Įkaitai už tautą
Vokietijai „žaibo karas“ nepavyko, jai ėmė trūkti „patrankų mėsos“. Po pralaimėto Stalingrado mūšio, nacių vadovybė nutarė skelbti visuotinę mobilizaciją net ir okupuotuose kraštuose. Europoje atsirado daug tokių karinių dalinių. 1943 m. sausio 23 d. Hitleris pritarė SS legionų kūrimui Baltijos valstybėse. Tokie daliniai buvo suformuoti Latvijoje, Estijoje. Sprendimas dėl legiono sudarymo Lietuvoje priimtas 1943 m. vasario 19 d. SS ir policijos vadas Lietuvoje generolas majoras Lucianas Wysockis, vykdydamas nurodymą, įsakė iki 1943 m. kovo 1 d. surašyti visus vyrus, gimusius 1919–1924 m. Miestuose ir apskrityse sudaryta trisdešimt šaukimo komisijų. Tačiau vokiečiai susidūrė su vieningu pasipriešinimu – lietuviai tarnybos SS daliniuose anaiptol nelaikė garbe.
Į nacių ir jų kolaborantų propagandą žaibiškai atsiliepė pogrindžio spauda. Vyriausiasis lietuvių komitetas laikraštyje Nepriklausoma Lietuva paskelbė pareiškimą: „Komitetas jau dabar pasisako, kad šitai daryti okupantams neleidžia tarptautinė teisė. Lietuvių tauta vieningai nusistačiusi, reikalui esant, ryžtingai kovoti su pirmuoju mūsų krašto okupantu – rytų barbaru, tačiau lietuvius kovai pašaukti ir mobilizaciją vykdyti gali tik teisėta suverenios Lietuvos valstybės vyriausybė savo tautos interesams ginti.“ Laikraštyje Tautos žodis rašyta: „Kas stoja į Reicho karinę tarnybą, tas parduoda savo kraštą.“1
Mobilizacijos išvakarėse pas Lietuvos generalinį komisarą Adrianą von Rentelną sukviesti generaliniai tarėjai buvo spaudžiami besąlygiškai pritarti nacių planui. Du iš jų, apstulbusiam Rentelnui į akis pakartoję antinacinio pogrindžio veikėjų paskelbtą poziciją, iškart užsitikrino kelialapius į Štuthofą.
Padėti naciams atsisakė ir Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai, į kuriuos SD vadas Lietuvoje Karlas Jägeris kreipėsi dar vasario 20 d. Arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas nesutiko parašyti ganytojiško laiško, raginančio Lietuvos vyrus stoti į SS legioną. „Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas sumušti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulietinė valdžia tegul mums to nekliudo“, – tokį Skvirecko atsakymą SD vadui knygoje „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940–1944 metais“ pacitavo vyskupas Vincentas Brizgys, kuris pats, 1943 m. sakydamas pamokslą Kauno Įgulos bažnyčioje, pasmerkė žydų žudynes. Už tokią Bažnyčios laikyseną vyriausiasis rabinas Šapiro laišku padėkojo arkivyskupui metropolitui Skvireckui.
Nepriklausomybės Akto signataras, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis paskutinėmis dienomis prieš mirtį (1943 m. liepos 8 d.) dar nuvyko į Kauną ir kreipėsi į vokiečių generalinį prokuratorių Lietuvai Rentelną, bandydamas išvaduoti du suimtus Telšių vyskupijos kunigus – Alsėdžių kleboną Taškūną už pamokslus prieš žydų šaudymą ir kunigą Pranciškų Baltrumą. Rentelnas sutiko paleisti kunigus, bet su sąlyga, kad Ekscelencija parašys laišką prieš bolševikus ir paragins lietuvius stoti į vokiečių vermachtą. Staugaitis tokį laišką rašyti atsisakė, bet kunigams laisvę išsiderėjo.2 Tačiau netrukus ir katalikų dvasininkai tapo nacių keršto aukomis – į lagerius iškeliavo kunigai Alfonsas Lipniūnas, Stasys Yla, Mykolas Krupavičius.
Kovo 15 d. naciai atsisakė planų steigti Lietuvos legioną ir griebėsi represijų. 1943 m. kovo 21 d. vagonai su keturiasdešimt šešiais įkaitais už tautą – garsiais Lietuvos inteligentais, tarp kurių buvo penki profesoriai, keturi gimnazijų vadovai, trys advokatai, du kunigai, žurnalistai, keturi generaliniai tarėjai, daug kitų garbingų žmonių, – jau dardėjo Štuthofo link. Visi buvo suimti be konkretaus kaltinimo, be tardymo ir teismo.
