Neringa. Architektūros gidas. Tekstų autoriai Marija Drėmaitė, Martynas Mankus, Viltė Migonytė-Petrulienė, Vasilijus Safronovas. Vilnius: Lapas. 2020
Chronologinę raidą atspindi trys skyriai, kiekviename pateikiama bendroji istorinė apžvalga, pristatoma architektūra, gausu fotografijų.
Vasilijaus Safronovo, Klaipėdos universiteto istoriko, straipsnį „Nerija iki Neringos: trumpa gyvenviečių istorija“, kuriuo pradedamas pirmas skyrius „Iki 1945“, galima laikyti knygos pamatu, ant kurio „renčiamas“ pasakojimas apie šio krašto architektūrą. Nemažai lietuvių, regis, jaučiasi šokiruoti, kai sužino, kad lietuviškieji Kuršių nerijos kurortai ne nuo amžių amžinųjų buvo „mūsų“. Beje, kiek netikėtas istorinis subendrinimas, laikotarpį po 1923 m., kai Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos, prišliejant prie šimtmečius gyvavusios Prūsijos / Vokietijos. Tokį istorijos nepertraukiamumą iš dalies paliudija krašto turėta autonomija, vietinei („vokiškai“) valdžiai priešinantis „Kauno diktatui“.
Safronovas pabrėžia, kad ir prieš Antrąjį pasaulinį karą Kuršių nerijos pietinė dalis buvo tarsi natūraliai atskirta nuo šiaurinės. „Grobšto ragas Kuršių nerijoje jau nuo viduramžių yra administracinė riba: pirma ji skyrė Vokiečių ordino Karaliaučiaus ir Klaipėdos komtūrijų, vėliau – Žiokų valsčiaus Rasytės seniūnijos ir Klaipėdos valsčiaus teritorijas, XIX a. tapo Fišhauzeno ir Klaipėdos apskričių riba, galiausiai tarpukariu – Lietuvos ir Vokietijos valstybės siena“ (p. 14). Taigi Kuršių nerija (kaip ir visas dabartinis Klaipėdos kraštas bei Kaliningrado sritis), nuo XIII a. valdyta Vokiečių ordino, 1525 m. tapo liuteroniškos Prūsijos kunigaikštystės (vėliau karalystės, galiausiai susivienijusios Vokietijos) dalimi – taip nusprendė kunigaikštis Albrechtas, paskutinis ordino magistras, atsivertęs iš katalikybės. Nerijoje pirmiausia apsigyveno atvykėliai iš Kuršo – kuršininkai. „Dar ir XIX a. vietiniai skirtingos kilmės gyventojai kalbėjo kuršininkų tarme, vokiškai ir lietuviškai, buvo evangelikų liuteronų tikėjimo, lojalūs Prūsijos karaliaus (nuo 1871 m. – ir Vokietijos kaizerio) pavaldiniai“ (p. 16). Man iki šiol neaišku – kalbama apie atsikėlėlius kuršininkus į Kuršių neriją anais laikais, apie pamaldas ir mokyklas lietuvių kalba, bet nutylima, iš kur tie lietuviai – ar vietiniai iki kuršininkų atsikėlimo, ar vėlesnė atsikėlėlių banga po kuršininkų?
Kuršių nerijai po Melno taikos tapus jungtimi tarp Rusijos ir Vakarų, čia atsirado karčemos, pašto stotys ir panašios tranzitinės įmonės. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba, tad kūrėsi žvejų kaimeliai, iš kurių ne vieną palaidojo pustomas smėlis. Esame girdėję apie amžiams nugramzdintus Karvaičius ir Naglius (laimė, gyventojai laiku susivokdavo keltis į saugesnę vietą). XIX a. antrojoje pusėje kopų slinkimą ir „keliavimą“ bandyta sustabdyti, jas apželdinant.
Autorius primena, kad gyvenvietės augo ir dėl „industrializacijos“ – antai gintaro kasyba Juodkrantėje per tris XIX a. antrosios pusės dešimtmečius įtraukė daugybę žmonių. Suprantama, dailininkų kolonijos fenomenas Nidoje irgi svarbus – keliems Karaliaučiaus menų akademijos tapytojams XIX a. viduryje atradus šį nuošalų egzotišką gamtos kampelį, vasaromis čia kūrybinio įkvėpimo ieškodavo vis daugiau menininkų. Jų susibūrimo centru tapo Blode’s viešbutis. Galima įsivaizduoti, kaip vakarais ūždavo mansarda! (Viešbutį 1867 m. įkūrė Friedrichas Blode, bet dailininkų kolonijos prieglobsčiu jis tapo sūnaus Hermanno laikais.) Vienas iš „kolonistų“, Nerijoje gyvenusių nuolatos, – Ernstas Mollenhaueris tapo viešbutininko žentu.
Paminimas ir Thomas Mannas, 1930 m. Nidoje pasistatęs vasarnamį, kuriame praleido tris vasaras. Nežinojau, kad jis tai padarė, „sugundytas Mollenhauerio“ (p. 18). (Kiti „gido“ autoriai pateikia ir daugiau naujienų apie šį nobelistą.)
