Šis žodžių junginys puikiai apibūdina buvusį Rundalės pilies muziejaus direktorių, meno istoriką ir tapytoją Imantą Lancmanį, su kuriuo kalbėjausi apie meną, gyvenimo smūgius, žmogaus prigimtį ir viso to sąveiką.
Rundalės pilyje Imantas Lancmanis praleido 54 metus, vadovaudamas restauravimo darbams ir įrengdamas tiek pagrindinę muziejaus ekspoziciją, tiek meno darbų ekspoziciją. Aistringas tyrėjas, heraldikos, meno ir architektūros paminklų restauravimo specialistas, kelių knygų autorius, Trijų žvaigždžių ordino ir Pripažinimo kryžiaus kavalierius, praėjusiais metais gavęs ir Kultūros ministerijos apdovanojimą „Pasižymėjusių kultūros atstovų apdovanojimas“ už svarbius tarptautinius pasiekimus.
Kas jį stumia į priekį ir neleidžia sustoti? Tai – vaizduotė ir jautri fantazija kartu su aistringa meile praeičiai. Ne skęstant gailesčiu persunktoje nostalgijoje – ne ne, bet nuoširdžiai žavintis ir gerbiant tai, ką žmogus savo širdimi, protu ir rankomis yra sukūręs, semiantis iš to dvasinio pasitenkinimo ir stengiantis šį grožį išsaugoti ateities kartoms.
„Manyje glūdintis noras ką nors ištirti yra labai gilus. Sąlytis su praeitimi man yra labai svarbus, aš iš tiesų galiu į ją pasinerti. Už kiekvieno popieriaus gabalėlio matau įvykius, žmones, aplinką. Meno istorija – tai be galo įdomus medžioklės procesas, kurio metu mano vidinis tyrinėtojas bendradarbiauja su menininku,“ – atskleidžia Lancmanis, kuris net ir būdamas pensijoje toliau sėkmingai darbuojasi, tik kitu būdu ir tempu. Kaip ir mes visi šiuo metu.
– Kuo užsiimate dabar, kai jau nebešeimininkaujate Rundalės pilyje? Žinau, kad dirbate su monografija apie Rundalės pilį. Kas dar vyksta jūsų naujajame gyvenime?
– Jau praėjo metai ir trys mėnesiai nuo to laiko, kai susiformavo tokia mano gyvenimo erdvė ir ritmas, kad visos šios naujosios aplinkybės mažai ką mano kasdienybėje keičia. Visus praėjusius metus praleidau daug dirbdamas tai, apie ką visuomet svajojau, pusę amžiaus kasdien praleisdamas darbe – pirmiausia norėjau ne tik rašyti knygas, bet ir tapyti. Praėjusieji metai man padovanojo tris didelius paveikslus ir keletą mažų. Mano gyvenimo būdas stipriai nukreiptas į vidų. Aš ir taip niekur daug neidavau, nevažinėjau po užsienį. Iš esmės tęsiu pradėtus darbus, žinoma, ne be vidinio nerimo. Panikos nejaučiu, tačiau mes vis dėlto stovime priešais didelį ir nepažįstamą kalną ir klausiame: kas bus toliau, kuo visa tai pasibaigs? Šiuo metu stoviu prie paveikslo, kuris jau arti pabaigos. Tai – mano pasaulis, kuris yra labai teigiamas. Į savo paveikslus aš visas pasineriu ir pranykstu juose.
– Ką jums reiškia tapyba? Meditacija? Kontempliacija? Sublimacija? Viskas kartu?
– Jūs labai teisingai išvardijote: ten ir emocijos, ir meditacija, kurią lydi labai rimtas tiriamasis ir apžvalginis darbas. Pavyzdžiui, mano aštuonių paveikslų ciklas „Penktasis įsakymas“. Viena vertus, aš jame sukuriu savyje glūdintį karą, nes esu gimęs 1941 m., tačiau tai tuo pačiu tai yra ir išsilaisvinimas – aš dar sykį išgyvenu savo nepasitenkinimą karu ir revoliucijomis. Šio proceso metu galvodamas, stebėdamas, prisimindamas aš išsilaisvinu.