Balys Sruoga nuo 1940 m. dirbo Vilniaus universitete. Per pirmąją bolševikų okupaciją nenukentėjo, nors, pasak Jurgio Blekaičio,3 studentus ,,gydė nuo bolševizmo“, kiekviena proga pašiepdamas buką aukštų, bet mažaraščių sovietų valdininkų partiškumą ir žiaurumą. Vokietmečiu rašytojui sekėsi prasčiau. Naciai turėjo ir įkalčių – Sruoga 1934 m. Jurgio Plieninio slapyvardžiu buvo išleidęs knygelę ,,Vokiškasis siaubas“, kurioje „trumpai ir aiškiai išdėstyti visi vokiečių siekimai ir tikslai Lietuvoje – ką vokiečiai bloga Lietuvai padarė ir ką dar jie rengias padaryti“.
1943 m. kovo 16 d. gestapas suėmė Sruogą namuose Vilniuje (Tauro g. 10-3) ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vincas Mykolaitis-Putinas, gyvenęs gretimame name (Tauro 12-6), bandė gelbėti kolegą. Dalia Sruogaitė rašo: „Vincą Mykolaitį-Putiną senokai pažinojau, bet labiau iš tolo, nes jis nebuvo dažnas mūsų namų lankytojas kaip Krėvė, Vaclovas ar Viktoras Biržiškos, Albinas Rimka ir kiti Baliui bei mamai artimi profesoriai. Visada mandagus, korektiškas, tvarkingas, išlygintu kostiumu ir „išlygintos“ laikysenos, jis vis dėlto ryžosi gana pavojingam žaidimui. Pasikvietė kartą jis mamą ir mane į svečius, – buvo surengęs kuklų priėmimą žymiam naciui Kurtui von Pritzwaldui Stegmannui, vokiečių kalbininkui, atsiųstam į Lietuvą, uždarius čia universitetus (jis turėjo aprobuoti dėstytojų rengiamus mokslo darbus). Su tuo naciu jis norėjo pasikalbėti apie Balį ir parodė tikrai didelę drąsą.“4
Tam pokalbiui profesorius ryžosi, nors puikiai žinojo, kokia grėsmė tvyro aplinkui, kai kiekviena diena galėjo būti paskutinė. Buvo pakeitęs net išvaizdą – užsiželdino barzdą, išsirūpino Laikiną asmens liudijimą su kita pavarde, kita gimimo vieta ir trylika metų ankstesne data (Vincas Garbus, g. 1880 m. sausio 5 d.).5
Kad profesorius bandė padėti, bent morališkai palaikyti, patvirtina ir Vanda Sruogienė: „Putinas, užstodamas kolegą [Sruogą], parodė nemažą pilietinę drąsą, nes net susitikti su suimtųjų šeimomis kai kam atrodė pavojinga. Ne viena iš mano nelaimės draugių, kalinamųjų žmonų, skundėsi, kad kartais net geriausi jų bičiuliai bijo su jomis susitikti, nusisuka pamatę, bijo bendrauti su jomis. Man to neteko patirti, betgi Putinui už jo tokią aktyvią užuojautą kaip ir už jo nuostabų, nuoširdų laišką, kurį esu per rankas gavusi sunkiausiais Stalino teroro laikais, esu giliai dėkinga ir niekad nepamiršiu.“6
Sužinojęs apie kilnų profesoriaus poelgį, Sruoga laiškuose iš Štuthofo siųsdavo linkėjimus Mykolaičiui-Putinui, nevadindamas jo tikruoju vardu: „Ypatingai širdingi sveikinimai gretimo namo kaimynams, dėdei Vincui“ (Stutthof 1944-03-19); „Pasveikink šiltai antrojo namo kaimynus – aš dažnai apie juos galvoju, girdžiu jų širdies plakimą“ (Stutthof 1944-04-23).7
Yra išlikęs ir dar vienas pasakojimas, kaip lietuvių įprašytas vokietis padėjo gelbėti ištremtųjų į Štuthofą gyvybes – siekta, kad jiems būtų suteiktas „garbės kalinių“ statusas.8 Iš pradžių kaliniams neleista nei laiškų rašyti, nei siuntinių gauti. Jie buvo marinami badu, mušami, verčiami nepakeliamai dirbti, visaip niekinami. Per pusantro mėnesio keletą nužudė, o nusilpusieji prarado viltį ištrūkti iš pragaro. Kartu su Sruoga ištremto lakūno Mykolo Mačioko, skraidžiusio vienoje eskadrilėje su Steponu Dariumi, žmona Juzė9 aprašė pavojingą bandymą gelbėti kalinius: „1943 m. balandžio mėn. pas mane į butą Kaune atėjo Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus10 duktė Urtė. Pasakė: yra galimybė padėti kaliniams. Atsinešusi rašomosios mašinėlės juostą, kruopščiai užtamsino langus. Laukėme man nepažįstamo svečio. Tik ketvirtą budėjimo naktį (apie 3 valandą nakties) atėjo Urtė su užsismaukusiu ant kaktos kepurę uniformuotu vokiečiu. Nepažįstamasis patikrino visus buto kambarius, užkamšė atviras langų terpes. Tik po to liepė pasakoti mano ir vyro biografijas. [...] Tada iš stalčiaus išėmiau V. Sruogienės paruoštą 56 nekaltai suimtų kalinių sąrašą. Paprašėme, kad padėtų išgelbėti visus.