Įdomu, kad Juodkrantė kurorto statusą gavo anksčiau už Nidą: „Svarbiausiu traukos centru XIX a. antroje pusėje tapo Juodkrantė, kurios žvejų gyvenimo tempą pagyvino apie 1880 m. įkurtas pirmo rango klimato ir jūros kurortas“ (p. 19). Buvo pastatyta prieplauka. Suburtas net specialus kurorto komitetas, „kurį sudarė daugiausia Klaipėdos ir Tilžės pirkliai, kuris rinko iš poilsiautojų mokestį, organizavo pramogas, rūpinosi infrastruktūra“ (p. 19). Dygo viešbučiai, vilos. Kurortas ypač suklestėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o Nidos vaidmuo, pasak autoriaus, išaugo tarpukariu.
Safronovas atskirai pristato Kuršių nerijos gyvenvietes. Minimuoju laikotarpiu, matyt, buvo labiau įsitvirtinęs vokiškasis, oficialiai vartotas jų pavadinimo variantas – ne Alksnynė, o Erlenhorst, ne Juodkrantė, o Schwarzort. Žvejų kaimas, įsikūręs prie jūros, pirmąkart paminėtas 1429 m., sunyko, bet atsigavo prie marių: „Tolesnei pamario gyvenvietės plėtotei turėjo įtakos bažnyčios perkėlimas 1794–1795 m. iš užpustytų Karvaičių“ (p. 25). XX a. pradžioje gyventojų skaičius svyravo apie 400. Pervalkos / Perwelk ir Preilos / Preil gyvenvietes „įkūrė žvejai, kurie po 1837 m. savavališkai ėmė keltis iš bemaž užpustyto Naglių kaimo“ (p. 25). Pervalkos vaikai mokyklą lankė Preiloje (1900 m. pastatyta mokykla ir Pervalkoje). Amžių sandūroje surašyta apie šimtas Preilos gyventojų. Nidos / Nidden dabartinė gyvenvietė yra „atkeliavusi“: „Seniausioji Nida lokalizuojama piečiau, prie Grobšto įlankos, dabartinėje Kaliningrado srityje“ (p. 26). Šiandien ji apima sodybų grupę – tai Skruzdynė, Purvynė. XIX a. viduryje Nida atsiskyrė nuo Juodkrantės parapijos ir valsčiaus, įgydama savarankišką statusą. Žvejai įsirengė uostą. Atsirado nauji vizualiniai akcentai – „1887–1888 m. neogotikos stiliaus bažnyčia“ (suprantama, liuteronų), „1874 m. ant 51 m Urbo kalno iškilęs 27 metrų švyturys“ (p. 28). Nors „didžiausio kaimo“ titulą paveržė Rasytė, bet palaipsniui vis tiek ėmė dominuoti Nida. Tarpukariu (t. y. Lietuvos laikais) jos vaidmenį irgi siekta sutvirtinti – pastatytas medinis paštas, elektrinė, dygo gyvenamieji namai. XX a. pradžioje Nidos gyventojų skaičius sukosi apie 800.
Kiti du įžanginio skyriaus poskyriai – „Kuršių nerijos kurortinės istorijos pradžia“ ir „Žvejų kaimelių kasdienybė“ – kiek sutrikdo, pamanai, gal šis leidinys yra istorijos gidas ar tiesiog gyvenimo būdo studija. Vėl primenamas Juodkrantės tapsmas kurortu XIX a. viduryje, gintaro gavybos svarba ir pan. Tiesa, Viltė Migonytė-Petrulienė pristato ir konkrečius objektus. Pasak autorės, tarpukariu čia „nevyko intensyvi rekreacinės architektūros statyba, vasarotojų reikmėms daugiausia naudoti senieji pastatai“ (p. 33). Na, bet jų buvo pastatyta jau nemažai ir neblogų.
Štai Juodkrantės vila „Flora“, žavus iš dalies triaukštis, iš dalies dviaukštis (centrinė dalis žemesnė) XIX a. pastatas, kurio „balkonai, karnizai, profiliuoti langų apvadai, vėjalentės ir sienos dekoruoti stilingais pjaustiniais“ (p. 34). Pristatoma daug senų pastatų. Dar viena „kontekstinė“ detalė – Juodkrantėje XIX a. pabaigoje pastatytą vilą „Lili“ vasaros poilsiui 1904 m. įsigijo indoeuropiečių kalbų tyrinėtojas, padėjęs baltų filologijos pagrindus, etnografijai ir archeologijai daug nusipelnęs Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Bezzenbergeris (1851–1922).
Vis dėlto „objektų“ surikiavimo principas glumina – štai nuo Juodkrantės „Lili“ peršokama prie Nidos vilos „Helene“, paskui tarp Nidos statinių staiga vėl įsiterpia Juodkrantės viešbutis / poilsio namai... Kituose skyriuose irgi pramaišiui – tai Nida, tai Preila ar Juodkrantė, tai vėl Nida... Taigi šis leidinys nėra gidas, siūlantis ekskursijos maršrutą. Tada kas?
Pristatomos dviejų įžymybių vilos – Nidos dailininkų kolonijai priklausiusio tapytojo Carlo Knaufo namas ir Thomo Manno vasarnamis, kurį suprojektavo Herbertas Reissmannas. Beje, apie Nobelio premijos laureatą sužinome ir naujų dalykų. Lig šiol susidarytas vaizdas: Mannas, su šeima čia vasarojęs 1930–1932 m., mažai ką priimdavo į svečius ir pats niekur nesisvečiuodavo. Pasirodo, „literatas tapo svarbiu Nidos menininkų kolonijos nariu“. Kuriant Thomo Manno (hm, prolietuvišką) įvaizdį, remiamasi rašytoja (!) Emilija Prūsiene (beje, prie citatos nėra jokios nuorodos, ši pavardė nepateikiama ir bibliografijoje): „Galima sakyti, Thomas Mannas simpatizuoja lietuviams ir gal būt [taip citatoje – A. P.] iš jų gyvenimo paims siužetą savo kūriniui.“ Esą tai bus „ne taip kaip netikros Zudermanno „Litauische Geschichte“ ir Ernsto Wicherto apysakos nepažinus lietuvių gyvenimo“ (p. 58). Prūsienė gali sakyti ką nori, bet autoritetus, kuriais remsis, pasirenka leidinio autoriai...
