Šiandien jai kažkas šnibžtelės, kad gali eiti anksčiau namo, kažkas pasiūlys parvežti namo, nes neįmanoma jai vienai parsigabenti gėlių ir dovanų namo. Taigi, ne taip, kaip prieš porą mėnesių, kai ji į kursus vyko viena pati autobusu, o tos, kurios sėmėsi išminties kartu su ja sugebėdavo savo automobiliais slapta išvykti anksčiau. Rytinė pamaina užmiršdavo įspėti, kad pasikeitė kažkoks slaptažodis, kai ji dirbo vakarinėje pamainoje. Daugybė smulkmenų kasdien primenančių, kad nusitaikyta išbraukti iš sąrašų. O reikėjo ištverti, nes nebuvo kitos išeities.
Senelių namuose ar ligoninėje prisirišama prie spintutės palatose. Darbovietėje didžiausia narsumo apraiška – užimti ne tą spintelę, kuri priklauso. Ataka darbe prasideda nuo ginčo dėl darbo stalo ir kėdės. Tie ginčiai ne tokie aštrūs, kaip kalėjime dėl žemutinio gulto, bet esmė ta pati. Tiek mažamokslis „vierchas“, tiek kontoros panelė kovoja, norėdama įrodyti, jog jai reikia suteikti teisę į savivalę. Šiandien jos palydos. Kolegėms Išsipildymo valanda, tad dabar draugiškumas gali liete lietis ir ji visai nenori nuo jo nusigręžti. Jis nuoširdus. Tai kažkokia Stokholmo sindromo atmaina.
– Įkyrėjo, man tos miesto bobos. Nebenoriu matyti didmiesčio šurmulio, pavargau nuo žmonių. Norėčiau gyventi kaime, – jau gerą pusmetį kalbėjo ji.
Kol buvo gyva jos motina, ji dažnai sulaukdavo pusryčių prie lovos, namai buvo prižiūrėti, rūbai išskalbti. Dabar motinos nebebuvo. Nuo nevykusiai išskalbtų rūbų sklido baisi prakaito smarvė, jos atėjimas iš tolo rietė aplinkinių nosis. Ji turėjo kažkokį keistą įsitikinimą, neva jai ir kiti turi tarnauti. Įėjusi į vidų, palikdavo atdaras duris, išlydint į geresnį pasaulį žmogų, išvartydavo net laidotuvių patalpoje esančius gėlių vazonus. Jai vis rodėsi, kad surinkti nubyrėjusius žiedlapius ir pašluostyti išsitaškiusį vandenį turėtų kiti. Jos namus tvarkė dvi draugės, tačiau ji žinojo, kad to negana. Mokė, jas gulėdama lovoje ir burnoje kramsnodama riebų lašinių kąsnį, kaip viskas turėtų būti. Moteris puikiai žinojo, kaip gyvenime reikėtų elgtis, kaip kas turi būti, bet kažkodėl tam žinojimui įgyvendinti vis pritrūkdavo jėgų. Tad pasiėmusi telefoną, prašydavo pagalbos visų, kurie šalia. Neatitikę aukšto lūkesčio – kiti – būdavo garsiai smerkiami
Malonių šypsenų vakarėlyje prie stalo pagausėjo laisvų kėdžių. Kažkas išspruko namo, kažkas grįžo į skyrius, prie darbo stalų. Būrelis jaunimo ėmė šokti. Visa tai, kas ją gręžė, stebėjo, kontroliavo, vertė nė pirštelio neiškišti iš nustatyto rėmo baigiasi lyg serialas televizoriuje. Dabar ji gali atsistoti ir išdrožti kalbą, be atsargumo, be gudravimų ir etiketo taisyklių. Bet ji neišdroš. Jei filtrai neleido viso šio mechanizmo sraigteliams išgirsti, kai itin norėjo išprašyti žmoniškumo, tai tikėtis, kad ji bus išgirsta dabar tikrai neverta. Ji jaučia visu kūnu laimę, kad gali nutolti, išsilaisvinti. Ji stebi salę, bet jos čia kaip ir nebėra. Nebeliko dvejonių dėl padaryto įspūdžio, galvosūkio dėl pripažinimo, nepripažinimo, atskirties. Netrukus visai arti jos, priėjo nematytas žmogus. Ji pamanė, kad tai bus visuomenininkas. Ji pastebėjo, kad jis panašus į rašytoją Paslaptingąjį. Kažkoks šaltis padvelkė nuo jo. Truputį šlubčiojo kaire koja. Jis atsisėdo visai šalia, į lėkštę įsidėjo didelį gabalą torto, elegantiškai pasiėmė dvi mažutes šakutes ir ėmė energingai valgyti.