Vokietis baisiai supyko ir ėmė ant Urtės šaukti, kodėl apie tai anksčiau nesakiusi. [...] Ėmiau maldauti. Vokietis, nervingai vaikščiodamas po kambarį, pradėjo Urtei diktuoti. [...] Dar paklausė, ar rašėme prašymus. Sužinojęs, kad buvo rašyta ant paprasto popieriaus, davė specialaus popieriaus ir specialių vokų, nes anie laiškai tiesiog nukeliavo į šiukšlių dėžę. Po keturių dienų atkeliavo pranešimas, kad galima siųsti maisto siuntinius, neribojant svorio. Tai daugeliui išgelbėjo gyvybę. Prof. B. Sruogai grįžus, Juzė Mačiokienė papasakojo apie Urtės žygdarbį. O pati Urtė jau buvo pasitraukusi į Vakarus.“11
1943 m. kovo 17 d. buvo suimtas ir į Štuthofą išvežtas Vladas Jurgutis (1885–1966), viena iškiliausių tarpukario Lietuvos asmenybių, ypatingų gabumų ir turtingos biografijos žmogus. Tyliai pasitraukęs iš kunigystės, buvo ryškus politikas, valstybės veikėjas, ekonomistas, lietuvių finansų mokslo pradininkas, finansų terminijos kūrėjas, akademikas, mokslininkas, pirmojo Lietuvos banko valdytojas, Lietuvos nacionalinės valiutos – lito – tėvas. 1940–1943 m. Jurgutis buvo Vilniaus universiteto profesorius, 1941–1943 m. – Ekonomikos fakulteto dekanas, 1942–1943 m. – Lietuvos mokslų akademijos pirmininkas, per karą kartu su kitais išgelbėjęs nuo sunaikinimo Lietuvos MA biblioteką.
Lietuvių literatūros instituto direktorius Mykolaitis-Putinas, „vos sužinojo, kad suimtas Lietuvos MA pirmininkas prof. V. Jurgutis“, nusprendė „nepalikti Mokslų Akademijos be vadovybės galimai savivalei nė dienai“. Iškart parašė raštą: „Nuo 1943 m. kovo 18 d., V. Jurgučiui negalint eiti savo pareigų, laikinai perėmiau Lietuvos Mokslų Akademijos pirmininko pareigas. V. Mykolaitis“ (Lietuvos MA archyvas, f. 1., ap. 1, b. 7, p. 73). „Ką reiškė toks raštas, kai naciai dar vis rinko Lietuvos inteligentus lagerin ir nepermaldaujamai artėjo raudonasis tvanas?“12
Sruogos ir Jurgučio likimai po karo klostėsi panašiai. 1945 m. į Štuthofo koncentracijos stovyklą įžengus SSRS kariuomenei, Jurgutis buvo grąžintas į Lietuvą. Nuo 1945 m. rudens vėl dėstė Vilniaus universitete, paskirtas Finansų ir kredito katedros vedėju, tačiau 1946 m. liepos 18 d. rektoriaus įsakymu už „buržuazinių teorijų“ skleidimą buvo išmestas iš universiteto, tardomas, kalinamas Vilniuje.
Sruogos „Dievų miškas“, rašytojui gyvam esant, nebuvo išspausdintas. 1946 m., LKP(b) propagandos ir agitacijos sekretoriaus Kazio Preikšo ideologiškai pasmerktas, Sruoga turėjo atgailauti kaip ir Mykolaitis-Putinas. Bet kai kam jau šiais laikais iš saugaus atstumo apsiverčia liežuvis vadinti tai „kapituliantiškais“, net „kolaborantiškais“ veiksmais. Leipcigo knygų mugėje 2017 m. Tomas Venclova patį „Dievų mišką“ įvertino gana rezervuotai: „B. Sruogos kūrinys dešimt metų buvo draudžiamas, tačiau vėliau išspausdintas ir virto klasikiniu kūriniu. Jame irgi kai kas nutylima. Visų pirma, Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo kalinta ir nemažai pronaciškų inteligentų. Paklausite, kaip tai įmanoma, tačiau ir Stalinas buvo įkalinęs nemažai komunistų ir čekistų. Pats B. Sruoga nebuvo nacis, jis buvo liberalas, ir tokių, matyt, ten buvo dauguma.“13
Preikšas visuotiniame rašytojų susirinkime 1946 m. spalio 1 d. postringavo panašiai: „Ką pamatė Sruoga šioje milžiniškoje tragedijoje, kuri vadinasi vokiečių koncentracinės stovyklos? Jis ten pamatė tik smulkius žmogelius, kurie tesirūpina kai kuriomis savo fiziologinėmis funkcijomis. Tai yra susmulkėję žmonės. Jeigu Sruogos knyga būtų pasirodžius, tai mūsų priešai turėtų visišką pagrindą sakyti, jog vokiečiai teisingai padarė, kad tokius žmogpalaikius laikė koncentracijos stovyklose.
Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga „Dievų miškas“ ir štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi ji tebūtų naudinga tik mūsų priešams.“14
Apgailėtina, bet ką jau padarysi, kad ir šiandien kurpiami pasakojimai, prasilenkiantys su istorine tiesa. Antai Geršonas Taicas 2019-04-10 paskelbė straipsnį „Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse“. Suniekinęs kovotojus už Lietuvos laisvę, autorius pareiškė, neva garbės kalinio vardas Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo suteikiamas tik už nepriekaištingą tarnystę nacistinei Vokietijai.15
Visi verkia
Magdalena Mykolaitytė aprašė 1943-iųjų pabaigoje, okupacinėje gūdumoje, vykusį Naujųjų metų sutikimą: „Išvakarėse Putino bute virė darbas. [...] Dengdamos stalą, apytikriai numatėme svečiams vietas: gale stalo – ponia V. Sruogienė, prie jos užstalėj – Biržiškos, Krėvės, Vaičiūnai; kitoj pusėj stalo – Vincas Šmulkštys, šeimininkai; „galiorkoje“ (taip vadinome stalo galą arčiau durų) – paprastai jaunesnieji patys susimeta, nes čia laisviau, linksmiau... Tačiau šeimininkai visada duodavo laisvą valią svečiams patiems pasirinkti vietas prie stalo, laikantis principo, kad visos vietos vienodos. Sakysim, V. Mickevičius-Krėvė beveik visada pasirinkdavo arčiau jaunimo. Čia jis dažnai tapdavo ir pats tikru jaunuoliu: giedriai besišypsąs, paprastas, linksmas; vaizdingai pasakojąs ilgesnes, vis nepaprastas, iš savo jaunystės ar iš vėlesnio gyvenimo patirties istorijėles, – vis su humoru, vartodamas nemaža dzūkiškų žodžių.
Kai jau stalas buvo baigtas dengti – pakraščiais išrikiuotas gražusis brolienės servizas, o viduryje sudėlioti patiekalai, – kaip tokiais vargo metais atrodė neblogai. Čia ir kalakutas, atkeliavęs iš kaimo, ir šaltos užkandėlės, ir iš Kauno mano atvežta raudono vyno bonka – Naujųjų Metų pasveikinimui. Deja, kai vyną supilstėme į taureles, kiekvienam teko maždaug tik po pusę ...
[...] Jau sustoję, su taurelėmis rankose, laukėme iki laikrodis savo dūžiais baigė atskaityti paskutines 1943 metų minutes. Nuaidėjus paskutiniajam, susilietėm taurelėmis, vieni kitiems linkėdami laimingų 1944 metų... Kai vėl susėdome, valandėlę truko tyla. Pirmasis pradėjo kalbėti Krėvė – pustyliu, prislėgtu balsu, žemyn palenkta galva. Profesorius, matyt, norėjo čia susirinkusiems draugams atidengti savo išgyvenimus primestose užsienio reikalų ministro ir ministro pirmininko pavaduotojo pareigose pirmajame 1940 m. komunistiniame kabinete, pakalbėti apie Liet. Laikinosios Vyriausybės laidojimą 1941 m.
– Karo muziejaus sodely, prie Laisvės paminklo – suvirpėjęs balsas nutrūko. Aš akimis staigiai kryptelėjau į profesorių. Jo nulenkta galva beveik siekė stalo briauną. Maniau, profesorių ištiko staigi kokios ligos ataka. Žinojau jį turint nesveikus inkstus.
– Profesoriau, – nespėjusi baigti klausimo „kas Jums“, pastebėjau iš jo nuleistų akių pro blakstienas besiskverbiančias ašaras. Lyg nesuprasdama, kas atsitiko su Krėve, greit mestelėjau žvilgsnį aplink stalą. Ir... jau ašarom sruvo Putino akys, jau nosinaitę prie akių spaudė ponia Vaičiūnienė, jau verkė ir kiti. Tarp svečių graudulys gilėjo. Niekas nerodė pastangų ašaras sulaikyti, graudulį sudrausti. Netgi pats šeimininkas Putinas neieškojo būdų nuotaikai prablaivinti, bet verkė visu atvirumu.