Netikėta, kad tarp istorinių pastatų (išlaikiusių ar pakeitusių pirminę paskirtį) staiga tarsi lygiavertis objektas, tik su įrašu skliausteliuose neišlikęs yra įterpiamas, pavyzdžiui, 1905 m. Juodkrantėje pastatytas Gydomųjų vonių kompleksas Luisenbad („Puošnios vokiškos architektūros objektas“, p. 39). Susipažinti su dingusiomis grožybėmis iš tikrųjų verta, bet gal jos turėtų būti išskirtos, sutelktos į bendrą „neišlikusiųjų“ potemę, o ne pristatomos lygia greta su „šiandien apžiūrimais“ objektais?
Gana išsamiai aprašytas ir Kuršių nerijos muziejus, Nidoje įkurtas mokytojo Henry’o Fuchso, dailininko Ernsto Mollenhauerio ir kitų iniciatyva, duris atvėręs 1933 m. liepos 14 d., „nugriautas apie 1947 metus“ (p. 60).
Taip neišlikusių – Lietuvos aeroklubo Nidos sklandymo mokykla ir aerodromas, įkurti 1933 m.: „Buvusį istorinį kompleksą mena sklandymo mokyklos vietoje pastatyti trys paminklai“ (p. 62).
Pristatant objektus, kai kur trūksta elementarios informacijos apie tai, kokia dabartinė jų būklė, kam jie priklauso. Štai glaustas vilos Liselotte Juodkrantėje aprašymas baigiamas žodžiais: „Po jo [savininko Rosenthalio – A. P.] mirties 1895 m. turtą perėmė našlė“ (p. 48). Iki šiol tebevaldo?
Nuo prabangių (bent sąlygiškai) vilų, vasarnamių, viešbučių kitame poskyryje (tarsi) pereinama prie žvejų trobelių. Autorė gilinasi į „senosios kuršių tautos“ palikimą. Aptaria vietinės architektūros „elementų (vėtrungių, krikštų, lėkių ir kt.) estetiką bei simboliką (kryžius, briedis, lelija, paukščiai, namų siluetai ir kt.)“ (p. 67). Vėl primena jau aptartas istorines aplinkybes – žvejų gyvenimą XVIII a. pabaigoje smarkiai pakeitė vadinamasis pašto kelias, XIX a. pabaigoje suklestėjo mada leisti laiką kurortuose, tapusi pelningu verslu, – ne vienas žvejys tuo tikslu praplėtė savo trobesį. Įvardijami net žvejybos reglamento pakeitimai, nors jie vargu ar turėjo tiesioginės įtakos architektūrai...
Kaip vienas autentiškesnių pavyzdžių pristatomas Žvejų sodybų kompleksas Nidoje, Naglių gatvėje. Jos statytos XX a. pradžioje („tolimųjų laikų“ jau neišlikusios). Supažindinama su tipiškais šios architektūros bruožais: „žvejų namai mediniai, vertikaliai apkalti lentelėmis su antjuosčiais, stačiakampio plano, su palėpėmis, dvišlaičiai stogai dengti raudonomis čerpėmis. Centrinėse pastatų dalyse esančios verandos pristatytos tarpukariu. Namai dviejų galų su dviem įėjimais iš šonų, kambariai pereinami“ (p. 68). Galima numanyti, kad ir juose padaryta nemažai „civilizacinių pakeitimų“.
Keista, bet kasdieninės aplinkos pristatymas tuo ir baigiamas. Negi visoje Kuršių nerijoje daugiau nėra nė vieno prieškarį menančio žvejų trobesio, kuris būtų vertas dėmesio? Toliau šiame skyriuje pristatomi statiniai išties reprezentuoja žvejų gyvenvietes, tačiau tai jau nėra kasdienybės erdvė. Štai aprašoma Juodkrantės Evangelikų liuteronų bažnyčia, Parapijos namai (tapę Miniatiūrų muziejumi), mokykla (dabar Liudviko Rėzos kultūros centras). Įsiterpus Preilos mokyklai ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiai bei kapinėms (abi pristatomos kartu), vėl grįžtama į Juodkrantę, primenamas neišlikęs Gintaro uostas. Tada rašoma apie namus, kuriuose gyveno Nidos ir Preilos kopų tvarkytojai (gal jie nelabai artimi žvejams su jų kasdienybe?), apie Alksnynės viensėdį, kur buvo įsikūręs pirmasis švyturio prižiūrėtojas, tada pereinama prie Pervalkos ir Nidos švyturių. Žvejų kasdienybės prieškariu apžvalga tuo ir baigiama.
Niekaip nesuprantu, kodėl, pristatydami Nidos evangelikų liuteronų bažyčią su senosiomis kapinėmis (jų krikštus atkūrė pasišventėlis tautodailininkas Eduardas Jonušas), „vieną unikaliausių istorinių paminklų ne tik Neringoje, bet ir visoje Lietuvoje“ (p. 74), profesionalai nepastebi, kaip bjauriai šias kapines darko jų centre patupdytas, visus leistinus mastelius viršijantis paminklas eksmerui...