Atgimimo laikotarpis, kuris, ačiū Dievui, mums praėjo be kraujo praliejimo, buvo įtampos slenkstis, kuris staiga iš žmonių ištraukė viską kas geriausia. Ilgalaikės stagnacijos, pripratimo ir visų tų nelaimių, kurias mums atnešė šis laikotarpis, fone mes parodėme, kiek daug žmonės turi jėgos ir ištvermės. Tai – pačios kilniausios tokių istorinių posūkių akimirkos.
Dabar dauguma skundžiasi, kaip ši nelaimė sutapo su Velykų laikotarpiu, ir taip verčia mane manyti, kad tai yra eilinės apvaizdos atneštos kančios, kad žmones sustabdytų nuo bėgimo komforto, dvasinės tinginystės, persivalgymo ir atbukimo link. Taip, galvoju, kad taip ir yra. Mano manymu, šis nemalonus laikas, kai žmonės yra priversti grįžti į save, prisėsti, užsidaryti ir pagalvoti, yra labai svarbus.
O ir per Velykas mes įprastai žavimės zuikučiais, kiaušiniais, pamiršdami apie Kristaus misiją. Dabar visi bus priversti apie tai pagalvoti. Kas yra auka? Kas yra kančia? Ar tai, kad aš 14 dienų esu uždarytas kažkokioje patalpoje? O gal šis sustojimas? Niekas nenori kančių, visi nori jaukiai plaukti į priekį. Ši vartotojiška visuomenė buvo tokia jauki ir maloni, atrodė, kad ji galėtų plaukti be galo ir be krašto, tačiau akivaizdu, kad taip nebus. Teko sustoti.
– Kodėl žmonių atmintis yra tokia trumpa ir periodiškai mums kažkas siunčia įvairius išbandymus, kad vėl nutupdytų ant žemės? Mes tiesiog iš prigimties esame nerimti keistuoliai ir nieko čia nepadarysi?
– Nemanau, kad mes esame tokie nerimti ir tokie dideli keistuoliai, tačiau taip, tai slypi žmogaus prigimtyje. Žmogus yra silpnas. Dar ir dėl to šiuo velykiniu laikotarpiu galima dar kartą pagalvoti apie tai, kas yra žmogaus gyvenimas ir vertybės. Apie tai, kas, mano galva, gyvenimą padaro gražų: apie dvasinį pasitenkinimą, kilnias mintis ir taurius įvaizdžius. Žmonės visuomet siekia tiek kilnių, tiek gražių dalykų, nes jie išgrynina ir pakylėja.
Ir šis didelis smūgis žmonijai kažką duos. Jis jau dabar atskleidė mums dideles mūsų galias, parodydamas, kad mes sugebame mobilizuotis. Ši tingi ir suglebusi vartotojiška visuomenė staiga pasirodė kaip itin guvi ir gebanti priimti iššūkius!
– O galbūt tai yra tiesiog labai primityvi egzistencinė baimė dėl savo kailio ir užpakalio?
– Tai daug ko pagrindas – išsigelbėjimo instinktas, kuris užveda visu kitus mechanizmus. Gelbėdamiesi žmonės staiga supranta, kad šis gelbėjimosi procesas juos mobilizavo. Pasižiūri į save ir aplinkinius ir supranti, kad pats esi šaunuolis ir aplink tave visi yra šaunuoliai. Tokiais momentais visuomenė įrodo, kad ji visai nėra tokia buka ir egoistiška. Tai milžiniška ir svarbi dovana – išvysti, koks pasaulis supa mus, pažvelgti į save, suprasti, kiek pats sugebi. Žmoguje mobilizuojamas atsakomybės jausmas, kurio kasdien nėra. Kasdienybė yra kasdienybė, taip buvo visais laikais.