Tai iš viso pirmąkart pamačiau verkiantį brolį... Ne, aš tikrai nemačiau jo ašarų per motinos laidotuves, – nei prie seklyčioje pašarvotos, nei ją dedant į karstą, nei leidžiant į duobę Gudelių kapuose... Rodos, kas galėtų būti skaudesnio už savo tikros motinos netekimą ir graudesnio už jos šermenis? Bet dabar čia! Naujųjų Metų sutikimas! Kur tas linksmas klegesys ir džiaugsmas, kuris būdavo laisvosios, laimingosios Lietuvos laikais Naujuosius Metus sutinkant pas Putiną Kaune? Nustebusi žiūriu čia į savo brolį, čia į vieną, čia į kitą – į visus svečius. Profesoriai verkia kaip maži vaikai... Prof. V. Mickevičius-Krėvė savo pradėtos kalbos nebaigė...“16
Niekas iliuzijų neturėjo. Visi suprato, kokia baisi grėsmė užgrius 1944-aisiais. Grįš raudonasis teroras. Geso paskutinė viltis, slėgė sunkus, atsakymo neturintis klausimas: „Negi prasminga kovoti su vokiečiais, kad sugrįžtų rusai?“
Mirtinas įkaltis
Vokietmečiu buvo išleistas Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkinys „Rūsčios dienos“ (1939–1944 m. eilėraščiai). Jame stalinizmas tapatinamas su carine priespauda, skamba okupacijos kančių liudijimai, Šventojo Rašto parafrazės, laisvės pranašystės. Sovietų saugumui tai mirtinas įkaltis. Beje, 1944 m. į Vorkutą buvo ištremtas knygą išleidusios Sakalo leidyklos vadovas Antanas Kniūkšta.
Vokiečių cenzūra iš pradžių irgi neleido „Rūsčių dienų“ spausdinti, bet kai kurie eilėraščiai buvo paskelbti to meto legalioje ir nelegalioje spaudoje. 1943 m. sausio 1 d. Naujoji Lietuva išspausdino eilėraštį „Dingo“ (1942-12-20):
Dabar išėjome į didį kelią –
Į kelią skausmo sielvartingo.
O tėviškės padangėj usnys želia,
Dirvonuos varputis įbingo.
Vidurnaktis praėjo, varpas tyli,
Šešėliai grimzta į bedugnių gylį,
Ir iš juodos vaiduokliškos vergovės,
Kur su mirtim gyvybė rungėsi ir kovės,
Beliko šauksmas skausmo apmaudingo –
Ir tik aidai kartoja:
...din-go...
Tik rankraščiais plito kantata „Pro kryžių ūksmes“ (1943-02-08):
Gyvenome audringą, baisią naktį
Rūstybėj ir skausme.
Norėjome apkursti ir apakti
Su širdgėla nuožmia.
Griuvėsiai, duobės ir lavonai,
Išniekintas žmogus.
Kančioj suklupę milijonai –
Pas liūdinčius kapus.
Žemi, pilki mediniai kryžiai,
Į gimtą žemę atsigrįžę,
Nebylūs ir kurti.
Sakalo leidyklos, nuo 1924 m. išleidusios daug rašytojo knygų, vadovas Kniūkšta, su Mykolaičiu-Putinu bendravęs visą gyvenimą, rašo: „Okupacijos metais Putinas buvo davęs dar „Sakalui“ išleisti naują poezijos rinkinėlį, apie 80 psl. „Rūsčios dienos“, bet vokiečių cenzūra neleido jo spausdinti. [...] Kai nuėjau rankraščio atsiimti, jų cenzorius dr. A. Scholzas tiek tepasakė: „Aha, Putinas, nein“, – ir galvą pakratė. [...] Po to, kai areštavo prof. B. Sruogą ir kitus mūsų inteligentus, labai bijojome, kad ir Putino neišvežtų. [...] Kai vokiečių cenzūra neleido „Rūsčių dienų“ spausdinti, o spaustuvė rankraštį jau buvo surinkusi, mes iš jų propagandinių leidinių nudžiovėme dalį popieriaus ir šio rinkinėlio atspaudėme kelis šimtus egzempliorių. Dabar šis nelegalus leidinys yra bibliografinė retenybė.“17
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomame „Valstybinės leidyklos gamybos skyriaus 1941 m. nuo birželio 22 iki gruodžio 31 d. atiduotų spaudai ir atspausdintų leidinių sąraše“ (MLLM F, P. 23186) rašoma, kad rankraštis valstybinei leidyklai įteiktas 1941 m. rugpjūčio 5 d., numatyta spausdinti 3200 egzempliorių. Kai hitlerinė karo cenzūra rinkinį uždraudė, Mykolaitis-Putinas 1943 m. pradžioje sudarė naujais kūriniais papildytą antrą nelegalų „Rūsčių dienų“ rinkinį ir nedidelį mašinraščio egzempliorių kiekį išdalijo artimiems pažįstamiems.18 Antikomunistinių ir antinacinių eilėraščių rinkinys plito nuorašais:
Dabar aukštyn pažvelkime, lietuviai,
Į mėlynas dangaus erdves.