Sovietmečio architektūrą („1945–1990“) pristato Marija Drėmaitė (tik postmodernizmą, kuriuo baigiamas šis skyrius, aptaria Martynas Mankus). Įžanginis straipsnis „Nuo žvejų kolūkių iki prestižinio kurorto“ gana išsamus. Karo pabaigoje Kuršių nerija ištuštėjo – dauguma vietinių traukėsi savo noru arba buvo priverstinai vokiečių evakuojami, vis dėlto iki 1948 m., sakoma, grįžo 13 proc. senbuvių. „1946 m. Kuršių nerija įtraukta į pakrantės pasienio ruožą, į kurį buvo draudžiama laisvai atvykti. Čia šeimininkavo kariškiai“ (p. 92). Juodkrantė, Nida, Preila, Pervalka tapo pavaldžios Klaipėdai. Į šį kraštą žvelgta ūkiškai, kurtos žvejų artelės-kolūkiai. Gyventojus planingai atkeldindavo iš visos Sovietų Sąjungos (suprantama, rusakalbius), 1951 m. jau ir pati Lietuva įsipareigojo „savanoriškais pagrindais perkelti į neriją 200 žvejų-kolūkiečių šeimų. [...] 1956 m. būta 1233 naujakurių ir 188 senbuvių (iš 1421 gyventojo)“ (p. 93). Deja, po kelerių metų „iš Kuršių nerijos išvyko beveik visi senbuviai, taip ir nepritapę prie naujosios santvarkos“ (p. 94). Ko gero, neapsikentė, kad jaučiasi svetimi savame krašte.
Vis dėlto net sovietinė Lietuvos valdžia nesiryžo pervažiuoti volu per šio kampelio landšaftą ir urbanistiką. 1960 m. Kuršių nerijai suteiktas landšaftinio draustinio statusas, įvažiuoti reikėjo specialių leidimų. Autorė primena ryškią sovietmečio detalę – valdžia baiminosi, kad žmonės bandys pabėgti į Švediją, todėl „vakarais pasieniečiai išilgai sukasdavo visą smėlėtą pajūrį, tankiai nusėtą stebėjimo bokšteliais“ (p. 96).
Net ir aukšto rango veikėjai neatsispyrė šio kampelio grožiui. Štai lengvosios pramonės ministras Stasys Filipavičius, Nidoje gavęs savo žinion „buvusio karalienės Luizės vardu pavadinto viešbučio apgriuvusius pastatus“ (p. 96), įkūrė „Jūratės“ poilsio namus (dabar „Nidos smiltė“), pionierių stovyklą. Ministrų Tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas irgi tam pritarė.
Pajūrio rekreacinės zonos įsisavinimo projektui vadovavęs architektas Steponas Stulginskis „pasiūlė poilsiavietes statyti ne išilgai pakrantės, o po mišką išsklaidytomis grupėmis („lizdais“)“ (p. 96). Numatyta specifinė Kuršių nerijos turistinė-poilsinė funkcija (skirtingai nuo Palangos kaip gydomojo sanatorinio kurorto). Kuršių nerijos unikalumas pasitelktas reprezentacijai: „Čia vežtos užsienio delegacijos – vokiečiai (suremontuotas Thomo Manno namelis)“ (p. 98). Iki šiol eskaluojama legenda, kad 1965 m. po kopas vaikštinėjo Jeanas-Paulis Sartre’as ir Simone’a de Beauvoir, viešėję Sovietų Sąjungoje, nors neaišku, ar jie apskritai žinojo, kad čia Lietuva...
Būta planų plėtoti žuvies apdirbimo pramonę, statyti tiltą per Klaipėdos sąsiaurį – laimei, šių gigantiškų užmojų atsisakyta.
LSSR (tuomet sakyta ir rašyta LTSR) Aukščiausioji Taryba 1961 m. nusprendė įkurti respublikinio pavaldumo miestą Neringą – į jį sujungtos Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida, Alksnynės viensėdis (kurį laiką ir Smiltynė, vis dėlto galiausiai priskirta Klaipėdai). Administraciniu šio išsitęsusio, apie 1500 gyventojų turinčio miesto centru tapo Nida. „1961 m. Neringos miesto gyvenvietės vis dar atrodė skurdžiai. [...] Nebuvo krantinių, centralizuoto vandentiekio, kanalizacijos, dujų; kelias Smiltynė-Nida neremontuotas“ (p. 101). Tų metų rugsėjį LSSR Ministrų Taryba patvirtino architekto Vlado Stausko parengtą generalinį Nidos užstatymo projektą. „Nors centro planavimas buvo grynai modernistinis, jau tuomet buvo suvokiama ir žvejų gyvenamųjų namų architektūrinė-etnografinė vertė“ (p. 102). Kita vertus, atkreipiamas dėmesys ir į sovietmečiu suformuotą požiūrį, išlikusį iki XX a. pabaigos, – akcentuojant senąjį žvejų paveldą, ignoruota poilsiavimo Kuršių nerijoje tradicija. Gerai bent jau tai, kad „prieita prie bendros nuomonės Nidos gyvenvietėje projektuoti žemus, su landšaftu derančius pastatus“ (p. 103).
Neringos architektūrinę plėtrą 1961–1967 m. Drėmaitė vadina kaunietiška – mat „svarbiausius projektus rengė Kauno architektai“ (p. 101). Štai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis „aktyviai propagavo regioninės architektūros idėją“ (p. 103). Ją, regis, atspindėjo poilsio namai „Ungurys“, bet šis pastatas nepristatomas net ir tarp neišlikusių – gal projektas neįgyvendintas?
