Į Šventąją su K. atvykome nebrangiai pabūti prie jūros. Kai užsakinėjome kambarį, tikrai nežinojome, kad tą savaitgalį vyks festivalis, galutinai išniekinęs Šventosios vardą.
Atsidūrėme pačiame pragaro epicentre (tai vyko tiesiai po mūsų langais).
Miegoti buvo neįmanoma. Naktį varčiausi nuo karščio, nuo nikotininės abstinencijos (nes, lyg mažą būtų kančios, tą savaitgalį nusprendžiau mesti rūkyti), nuo triukšmo ir nuo musių. Mušė prakaitas, už lango ošė hipsteriai, trankėsi muzika, už sienos verkė mažas vaikas.
Vienintelis pasirodymas, kuriam mūsų kambario langai buvo atidaryti, o kojos pakeltos, tai – Gaslamp F****N Killer setas. Patiko tai, kad šaknų Lietuvoje turintis kalifornietis nevengė į pasirodymą įpinti senų gabalų (po Black Sabbath „War Pigs“ dėjo the Beatles „Strawberry fields forever“) ir noriai bendravo su publika.
Sakė, kad jo močiutės tėtis, jo prosenelis, kilęs iš Lietuvos, kad jis čia pirmą kartą, kad kitą dieną būtinai eis maudytis prie jūros, o į Lietuvą žadėjo grįžti dar tūkstantį milijonų kartų.
Kas antras žodis buvo F-žodis, ir „Oh My Good!“ Netikite? Patys pažiūrėkite:
Jei Šventosios gyventojai meldė poilsiautojų kaip lietaus, tai Sattos publika buvo audra, kuri nusinešė viską. Vietiniai susiėmę už galvų dievagojosi, kas čia daros, kas čia daros. Ir niekas iš „Cento“ parduotuvės apsaugos negalėjo paaiškinti tam raudonodžiui sattanistui, kad jau po dešimtos ir negalima taip imti, atsidaryti nol'sėmkę džeko ir, nepriėjus kasos, gerti tiesiai iš butelio. Bet kas jam. Prakeiktas hipsteris.
Kai dizainerė R. darbe pavadino mane hipsteriu, aš atsakiau: „Na, koks aš hipsteris. Per senas jau“. „Bet juk hipsteriai niekada nepripažins, kad jie hipsteriai.“ Taigi, sako –„todėl tu visada buvai hipsteris.“ Tada mes visi – hipsteriai.
Vienintelis žmogus Šventojoje, kuriam nerūpėjo nei Satta, nei hipsteriai, nei tas nurautas Gaslamp Killer setas, nes jam nerūpėjo, ką apie jį ir apie viską galvoja kiti – žmogus, visiškai patenkintas buvimu savimi, buvo Johnas (F–žodis) Malkovičius.
Ir tą lemtingą dieną aš jį sutikau.
Buvo sekmadienis. Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios, klebonas kvietė parapijiečius ir kurorto svečius užeiti ir pasimelsti. Matyt, buvo už ką.
Ėjau takeliu nuo Šventosios link Palangos. K. palikau kopose, sakydamas, kad noriu pasivaikščioti. Sandalai buvo drėgni nuo žolės, per kurią ką tik bridau. Žolė buvo drėgna nuo lietaus, kuris naktį skalavo hipsterių palapines ir kopas. Pušynas kvepėjo drėgme. Nuo siauro asfalto ruožo kilo lengvas rūkas. Kaip gerai, kad aš nerūkau.
Ėjau ir mėgavausi ėjimu. Negalvojau nei apie praeitį, nei apie ateitį. Tik apie ėjimą ir apie tai, kaip gera būti nerūkančiu. Girdėjau, kad einant smegenys gamina kažkokį nikotino pakaitalą. Kartojau sau, „ech, kaip gerai, kad aš nerūkau, kaip gerai, kad nerūkau“.
Mes su K., berods, tą vasarą pirmą kartą ragavome sevoriną. Tai žuvis, kurios tikrasis pavadinimas – dėmėtasis slapukas. O kodėl slapukas? Dabar jau nepamenu, bet kažkas vis tik juokingo buvo tame dėmėtajame slapuke.
Eidamas prisiminiau savo vaikystės vasarą. Ji prabėgo kažkuriame iš medinių „Elektriko“ namukų. Koncertų salėje grojo Kernagis ir „Kabaretas tarp girnų“. Tėtis tada padarė man meškerę. Pririšo prie pagalio virvelę. Imk, sako, vaike, ir žvejok į sveikatą. Ir aš žvejojau, visur buvau ją užmetęs, ir į upę, ir į pievą, ir į jūrą, ir į...
Priešais mane staiga išdygo bėgikas. Šviesūs, kiek pražilę plaukai taršėsi į visas puses, barzda savaitę neskusta, visas apšepęs. Jis dėvėjo lengvą rožinę striukę, diržinę tašę. Įstrigo jo veidas. Žinau, ką jis priminė man, o gi Johną Malkovičių. Nejaugi tai buvo jis, šyptelėjau sau.
Dar kurį laiką galvojau apie tai. Galvojau, reikės būtinai grįžus papasakoti apie tai K. Bet ar ji supras, ar patikės? Ar nebus tik dar vienas nevykęs mano pokštas? Atsiminiau ta, apie aevoriną. Žinote, kodėl jis vadinamas dėmėtuoju slapuku? Nes Šventojoje jį sunku rasti. Ta-dum-tss...