Tenai draugai, dėl mūsų žuvę,
Mus pasitiks ir ves.
Štai skrenda saulėn sakalų pulkai,
Sparnais žvilgėdami drąsiais.
Tai mūsų broliai ir draugai –
Paseksim jais!19
Perskaitęs iš poeto gautą konspiracinį „Rūsčių dienų“ mašinraštį, literatūrologas, pedagogas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, per 1941 m. Birželio sukilimą ėjęs Lietuvos Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko pareigas, laiške poetui rašė: „Leidžiu per rankas ir kitiems pasiskaityti arba kartais paskaitau ir būrelyje – tai beveik vienintelė priemonė šiais laikais [...] Dar labiau nudžiugau specialiai Jūsų kūryboj suradęs visai naujų gaidų, dar nedainuotų nei Jūsų, nei kitų dabartinių lyrikų. Turiu galvoj Jūsų „Marche macabre“, „Lėlių baladę“ ir kitus paskutinius rinkinio numerius. Atsipalaidavimas nuo tiesioginio egocentrizmo, pasinėrimas į objektyvinio gyvenimo reiškinius, jų pačių giliosios prasmės suvokimas, sukoncentravimas jos į objektyvinę beveik epinę griežtą organišką formą yra kažkas visai nauja mūsų poezijos. [...] Man rodos, kad niekas kitas iš mūsų poetų lyrikų nepajėgs taip giliai šiame žanre pėdsakų palikti, kaip Jūs, nes jis reikalauja didelio minties gilumo, refleksijos.“20
Antrą kartą rinkinio rankraštį Mykolaitis-Putinas įteikė Sakalo leidyklai 1944 m. balandžio 26 d. (rankraščių registracijos knyga, MLLM F, P. 27024, p. 118–119), ir jau kitą dieną cenzorius Behrendtas davė leidimą Nr. 7 / 615 knygai išspausdinti (tiražas, deja, nenurodytas). Rinkinys buvo išleistas be datos 1944 m. pirmojoje pusėje.
Turbūt nesunku įsivaizduoti, kokią grėsmę kėlė šie patriotiniai, antikomunistiniai eilėraščiai, kai grįžę sovietai antrąkart okupavo Lietuvą. Turėtų stebinti tik poeto „atgailos“ santūrumas ir žiupsnelis režimą paliaupsinusių eilių, ypač kad tuo pat metu jis rašė arba vertė priešingos pakraipos kūrinius.
Rinkinio leidėjas Kniūkšta, 1958 m. iš tremties grįžęs į Lietuvą, apsilankė pas Mykolaitį-Putiną ir aprašė tai savo atsiminimuose: „Putino gera širdimi ir paslaugomis ir man pačiam teko pasinaudoti.
[...] Kai 1958 m. grįžau, sužinojau, kad Putinas teiravęsis kai kurių rašytojų, kur aš dingęs. Padrąsintas tokio dėmesio, nuėjau jo aplankyti. Jis tada gyveno Kaune. Radau jį sergantį ir gulintį, tačiau sutiko mane priimti, pasisodino šalia lovos, teiravosi apie mano sveikatą ir kaip aš Kaune vėl įsikūręs. Taip pat papasakojo apie savo darbo planus, tik labai nusiskundė sveikata. Atsisveikinant pasiūlė man net piniginę paramą. [...] Rašytojo žmona įdavė man pinigų sumą, lygią mano mėnesinei pensijai. Putinas dar pridėjo: „Aplankyk mane dar kada nors, jei turėsi kokį reikalą, nesivaržyk, ateik.“
Man vieną tarpą dėl tam tikrų formalumų buvo sulaikytas pensijos išmokėjimas. Vėl kreipiausi į Putiną ir prašiau paliudyti mano darbo stažą. Jis mielai sutiko, nors ir sirgdamas priėmė Socialinio aprūpinimo skyriaus inspektorę, kuri užsirašė Putino parodymus, ir mano pensijos reikalas buvo greit sutvarkytas.“21
Pedagoginis lituanistikos institutas Čikagoje pirmą kartą išleido „Rūsčias dienas“ 1972 m. Mykolaičio-Putino mirties (1967) penkmečiui paminėti. Rinkinį suredagavo to instituto direktorius ir vienas steigėjų Domas Velička, prieš kelerius metus (1968) išleidęs sovietų uždraustą poeto kūrinį „Vivos plango, Mortuos voco“.