„Neringos gyvenvietėse ir miškuose pradėjo kurtis įvairių žinybų poilsio namai“ (p. 106). Pavyko pasiekti, kad visoje Lietuvoje tipinius statinius (paštą, valgyklą ir pan.) čia būtų leidžiama projektuoti individualiai. Septintojo dešimtmečio pradžioje „buvo suremontuoti ir tradicinėmis spalvomis perdažyti pirmieji dešimt [Nidos] etnografinių namų, jų stogai uždengti nendrėmis“ (p. 108). Priimtas sprendimas apriboti naujų statinių aukštį: „senosios architektūros zonose naujus namus statyti ne didesnius nei dviejų aukštų, kitose vietose – trijų ar keturių aukštų“ (p. 108).
Antrąjį Neringos architektūrinės plėtros etapą (1967–1975) paženklino Algimanto Zavišos, paskirto vyriausiuoju Neringos architektu ir dirbusio iki 1996 m., propaguotas regionalizmas. Pirmiausia siekta, kad nebūtų projektuojami plokšti statinių stogai. Bendraminčių architektų Zaviša surado Klaipėdoje.
Į vietinės reikšmės architektūros sąrašą 1973 m. įtraukti 94 žvejų namai, aukštesnio lygio – respublikinių istorijos paminklų – apsauga suteikta Thomo Manno namui, kapinėms su krikštais, Neringos apželdintojo Georgo Dovydo Kuverto tėvų antkapiui ir sklandymo mokyklos vietai (regis, netradicinis sprendimas). Atstatytoje žvejo sodyboje 1972 m. atidarytas etnografijos muziejus.
1971 m. Neringa paskelbta respublikinės reikšmės kurortu, bet... „aštunto dešimtmečio pabaigoje urbanizacijos procesai Kuršių nerijoje vėl įgavo pagreitį“ (p. 109). 1976–1990 m. tarpsnį autorė apibūdina kaip „statybų bumą“, nors vis dar vadovavo... regionalizmo propaguotojas Zaviša. Vyriausiasis architektas esą dėl to nuogąstavęs, raginęs elgtis atsargiai, laikytis konservatyvios pozicijos ir pan. Tačiau statinius projektavo įvairūs architektai, štai kad ir iš Sojuzkurortprojekt Lietuvos skyriaus... Užsakovų „organizacijos didino spaudimą, statybos pradėjo kopti į kalnagūbrio žaliąją zoną, saugančią nerijos kraštovaizdžio ekologinį stabilumą“ (p. 112). Nors Sąjūdžio metais Neringos urbanizaciją imta kritikuoti, bet atsirado kitų bėdų: „Prasidėjo privatizavimo, fragmentiškų remontų, dalinių rekonstrukcijų banga“ (p. 113).
Juodkrantėje, buvusiame Jono kalne, miškininkų iniciatyva įkurtą „Raganų kalną“ – medinių skulptūrų parką (projekto autoriai – architektas Algimantas Nasvytis ir skulptorius Steponas Šarapovas) autorė priskiria pseudoetnografijai. (Ar tokių vertinimų neturėtų būti daugiau?) Tiesa, kritinį žvilgsnį Drėmaitė meta ir į „svetimas“ lankas, t. y. Nepriklausomybės laikų statinius. (Gal nujausdama, kad juos pristatantis Martynas Mankus jokių „akibrokštų“ nepastebės?) „Dideliu architektūriniu akibrokštu tapo tuometinio miesto vyriausiojo architekto Ričardo Krištapavičiaus 1997 m. [išryškinta mano – A. P.] pasistatydintas namas saugomoje teritorijoje netoli Thomo Manno namelio“ (p. 114).
Reziumuojanti išvada nedžiugina – sovietiniai žvejų kolūkiai tapo prestižiniais kurortais „su sunkiai valdoma plėtra“.
Sovietmečio architektūrą autorė skirsto į modernizmą ir regionalizmą (taip pavadinti du poskyriai). Pabrėžia, kad septintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje „populiarios tarptautinio modernizmo nuostatos tapo daugelio Lietuvos architektų siekiu ir savastimi“ (p. 119). Ar tai tapatu lygia greta pristatomam funkcionalizmui su plokščiais stogais, plačiomis langų juostomis, stiklo vitrinomis ir pan.? Regis, apgailestaujama, kad įsisukus „regionalizmo“ vėjui, „Neringoje autentiško septinto dešimtmečio modernizmo beveik nebeliko“ (p. 119). Kaip modernistinis objektas pirmiausia pristatoma 1964–1972 m. iškilusi, 2019 m. rekonstruota Nidos prieplauka: „pagrindiniu tarptautinio modernizmo stiliaus akcentu tapo įlaužtos formos (vadinamasis drugelio) stogas“ (p. 121). Šį stilių reprezentuoja ir valgykla „Nida“ (1962), ir „Agila“, kur dar visai neseniai veikė kultūros ir turizmo informacijos centras, o dabar jau papildžiusi neišlikusiųjų sąrašą, keletas poilsio namų ir vilų. Kai kurie statiniai ir neišlikusiųjų istorijos primena sovietmečio realijas ir absurdus (juk jaunoji karta apie tai išvis nieko nežino). Štai 1966 m. ant Urbo kalno buvo pastatyta vyriausybinė „Banga“, praminta „Kosygino vila“ – SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas joje vieną kartą nakvojęs (gal turėta vilčių, kad lankysis ir daugiau aukštų svečių iš Maskvos). Nepriklausomybės pradžioje paveldosaugininkai nedavė leidimo jau rekonstruotoje „Bangoje“ įkurti Prezidento vasaros rezidenciją (tuomet prezidentavęs Algirdas Brazauskas pasirinko Palangą). „Kosygino vila“ buvo nugriauta.