– Jūs visuomenininkas ar spaudos atstovas? – pasiteiravo pagerbtoji iškilmėse.
– Nei tas, nei tas. Gal labiau visuomenininkas.
– Ten, kur jūs būnate, karštis, kančia, bausmės vieta?
– Man ten jauku. Ne aš savo buveinę sukūriau. Turiu laikytis taisyklių, nes ne savo sukurtoje buveinėje esu įsikūręs. Keista. Tamsta Dievui ne draugas, bet baudžiate prasikaltusiuosius Dievui?
– Kūrėjas, tėvas panašios sąvokos. O tėvų ir vaikų santykiai sudėtingi. Vaikai maištauja prieš tėvus, bet, jei kas nors vaikams girdint papeikia tėvus... Skirstome atėjusius į mūsų erdvę vienur ir kitur pagal savybes, kurias galima suderinti arba pagal tai, kuriuos reikia labiau, o kuriuos mažiau stebėti. Vienų ryšiai su Žeme menkesni, kiti nesijaučia laimingi todėl, kad neišsipildė žemiški troškimai, nori grįžti į žemę ir vėl kovoti dėl siekimų išsipildymo. Žmogus gali nuvilti Dievą, bet nusikalsta pats sau, artimiesiems, žmonėms, su kuriais suveda likimas. Ir tai įvyksta, kai kažkas, kažkokios aplinkybės iškreipia pirmapradę prigimtį.
– Vaikai... tėvai... Jūs amžini. Ten turbūt jūs visi vienmečiai?
– Viena būsena amžinai būtų nepakeliama našta. Virstame slogutėmis, žaltvykslėmis, kaukais, smulkia velniava, kuri gali tapti net viruso dydžio, užima aukų smegenis, paralyžiuoja mąstymą, veiksmų koordinaciją, kalbą keičia riksmu, aplinkos vertinimą absurdu, elgesį nevaldoma manija. Virusą lydi įvairios baimės – snobo baimės, užsispyrimas, agresija. Vėliau mažosios formos susilieja, didėja. Didėjimo ir mažėjimo kaita vyksta per amžius.
– O kas jus pakeičia?
– Ar teko girdėti apie Dionizijas, Saturnalijas, Valpurgijos naktis? Ten dalyvauja vaidilutės, raganos, laumės.
– Kuo jūs vardu?
– Vardas mūsų bendrijoje labai daug reiškia. Tas, kas jį sužino įgauna tam tikros valdžios, galios. Taigi...
– Jūs valgote?
– Mes turime galių įgyti kitų būtybių savybių, kai tampa smalsu ir norime naujų potyrių.
– Nejaugi , atėjote manęs pasveikini?
– Hm. Taip. Derėtų pasveikinti. Sveikinu. Vaikštinėjau be tikslo. Tik staiga pajutau jūsų aštrų norą užlipti į sceną ir išdrožti scenarijuje nenumatytą kalbą, kurios tekstas nebūtų derintas iš anksto. Tada pagalvojau, jog galėčiau padėti išsivaduoti iš gyvensenos su pakirptais sparnais. Na, nesupraskite, kad suteiksiu kokį nors titulą, žvaigždėtą gyvenimą. Kiekviena bendruomenė atkakliai stengiasi savo narį įrėminti. Negaliu visai išvaduoti nuo bendruomenės spaudimo., bet galiu labai, labai sumažinti ryšius, priklausomybes nuo kitų, o taip patgrėsmes patekti į atskirtį( būsite aprūpintoje atskirtyje), paskalos neturės poveikio jūsų gyvenimui. Pajusite vidinę laisvę ir pakankamai stiprybės atsikratyti visko, kas jums nereikalinga.
Ryte moteris atsibudo kaimo troboje, nuošaliame kaimo pakraštyje. Laimei, tas Asmodėjus – Mefistofelis – Pinčiukas buvo įrengęs visus miestietiškus patogumus. Tokiose, pasmerktiesiems skirtose sodybose būna nematomi tarnai arba nepaprasti daiktai. Na, kad ir stalelis, kuris pats pasidengia. Čia tokių dalykų nebuvo. Deja, sodyboje jo nebuvo. Nebuvo ir draugių, kurios smerkiamos, bet vis tiek tvarkė jos spintą. Dabar viską reikėjo daryti pačiai. Tai sukėlė kažkokius ypatingą kančią – juk pasidarius pavalgyti pati – pati turės prisiimti atsakomybę už sudegintas bulves, nebegalės niekieno mokyti, kaip visa tai turėtų būti. Ūkiniame pastate teko paieškoti kauptuko ir pintinės ir keliauti į daržą. Čia Ji rado bulvių, svogūnų, agurkų, dar kažkokių daržovių.
– Būtų gerai nusipirkti pieno, – pamanė.
