami įvairiausi ornamentai.
Kiek įdomesnė technika – su apdegusiu ir pelenuotu pagaliu išpiešiami tamsūs ornamentai.