Regionalizmui irgi skirta bendra apžvalgėlė. „Neringos architektūroje išsiskyrė dvi regionalizmo kryptys – imitacinis ir inovacinis“ (p. 135). Antrosios nuostatos laikėsi ir ilgametis Neringos architektas Zaviša, raginęs ne aklai kopijuoti senąją architektūrą, bet kūrybiškai taikyti jos principus. Vis dėlto „net ir įgavę lokalaus kolorito, nemaža dalis naujųjų objektų neišlaikė mastelio egzamino ir ne visi pasižymėjo originalumu“ (p. 135). Regionalizmui priskiriamas dabartinės Neringos savivaldybės pastatas – stambus tūris ne tik suskaidytas į keturis fasadus, bet ir apvilktas „medinės architektūros formas imituojančiu rūbu“ (p. 136).
Tarp regionalizmo pavyzdžių irgi esama statinių su nuoroda neišlikęs (pavyzdžiui, poilsio kompleksas „Kelininkas“ Pervalkoje). Eiliškumo principas netaikomas ir čia: pradėjus Nida, nuklystama į Pervalką, Preilą, po to pristatomas nidiškis restoranas „Ešerinė“, tapęs „folklorinio regionalizmo pavyzdžiu architektūroje“ (p. 141), toliau vėl pramaišiui.
Kai kuriuos architektų sprendimus autorė vertina kritiškai – tiek tuometę „autentiką“ (štai Pervalkos valgykla kartu su laivų statyklos poilsio namais dvelkia „vėlyvojo sovietmečio stagnacija ir nuoboduliu“ (p. 149), tiek šių dienų rekonstrukcijas: „Buvę poilsio namai „Baldininkas“ [Pervalkoje] iliustruoja chaotišką ir nevykusią poilsio namų rekonstrukciją“ (p. 148). Čia jau kolegai Mankui pasufleruota?
Architektūrinių sprendimų komentarai leidžia suvokti ir bendresnį sovietmečio kontekstą. Nors tai nėra didelė naujiena, konstatuojama: „Lietuvos SSR rašytojų elitas buvo įtakinga bendruomenė“ (p. 152), tad jai pavyko įkurti savo kūrybos (labiau poilsio) namus ant Urbo kalno šlaito, nors generalinis planas nenumatė čia ką nors statyti. Kartais sunkoka suprasti, dėl ko autorė apgailestauja. Štai pristatydama Nidos Kopų gatvės visą gyvenamųjų namų kvartalą tvirtina: „Butai 3–4 kambarių, patogiai suprojektuoti, nors galiojančių normatyvų peržengti ir nepavyko“ (p. 156). Nejaugi būta tokio siekio?
Sovietmečiu Neringos architektūroje, pasirodo, reiškėsi ir postmodernizmas (apie jį rašo Mankus). Kiek netikėta žinia, kad šis stilius „pasižymėjo dėmesiu istorijai, aplinkai“ (lyg ir tapatu regionalizmui?), labiau įtikina apibūdinimas: „bendra meninės raiškos eklektika“ (p. 163). Pateikiami pavyzdžiai, regis, tikrai pralaužia regionalizmo rėmus. Štai MA Fizikos instituto poilsio namai Preiloje – dėl „istorinių formų interpretavimo ir dekoratyvių detalių derinio pastatas vadintas vienu pirmųjų postmodernizmo architektūros pavyzdžių Lietuvoje“ (p. 166). Jau vien į nuotrauką žvilgtelėjus, tikrai postmoderni atrodo Preilos Aplinkos užterštumo tyrimų stotis: „Metalo dėžės-mechaninio įrenginio įvaizdis pabrėžia ir kontrastingą gamtinei aplinkai objekto technologinę funkciją“ (p. 173). Tiesą sakant, iš postmodernizmo iliustracijų susidaro įspūdis, kad šiai srovei priskiriami sunkiasvoriai, gremėzdiški statiniai, regionalizmas pasireiškia tik nereikšmingomis detalėmis (štai, pavyzdžiui, Preilos gelbėjimo stotis, išsiskyrusi „netipiniu projektu – monolitinio gelžbetonio konstrukcija, skirtingai nuo lengvų konstrukcijų Nidos ir Juodkrantės gelbėjimo stočių“ (p. 172).
Skyrius „Po 1990“, natūralu, pats trumpiausias. Ir įvadinį žodį, ir du poskyrius – „Nauja architektūra“, „Rekonstrukcijos“ parašė Martynas Mankus. Pažymima, kad Neringos plėtra reglamentuojama griežčiau negu kitų Lietuvos miestų: „Atkūrus nepriklausomybę, į kultūros vertybių registrą įrašytos visos nerijos gyvenvietės“ (p. 184). O kur dar tarptautiniai „varžtai“ – juk Kuršių nerijos nacionalinis parkas (įsteigtas 1991 m.), priklauso UNESCO kuruojamam Pasaulio paveldo vietovių sąrašui. Regis, padūsaujama dėl siekio išlaikyti gyvenviečių „kaimiškumą“: „Nauja statyba leidžiama tik išskirtiniais atvejais“ (p. 184). Vis dėlto po 2000-ųjų „naujų objektų ir rekonstrukcijų padaugėjo“ (p. 185), matyt, ir ES parama suveikė. Pasak autoriaus, skirtingų institucijų parengti reglamentai neretai prieštarauja vieni kitiems, tad įvairių juridinių kolizijų ir praktinių kebeknių sunku išvengti. Be to, išsiskiria, netgi konfliktuoja gyventojų ir nuolatinių poilsiautojų (neretai turinčių Neringoje nuosavybę) interesai – vieniems svarbiau patogumas, komfortas, o kitiems – gamtos ir žvejų kaimelių romantika.