– Kadangi piktasis neuždraudė keliauti į kaimą, ji iškeliavo pieno ieškoti. Kur tik pastebėjo prie namų, kieme, žmogų, teiravosi, ar negalėtų gauti pieno. Žmonės jos negirdėjo. Teko grįžti namo. Bet kas tai? Jos kieme kažkas pienu lakino kates ir šunį. Ji svarstė apie savo poreikius, kuriuos būtinai turėjo patenkinti kiti. Griebėsi telefono ragelio, ir prasidėjo nesibaigiančių prievolių ir reikalavimų lavina vaikams. Žmonės kalbėjo, kad močiutė turi būti tas asmuo, kuris verda uogienes, padera prižiūrėti anūkus. O čia – tik išsamus išaiškinimas kaip turėtų būti, kokie poreikiai, isterika, jei jie netenkinami čia ir dabar. Dar gyvendama mieste ji nuolat skundėsi, pavargusi nuo bendravimo, kaime – atsirado kažkoks nenumaldomas poreikis vėl žiūrėti į dirbtines šypsenas, matyti tuos pačius buvusių bendradarbių veidus, kurie žeria dirbtinius komplimentus, pasakoti, jau sugedusia plokštele tapusias kelis kart pasikartojančias istorijas apie buvusią darbo vietą. Dabar – užgimė dar stipresnis, kažkoks iškrypėliškas pripažinimo siekis – pertrypusi savo vaikus ir anūkus, ji bėgdavo patarnauti kitiems – kam tekstą parašyti, su kuo į kelionę. Prisikvietusi buvusių draugų į svečius, prašydavo juos išvežioti. Nes tai padaryti, jos nuomone, turi kiti. Juk jis mirštanti, bejėgė senelė. Ji gėrė į save užklydusių žmonių mintis, bet sieloje subujojusi smulki velniava skatino toliau smerkti visus tuos, kurie bando iškopti jos jovalą. Čia, ji pradėjo gailėti savęs, nuolat graužtis, smerkti savo vaikus, jų globą.
– Aš išsiųsta į nuošalią sodybą, kur nebus su kuo bendrauti, o jūs bandysite mane vienatve? Nepasakyčiau, kad esate dosnus. Jau tenka pajusti globą, kai rūpestinga, jau užaugusi jaunoji šeimos karta mano, kad geriau žino, ko seniems reikia, nereikia. Tai nėra linksma. Tiesa, kažkodėl pasakose, legendose žmogus neišbūna sutarto laiko. Kodėl?, – savigraužos valandėlėmis kartodavo ji sau ir kitiems.
– Ar pavyks pasveikti?
– Nežinau, abejoju. Labai jau dažni ligūstų būsenų atkritimai. Imu manyti, kad pažinimo obuolys nebuvo tobulai sukurtas ir užprogramavo kreivą pažinimą. Todėl Adomo ainių galvose nuolat susiduria pažinimas ir kreivasis pažinimas, protas ir kvailystė. Tol, kol jie gyvena, kaip kūniškos būtybės jiems galima pasiųsti tvaną, marą, karus jie sukelia patys. Taip Dievai nuo seniausių laikų reiškė ir tebereiškia nusivylimą savo kūrinija. Bet tai, kas sukurta, kad ir kaip norėtume, jog išnyktų atgyja arba atgaivinama, atsitiktinumo dėka. Išlieka, kai koks nors gailestingas. Dievas sutrukdo atsikratyti, tai, kas nesėkmingai sukurta. Norėtume, jog būtybės, nuo kurių pavargstame, grįžtų į savo Žemę.. Jie pradeda įvedinėti savo tvarką pragare.
Tie, kurie ateina pas mus – dvasinio pavidalo būtybės, kurios nejaučia skausmo, neserga ir nemiršta. Čia Žemėje visi blaškosi po absurdo tankynes. Ten jo mažiau. Jei teko kažką girdėti apie paskutinį teismą, turėtum suvokti, kad tie kurie ateina pas mus netinka į bendriją nei angelams, nei šventiesiems. Mes, juodieji angelai esame kilę iš angelų ir giliai viduje prisimename amžinąsias vertybes, be to pagal savo pareigas nesame žmogiškųjų būtybių bičiuliai. Jiems bus grąžinti kūnai ir jie keliaus į Žemę. Tada atgautume ramybę. Tik reikia juos išgydyti nuo žemiškų mutacijų ir pažeidimų, kuriuos sukėlė smulkioji velniava. Pragare taikoma terapija, o ne bausmės. Bausmės būsena, skirta visai amžinybei beprasmiškas dalykas. Tai būtų lyg ir kerštas, bet ar jis kur nors, kada nors pasitarnavo tobulėjimui ir tobulinimui.