Daug kas šiame pasaulyje turi ne tik tragiškąją, bet ir komiškąją pusę. Sovietmečiu kagėbistams apie kiekvieną Mykolaičio-Putino žingsnį pranešdavo net keturiolika agentų, skundikiškoje jų rašliavoje esama informacijos ir apie šį eilėraščių rinkinį. Štai vienas agentas nurodo, kad rinkinys vadinasi ne Rūsčios, o Rūgščios dienos.22
Mykolaitis-Putinas 1943 m. parašė dramą „Operacija“. Pirmieji trys pjesės veiksmai išspausdinti žurnale Kūryba (1944, Nr. 3, 4, 5, 6). Tai vienintelė Putino drama, atitrūkusi nuo legendinio praeities konteksto ir kalbanti apie amžininkų problemas, apie savanorių kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Sovietmečiu, 1960 m. rengiant Raštų dešimtatomį, cenzoriams užkliuvo patriotinis dramos motyvas, autoriui liepta jį pašalinti. Pakeistas ne tik dramos pavadinimas – „Daktaras Gervydas“, bet ir veikėjų vardai, o savanorių kovos už tėvynės nepriklausomybę virto jaunų žmonių noru tapti lakūnais.
Tačiau dar įdomesnis dalykas atsitiko jau Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos laikais. Mykolaičio-Putino raštų trečiojo tomo rengėjas Jonas Lankutis 1998 m. ketino paskelbti ne pirmąjį dramos variantą, bet sovietinį „Daktarą Gervydą“. Kaip pavyko grąžinti pirmąjį variantą, papasakojo LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja, šio tomo redaktorė dr. Aušra Jurgutienė: „Kalbant apie raštų kanonizavimą... Prisimenu, kad esu prie to šiek tiek prisidėjusi, kai Jonas Lankutis „Raštams“ rengė Putino dramų trečią tomą „Vagos“ leidyklai ir aš turėjau jį redaguoti. Kaip Sąjūdžio laiko įdrąsinta redaktorė prisikabinau, kad sudarytojas į „Raštus“ deda ir sykiu kanonizuoja vienos Putino dramos „Operacija“ (1943) vėlesnį, sutarybintą variantą „Daktaras Gervydas“ (1960). Tuometinio leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Aleksandro Krasnovo buvo sukviesta tomo redakcinė komisija ginčui išspręsti, ir, padiskutavus, nuspręsta dėti pirmąjį variantą. Ideologinę cenzūrą patyrusios kūrybos kanonizavimas – labai sudėtingas dalykas. Paprastai normalioje leidybinėje praktikoje kanonizuojamas paskutinis autoriaus patvirtintas kūrinio variantas.“23
Ar gali nelaisvoje visuomenėje egzistuoti nepriklausomas žmogus? Tokį klausimą kelia Vytautas Kavolis knygoje „Sąmoningumo trajektorijos (lietuvių kultūros modernėjimo aspektai)“. Pasak autoriaus, žmogus gali būti „istorijos auka“, bet gali prisiimti atsakomybę dalyvauti joje kaip „istorijos veiksnys“, formuojantis visuomenės ir kultūros ateitį. Samprotaudamas apie nepriklausomą žmogų lietuvių kultūros istorijoje, Kavolis išskiria autorius, (1) „parašiusius tekstus, svarbius lietuvių nepriklausomo galvojimo vystymuisi“, (2) „asmenis, savo veikimu išreiškusius ir stiprinusius nepriklausomo žmogaus tradiciją“.24 Aptardamas 1922–1944 m. laikotarpį, garsusis liberalas pirmuoju įvardija Vincą Mykolaitį-Putiną, nes jis atskleidė Lietuvai būdingą nepriklausomybės siekimo problematiką.
Nepaisydamas grėsmės, kurią jam kėlė 1944 m. išleistas rinkinys „Rūsčios dienos“, Mykolaitis-Putinas pasiliko Lietuvoje ir buvo išskirtinai svarbi moralinė atrama.
Vakarų Lietuvoje dar tebevykstant kautynėms, komunistinė Tiesa išspausdino jo eilėraštį „Tėvynei“, parašytą 1944 m. spalio 8 d., vėliau smarkiai – kaip ir visa kūryba – konjunktūriškai redaguotą, išbraukiant priešpaskutinį posmą, matyt, užkliuvus už tėvynės – „išdraskyto lizdo“ – metaforos:
Dabar ir aš,
Kaip išdraskyto lizdo paukštis,
Kol liausis vėtros žvarbiai gaudę
Ir ims viltingas rytas aušti,
Gimtiniam medy prisiglaudęs
Sau naują prieglobstį suranda
Ir laukia ryto saulės gando.