– Žiniasklaidoje su jums dažnai siejamas toks kilnus apibūdinimas kaip „dvasios aristokratija“. Ar jūs tikrai nebūnate piktas, neprarandate savitvardos, nieko nebijote? Niekada nenuleidžiate rankų?
– Kalbant apie aristokratijos sąvoką, reikia būti atidžiam, nes ne visada tai yra kažkas gero, kaip žmonės yra įpratę galvoti. Aristokratija, kaip ir bet kuris kitas privilegijomis besimėgaujantis sluoksnis, dažnai būna sugadinta. Ištvermė, savigarba ir garbė – visa tai labai gražu, tačiau apskritai aš galvoju, kad šio posakio nereikėtų dažnai vartoti. Aristokratija – tai kažkas jau nukeliavęs praeitin, mes puikiai matome šios sąvokos konfrontaciją su demokratija.
Kalbant apie mane patį, aš esu didelis fatalistas. Savo gyvenime vis dažniau matau, kaip viskas valdoma ir suplanuota pagal kažkokį scenarijų. Reikia veikti pačiam, atsižvelgiant į situaciją siekti to, kas yra gera ir teisinga, tačiau visada reikia turėti galvoje, kad mane veda ir ves teisingai. Viskas, kas vyksta, turi prasmę, kiekvienas žmogus turi savo vietą ir savo vaidmenį. Kiekvienas turėtų savyje permąstyti, ką šis iššūkis verčia mane daryti? Arba, atvirkščiai, ko nedaryti ir nuo ko susilaikyti? O tada, galbūt po kelių mėnesių, kai, tikėtina, viskas bus išgyventa, žmogus ras savyje naujų rezervų ir toliau gyvens, tik jau su naujais įsitikinimais. Manau, kad visuomenė iš šios kančios išeis būdama geresnė ir vieningesnė. Smūgiai visuomet atneša naujų suvokimų ir mus tarsi apvalo.
– Kas šiais laikais vyksta su menu? Nejaugi veltui sakoma, kad tikras menas turi gimti kančioje, o ne kasdieniuose darbuose?
– Taip, aš irgi galvoju taip pat. Galbūt jis turi gimti ne kančioje, tačiau menas turi būti persmelktas gilių emocinių išgyvenimų. Jei aš dažnai reiškiuosi kaip šiandieninio meno kritikas, tai ne iš principo, o dėl to, kad man nepatinka paviršutiniškumas ir paviršinis dekoratyvumas. Jei matau, kad koks nors šiuolaikinio meno darbas yra giliai išjaustas ir išgyventas, tai man sukelia pagarbą ir verčia įsigilinti.
– Puikiai pasakyta! Tu gali išmokti kurti meną, sulaukti aplodismentų ir didelių honorarų, tačiau tai, apie ką kalbame, t. y. meno darbo sielą, tiesiog arba yra, arba nėra. Didelė nelaimė, kad muziejai priima ir dvasiškai nepaveikius darbus. Tačiau galiu pridurti, kad taip buvo visais laikais. Ir prieš 300 metų būta menininkų, kurie kurdavo tik dekoratyvinius meno darbus. Ir tokių menininkų reikia. Kiekvienam yra duota tai, kas duota, o mes, remdamiesi savo pažiūromis, galime priimti ir pripažinti viena arba kita.
– Kas mene yra svarbiau – žinutė ar estetinis pasitenkinimas? Apskritai, ar mene galima ką nors palyginti ir pasverti, ar viskas idealiu atveju turėtų dailiai susijungti?
– Mano supratimu, turėtų susijungti. Jūs uždavėte sudėtingą klausimą. Pavyzdžiui, mano „Penktasis įsakymas“ apie karą ir revoliuciją: o Dieve, kiek ten daug negražių dalykų, siaubo ir negailestingumo! Man reikėjo suprasti, ar aš galiu siaubo vaizdą parodyti taip, kad siaubas būtų ne tik kaip emocija, bet įgautų ir kažkokią estetinę vertę. Didieji menininkai yra įrodę, kad tai galima sujungti. Meno virtuozai vaizdavo visokiausias baisybes. Kad ir kalimo prie kryžiaus sceną!