Naująją statybą pirmiausia reprezentuoja Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos (paprasčiau sakant, katalikų) bažnyčia pagal Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos projektą, iškilusi 2003 m. Būdama Nidoje, akimis vis „paglostau“ šį statinį, puikiai derantį bendrame nerijos kontekste.
Kitas nepriklausomybės laikų laimėjimas, tiesą sakant, kelia visiškai priešingus jausmus. Tai dar prieš nepriklausomybę pradėtas, nepriklausomybei stojus ant Parnidžio kopos užgriozdintas, 2001 m. atstatytas granitinis svetimkūnis (tai mano, ne autoriaus vertinimas) – Saulės laikrodis. Idėją realizavo skulptorius Klaudijus Pūdymas (dar ir Sartre’ą ant kopos neseniai užkėlęs), architektas Krištapavičius, astronominiais skaičiavimais Libertui Klimkai patalkinus. Mankus pripažįsta, kad uraganui „Anatolijus“ šį laikrodį nugriovus, atsirado nenorinčių, kad paminklas būtų atstatytas, tačiau, jo „kūrėjų teigimu, būtent kompleksas apsaugo Parnidžio kopą nuo erozijos“ (p. 192). Dar geriau apsaugotume kopas, jei aplietume jas ištisine betono danga! Autoriaus reziumė: „Kad ir kaip būtų, saulės laikrodžio-kalendoriaus aikštelė išlieka viena įspūdingiausių apžvalgos vietų šalyje ir kraštovaizdžio dominante [čia komplimentas – betoninio stulpo dominavimas? – A. P.], žyminčia piečiausią Lietuvai priklausančią kopą Kuršių nerijoje“ (p. 192). Tarsi dėl to laikrodžio būtų atsiradusi ši piečiausia Parnidžio kopos ketera, leidžianti apžvelgti unikalios gamtos platybes, tarsi apžvalgos aikštelė iš lengvų medinių konstrukcijų naikintų reginio įspūdingumą!..
Išsamiai pristatoma Juodkrantės krantinė su akmens skulptūrų parku, bet iškart kyla klausimas, kodėl neaptariamos, pavyzdžiui, Nidos viešosios erdvės? Tiesa, tvirtinama, kad Juodkrantėje esama esminių pokyčių, o štai Nidoje pakeista tik krantinės danga. Bet juk ir čia atsirado skulptūrų (kad ir Vytautui Kernagiui atminti, nors ne vien jam)… Tikrai būtų buvę prasminga aptarti ne tik pavienius statinius, bet ir viešųjų erdvių sprendimus… Beje, Juodkrantės parko pristatymas sukėlė įtarimų, kad p. Mankui gaila nugriautų statinių, kurie buvo savavališkai suręsti. Tekstukas baigiamas štai tokia istorija: „2005 m. [krantinėje] pastatyta kavinė „Sorento“ 2013 m. nugriauta teismo sprendimu kaip neatitinkanti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano reikalavimų. Jai atminti atsirado viena naujausių skulptūrų, anoniminių autorių sukurtas savavališkas paminklas prieš biurokratiją – „Destrukcija kuria atmintį“ (p. 194). Susirūpinimą dėl Preilos botelių kontroversiškos situacijos autorius išreiškia tokiais žodžiais: „Deja, objekto savininkai, privatūs investuotojai, neįtikino savo ketinimais Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos“ (p. 201)… Taigi darytume, ką norime, bet vis trukdo tie nacionalinių parkų, gamtos ir paveldosaugos biurokratai!..
Pristatoma „viena iš kelių žinomo vietos juvelyro Kazimiero Mizgirio galerijų Nidoje“ (p. 196) – gintaro galerija-parduotuvė „Kurėnas“, V. ir K. Mizgirių namas-kūrybinės dirbtuvės Purvynės gatvėje. Tiems, kurie atvyks į Thomo Manno festivalį, o jo programoje tradiciškai yra ir paroda Mizgirių galerijoje, esančioje pamaryje, kils klausimas, apie kurį objektą knygoje kalbama. Atsakymo teks ieškoti internete: „1996 m. Gintaro galerijos-muziejaus sode pastatyti Mizgirių menininkų namai.“ Ne, tai ne namai Purvynėje. Architektūros objektus pristatant chronologiškai, žinoma, reikalą komplikuoja tai, kad galerija įsikūrusi sename mūriniame name Pamario gatvėje, o Menininkų namus, kuriuose rengiamos parodos, sujungia / atskiria sodelis, patekti į juos galima tiesiai iš pamario. Architektūros istorikams toks sprendimas – seno ir naujo derinys – regis, turėtų būti itin įdomus, vertas išsamaus aptarimo?