Dabar ir aš,
Apglėbęs gimtąją velėną,
Sutiksiu naują darbo dieną
Čia, kur buvau ir kur esu –
Tėvynėj mūs visų.
1 Rimantas Varnauskas. Lietuviškojo SS legiono formavimo nesėkmės. Alfa.lt, 2013-09-13 (internete: https://www.alfa.lt/straipsnis/15153767/lietuviskojo-ss-legiono-formavimo-nesekmes).
2 Apie signatarą Justiną Staugaitį: https://www.15min.lt/media/timeline/signataras-staugaitis.
3 Jurgis Blekaitis. Balys Sruoga: asmuo ir teatro kūrėjas. Aidai. 1948 m. (internete: http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7568-balys-sruoga-teatro-kurejas).
4 Dalia Sruogaitė. Atminties archeologija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2012, p. 64–65.
5 Apie tai, kad Vinco Mykolaičio-Putino namas Kaune buvo perimtas Vermachto reikalams, jame buvo daromos kratos, įtariami gyventojai suimami, atsiminimuose rašo jo sesuo Magdalena Mykolaitytė (Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė. Putinas okupacinėj gūdumoj. Kratos, areštai, šnipai. Aidai, 1967-12-10).
6 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vanda Sruogienė. Sudarė Donata Mitaitė. Vilnius: Vaga. 1992, p. 313.
7 Balio Sruogos laiškai iš Štuthofo. Parengė Neringa Markevičienė. Metai. 2014, nr. 4 (internete: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/7557-balio-sruogos-laiskai-is-stuthofo-parenge-neringa-markeviciene).
8 1943 m. gegužės 31 d. lietuvių inteligentų grupė gavo išimtinę padėtį lageryje – tapo „garbės kaliniais“.
9 Apie Juzę Mačiokienę rašoma: Stipresni už mirtį. Biografijos (internete: http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-25-t-1999/3708-stipresni-uz-mirti); „Stengėsi padėti kitiems, arba Kodėl Štuthofo vergai-lietuviai tapo „garbės kaliniais“
(internete: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/07/08/likim_01.html).
10 Martynas Jankus (1858–1946) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas Aušros leidėjų. Dar tarpukario metais dėl tvirtos prolietuviškos pozicijos ir veiklos, skirtos Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimui, vadintas Mažosios Lietuvos patriarchu.
11 Juzė Mačiokienė. Štuthofo „garbės“ kaliniai. Gimtasis kraštas. 1989, nr. 48 (1185), p. 5.
12 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Janina Mykolaitytė-Bielinienė, p. 434–435.
13 Audrius Ožalas. Kaip literatūros pagalba buvo kuriami mitai sovietinėje Lietuvoje ir Rytų Vokietijoje? 15min.lt, 2017-03-24 (internete: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kaip-literaturos-pagalba-buvo-kuriami-mitai-sovietineje-lietuvoje-ir-rytu-vokietijoje-286-773636).
14 Kazio Preikšo pranešimas buvo paskelbtas Pergalės žurnale (1946, nr. 5) ir išleistas atskira knyga „Už tarybinę lietuvių literatūrą“ (1947).
15 Internete: https://www.lzb.lt/2019/04/10/lietuvoje-veike-kitoks-naciu-okupacinis-rezimas-nei-kitose-europos-salyse
16 Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė. Putinas okupacinėj gūdumoj. Mačiau profesorius verkiant. Aidai, 1967-12-10.
17 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Antanas Kniūkšta. Nykštukas apie milžiną. Sudarė Donata Mitaitė. Vilnius: Vaga. 1992, p. 190.
18 Virginija Balsevičiūtė. Lietuvių poezija Antrojo pasaulinio karo metais. Lituanistica. 2004. t. 57, nr. 1, p. 43–53.
19 „Pro kryžių ūksmes“, 1943-02-08.
20 J. A. [Ambrazevičius] Laiškas V. Mykolaičiui-Putinui. 1943, gegužės 17. Sietynas. 1988, p. 252.
21 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Antanas Kniūkšta, p. 193–914.
22 Aistė Varvuolytė. Vincas Mykolaitis-Putinas KGB akiratyje. Bakalauro darbas. Vadovas dr. Darius Kuolys, p. 20.
23 Aušra Gudavičiūtė. Vinco Mykolaičio-Putino palikimas: tarp intrigos ir sąžinės. Bernardinai.lt, 2013-06-07 (internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-06-07-vinco-mykolaicio-putino-palikimas-tarp-intrigos-ir-sazines/102337).
24 Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Sąmoningumo trajektorijos. Vilnius: Vaga. 1994, p. 306.