Aš mačiau Malkovičių! Ir tada nutiko toks dalykas – iš ėjimo persijungiau į bėgimo rėžimą. Lyg kas būtų pasakęs, „na, o dabar, bėk, kaip Johnas Malkovičius“. Bėgau visai nedaug, tik tiek, kad pasimatuočiau buvimo Johnu Malkovičiumi jausmą. Nubėgau šimtą metrų visai kaip jis: tingiai, atsipūtęs ir nekreipdamas dėmesio ką apie mane, mano sandalus ir apskritai, viską, pagalvos kiti.
Turiu pripažinti, man patiko bėgti ir galvoti, kad bėgu, kaip Johnas Malkovichius.
Grįžau pas K. truputį suplukęs, bet laimingas. Ji klausia, kur buvau. Atsakiau – „Man atrodo, aš ką tik sutikau Johną Malkovičių“, o ji – „Ką? Johną Malkovičių?“ Aš: „Žinau! Aš ir pats netikiu.“
Johnas Malkovičius vaidina Osborne Coxą – mūsų su K. labiausiai cituojamą personažą iš brolių Coenų filmo „Perskaityk ir Sudegink“. Užtenka pasakyti „Now, you listen to me, you moron“ ir mes abu žinome apie ką eina kalbą.
Garantuoju, tokios frazės kaip „it’s a crucifixion“ ir, be abejo, „I have a dridrinking problem!?“, pagražins retas jūsų buitinio konflikto scenas. Pažiūrėkite, kaip:
„Ir kur tu jį sutikai?“ su pavydo gaidele klausia K.
„Taku bėgo.“ matydamas skeptišką jos žvilgsnį sakau, „Gal jis kažkokiam filme filmuojasi?“
„Ah teisingai! Juk Šnipiškėse filmavo. Kažkas apie Sibirą…“
„Sibirietiškas auklėjimas“ – taip vadinosi filmas, kuriame vaidino kino ikona. Ir tikrai – Johnas Malkovičius tą savaitgalį buvo pastebėtas Lietuvos pajūryje. Jis atvyko čia su kemperiu. Ir tai, kad jis bėgo priešais mane – tikras faktas.
***
Nuo tos dienos, kai prasilenkiau su J. Malkovičium, aš užsikrėčiau bėgimu. Mažais žingsneliais, po truputi, ėmiau bėgioti. Grįžęs į Vilnių pirmiausia užsirašiau į Vingio parke vykstančias nemokamas bėgimo pamokas. Jas profesionalus bėgimo treneris Povilas Rakštikas rengė norintiems pasiruošti Vilniaus Maratonui.
Pirma pamoka: tinkama avalynė
Pirmą kartą į bėgimą atėjau su hipsteriškais „Adidas“ kedais. Kitą dieną sužinojau viską apie bėgimo batelius ir nusipirkau „Asics Fuji Trabuco“ – ryškius, raudonus bėgimo batus. Vien patogumas, kurį jaučiau būdamas juose, vertė jaustis geriausiu bėgiku.
Antra pamoka: atstumą didinti po truputi
Pirmus ratus sukau mokyklos stadione, prie namų. Kėliausi penktą ryto ir bėgau. Pradžioj tris ratus, po savaitės – penkis, po dviejų – septynis; ir taip, iki dvidešimties ratų. Tada perėjau prie bėgimo palei Nerį. Bėgiojau ne kasdien: trijų-keturių kartų į savaitę užteko tikslui, kurį norėjau pasiekti.
Trečia pamoka: užsibrėžkite pamatuotą tikslą
Užsiregistravau 4 km distancijos bėgimui Vilniaus Maratone. Tai trumpiausia, ką jie turėjo. Kaip bėgikui, kuris vos prieš kelias savaites surūkydavo po pakelį per dieną, gyvenime nė karto nebėgiojo, 4K buvo per akis. Įveikiau stebėtinai lengvai. Vėliau sekė didesni, 10km, 12 km, 21,24 km bėgimai. Maratono, tiesa, taip ir neįveikiau. Nemačiau tame protingo tikslo.
Ketvirta pamoka: bėkite tik dėl savęs
Jei bėgate tam, kad kažką pasivyti, kažką įrodyti kitiems, kažką aplenkti, jūs darote vieną esminių klaidų bėgime – užmirštate, kad jau esate nugalėtojas – jūs bėgate! Net jei jūsų varžovas – vakarykštės jūsų dienos rezultatas, nesistenkite jo aplenkti, nustokite kažką vytis. Mėgaukitės kiekviena savo bėgimo diena.
Ir galiausiai – pažinsite pasaulį iš naujo.
Visur, kur tais metais keliavau, su su manimi važiavo bėgimo apranga ir asicsai. Begau Paryžiuje aplink Monmartrą, bėgau Londone aplink Haid parką, bėgau Berlyne, Rūdiškių miškuose, Druskininkuose, Minske ir Kaliningrade. Bėgau per stiprią liūtį, per šlapdribą ir sniegą, bėgau prie -20 C laipsnių temperatūros ir per didelius karščius. Tai toks nuostabus jausmas – išeiti ryte, leistis taku per miestą, kaimą, parką ir jausti po kojomis besisukantį žemės rutulį.
Nežinau ar šie žodžiai pasieks tave, Johnai Malkovičiau. Greičiausiai ne. Juk tau anokia naujiena, kad kažkas nori būti tavimi. Tačiau noriu, kad žinotum, koks esu dėkingas už tą mūsų susitikimą Šventojoje.
Ačiū Tau, J. Malkovičiau!