Praėjusiais metais nutapiau Golgotą, nors anksčiau buvau sau ne sykį sakęs, kad niekada jos netapysiu, nes tai yra pernelyg baisi tema, kurios negalima paversti menu. Taip, tai yra darę klasikai, tačiau šiandien aš nerandu būdo, kaip tai padaryti. Vis dėlto po skirtingų vidinių patirčių man paprasčiausiai buvo lemta nutapyti šį paveikslą. Nepasakysiu, ar esu juo patenkintas, ar nesu, tačiau galvoju, kad kažkaip aš tai įveikiau. Galima sėkmingai nutapyti ir siaubingus vaizdus, tačiau tai yra labai sudėtinga.
Paimkime, pavyzdžiui, Oto Dikso paveikslus, kurie yra ryškūs antikariniai darbai iš praėjusio amžiaus dvidešimtųjų metų. Jis bandė pasišlykštėjimą karu perteikti per pasišlykštėjimą keliančią tapybą. Sudraskyti kūnai, išvirtusios žarnos, suskaldytos kaukolės – mano galva, tai nėra tikrasis kelias. Klasikai įrodo, kad kančias ir siaubą galima parodyti ir tapybiškai. Manau, kad menininkas visada turi galvoti, kaip sujungti emociją su meno estetika.
– Ir vėl palietėte rimtą temą. Šios dvi priešingybės manyje gyveno visą laiką. Ne veltui septyniasdešimtaisiais ir aštuoniasdešimtaisiais buvo tokių etapų, kai prie teptuko nė neprisiliečiau, galvodamas, kad man negalima to daryti, kad nesudužčiau į dalis ir visą savo laiką galėčiau skirti Rundalės piliai ir tyrinėjimui, tačiau daugiausia dirbdavau abiejose srityse. 13 metų mokiausi tapybos Rozentalio mokykloje, vėliau – Meno akademijoje, tačiau tuo pačiu metu jau nuo 1957 m. tyrinėjau dvarus, bažnyčias ir kapus. Istorijos tyrinėjimai mane labai traukė, tai buvo magiškas ir viliojantis pasaulis, visiškai priešingas sovietinei realybei, kuri man jau ir vaikui buvo absoliučiai nepriimtina.
– Iš kur toks susidomėjimas praeitimi? Ar šiandien nieko gražaus nebėra?
– Ne, šiandien yra labai daug puikių dalykų! Pavyzdžiui, technologijos. Aš tiesiog dievinu savo mažą kompiuterį ir skaitmeninį fotoaparatą! Esu laimingas, kad išgyvenu šį laikmetį. Visa tai yra nuostabu, jei tik tuo mėgaujuosi galvodamas apie tai, apie ką mes prieš tai kalbėjome. Jei kasmet perku vis geresnį ir geresnį fotoaparatą, turiu savęs paklausti, kodėl tai darau. Kad geriau atlikčiau savo darbą ar kad aklai vaikyčiausi daiktų ir madų?
Kalbant apie meną, deja, ši puiki šiandienos vartotojiška aplinka ir patogi civilizacija yra tai, kuo teks susimokėti. Aukšto išsivystymo civilizacija ir aukšto lygio menas yra nesuderinami. Labai liūdna tai pripažinti. Demokratija taip pat niekada nėra tiesiogiai proporcinga aukštam meno lygiui. Romoje ir Graikijoje buvo sukurtas neįsivaizduojamai aukšto lygio menas (jau nekalbu apie renesansą), tačiau tais laikais politinis fonas buvo viena beprasmybė ir nusikaltimai. Tokio meno, koks buvo, jau niekada nebebus, tačiau tai sakau be ypatingo gailesčio, nes juk yra tiek daug gražių dalykų, kuriais verta rūpintis ir džiaugtis. Mane pamalonina tai, kad šiandienos išlepusiam žmogui taip pat patinka istorija, jis lankosi muziejuose. Mano galva, viskas yra kuo puikiausiai!