Prisimindama savo nidiškius maršrutus, svarsčiau, kodėl neaptariami kiek tolėliau nuo Gintaro galerijos Pamario gatvėje vienas šalia kito įsikūrę dar du objektai – Kuršių nerijos istorijos muziejus ir Viktoro Miliūno biblioteka? Žinoma, tai ne žvejų sodybėlės, statiniai daug naujesnių laikų. Bibliotekos puslapyje tokios informacijos neaptikau, bet muziejus praneša, kad nuo 2002 m. „įsikūrė naujame pastate Nidoje, Pamario gatvėje.“
Šiame „Architektūros gide“ turbūt kiekvienas rasime objektų, kurių nepastebėjome, net ir dažnai vaikštinėdami po Kuršių neriją. Štai, pasirodo, Nidoje 2016-aisiais vykstant Europos architektūros studentų asamblėjai, ketvertas svečių, įsiropštę į Urbo kalną, ant buvusios vyriausybinės vilos pamatų įrengė apžvalgos bokštą Highlight, kurį „dėl skoningos estetikos ir patrauklios viešosios funkcijos ketinama išsaugoti“ (p. 197). Netikėtas, nors tikrai matytas, yra ir socialinių būstų kvartalas Nidoje. Nors mieste yra ir keliaaukščių plytinių namų, bet socialiniai būstai kažkodėl pastatyti ten, kur prieškariu stovėjo žvejų sodybos, taigi ir dabar iškilo medinukai, mėgdžiojantys autentiką: „išsidėstymas visai šalia Kuršių marių leidžia jį [kvartalą] įvardyti kaip vieną prabangiausių socialinių būstų šalyje“ (p. 200). Įdomu, kokie likimo nuskriaustieji ten įkurdinti? Beje, knygoje kažkodėl neaptariami šiuolaikiniai daugiabučiai – štai Nidoje, Taikos gatvėje, jų stūkso nemažai...
Nepriklausomybės laikų architektūros pristatymą baigia poskyris „Rekonstrukcijos“. Prieš jį įterpta nuotrauka „Eduardo Jonušo namai ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija“. Iš buvusių sandėlių rekonstruoti statiniai (Nidos menininkų kolonija – Vilniaus dailės akademijos padalinys) šiuolaikišką architektūrinį sprendimą iš tiesų drąsiai jaunatviškai suderino su vietos tradicijomis, juo labiau kad kompleksas yra nuošaliai nuo miesto. Kita vertus, autoriaus teiginys, kad ši menininkų rezidencija „funkciškai siejasi su XX a. atvykstančių menininkų tradicija“ (p. 212), neva savaip atgaivindama Hermanno Blode’s viešbučio atminimą, atrodo kiek pretenzingas ir pritemptas, juk tuomet būdavo atvykstama ir įsikuriama laisvai, savo iniciatyva, be jokių garantijų ir įsipareigojimų.
Neaišku, kodėl visiškai nepastebėtas vietinis senojo paveldo puoselėtojas Eduardas Jonušas, kurio namas po tautodailininko mirties tapo viešai prieinamas. Gaila, jis nepristatytas nei tarp sovietmečio statinių, nei tarp rekonstrukcijų.
Mankus rašo: „Vyraujanti statybos rūšis Neringoje yra rekonstrukcija“, bet „pastato dengimas šlaitiniais stogais atrodo gana dirbtinis rekonstruojant modernizmo architektūros pavyzdžius“ (p. 205). Pristatoma keletas rekonstruotų vilų (daugiausia, regis, privatizuoti sovietmečio statiniai) Preiloje, viena kita Nidoje. Patraukė dėmesį Juodkrantės vila romantišku pavadinimu „Jūra. Smėlis. Vėjas“.
Įspūdingus gabaritus sujungia į visumą verandėlė. Kaip išskirtinis privalumas paminėti dailininko Mariaus Jonučio ažūriniai drožiniai. Pasak Mankaus, „nemažas objektas […] prie konteksto derinamas savo siluetu, aukštingumu, apdaila“ (p. 209). Bet keturių aukštų statiniai (šlaitinis vilos stogas iš vienos pusės uždengia, regis, tris, iš kitos – keturis aukštus) net sovietmečiu nebuvo laikomi derančiais „prie konteksto“...
Leidinį – jau po asmenvardžių rodyklės, po bibliografijos baigia Neringos gyvenviečių nuotraukos „iš paukščio skrydžio“. Pateikiamos, galima sakyti, „architektūros gido“ schemos su išsibarsčiusiais objektais, paženklintais tai A, tai B, tai C, vis su skaičiukais (pavyzdžiui, A10, B22, C14). Galima suprasti, kad čia matome aptartųjų objektų lokaciją – juk ne vieną statinį pristatant tekste tokie simboliai irgi įterpti. Tačiau bėda ne tik ta, kad jų reikšmė ne iškart paaiškinta, bet ir ta, kad jie yra ne kiekviename tekstuke, pavyzdžiui, Juodkrantės mokykla (dabar Kultūros centras, p. 72). Preilos mokykla (p. 73), Kopų prižiūrėtojo namas Preiloje (p. 79), net ir Thomo Manno vasarnamis (p. 58) tokios nuorodos, nukreipiančios į bendrą planą, neturi.
Ketinantiems keliauti po Kuršių neriją ir susipažinti su architektūros paveldu bei naujovėmis leidinys pateiks daug medžiagos, tačiau gidą (kaip maršruto schemą) teks susidaryti patiems. O šio krašto istoriniais klodais nesidomėjusieji, manau, tikrai praturtės, gal net pakoreguos savo požiūrį, kas buvo ir kas yra Kuršių nerija...
