Priminiau draugei, kad Astrida – jau ne kitame jūros krante, o kur kas toliau – danguje, galbūt – net tarpdimensiniame torpale. Kad ir kaip ten bebūtų, sakau, didelis atstumas netrukdo jos pašaukti, gal atsilieps arba atsiųs mums ženklą?

Augustei mintis patiko ir ji iš visų plaučių užriaumojo taip stipriai, kad net ant kranto nutrenkta žvejų valtis, mūsų jaukioji buveinė, išgąstingai susiūbavo:

– ASTRIDA!

– LINDGREN! – pritariamai užbaubė ir Goda, o po to įsijungė visų choras. – ASTRIDA!

Susiję straipsniai Vaivos Rykštaitės knygos „Lizos butas“ moteris – priešingybė ciociai Zitai