Pats režisierius savo interviu ne kartą pasakojo, kad japonų mene ypač dažnas vienišas raitelis, jojantis rūke. Šis įvaizdis sklidinas poezijos ir japoniškos mistikos. Tirštas rūkas klastingai slepia skardžius ir prarajas, neleidžia pamatyti, ką raitelis sutinka kelyje – žmogų ar vaiduoklį. Daug pavojų tyko vienišo samurajaus. Todėl jis kiekvieną akimirką privalo būti budrus ir tvirtai suspaudęs kardo rankeną.
„Tie, kurie dirbo su Akira Kurosawa, vadino jį žmogumi vėju... Režisierius mėgo gamtos kataklizmus, kontrastus tarp šaltos japonų žiemos ir karštos vasaros. Patys japonai režisierių vadino Kurosawa – tenno, japonų imperatoriumi, nors tėvynėje jis neišvengė ir piktų puolimų, kritikos. Režisierius buvo kaltinamas pataikaujantis Vakarams [...],jo filmams būdingi pernelyg ryškūs charakteriai, aštrūs konfliktai ir dinamiškas montažas.“1
Panašias pretenzijas po Antrojo pasaulinio karo politikai reiškė italų neorealistams: „1949 m. buvo paskelbtas protekcionistinis Andreotti’o vyriausybės įstatymas, siekęs užkirsti kelią filmams, kurie neatitinka „svarbiausių Italijos interesų“, tokiems buvo sustabdytos valstybinės subsidijos, jie negaudavo eksporto licencijų...“ 2 Paradoksalu, bet „neorealistiniam kinui pakenkė net atsigaunanti ekonomika – buvo pakirstos ideologinės šaknys, išdžiūvo temų šaltiniai, o drauge atsirado pinigų atgaivinti gamybos studijų sistemą.“3
Japonijoje situacija pokariu buvo dar sudėtingesnė. Jau ir prieš karą šioje militarizuotoje šalyje daug dėmesio skirta karinės ideologijos skatinimui, įkurta net Propagandos ministerija, raginusi kūrėjus kelti į padanges tautos kovinę ištvermę, nors „pirmieji Propagandos ministerijos užsakyti filmai [...] aiškiai išsiskyrė pacifistiniu tonu.“4 Nemažai senosios gvardijos kino režisierių arba ilgam nutilo, arba filmavo (kaip Yasujiro Ozu) labai retai.
Savotiškas išsigelbėjimas buvo vadinamasis jidai-geki žanras – istorinės tematikos filmai, vaizduojantys praeities laikus. Nuo tokio kino ir prasidėjo Kurosawos karjera – 1943 m. jis susuko savo pirmąjį filmą „Sugata Sansiro“, kuris Vakaruose vėliau buvo rodomas kaip „Dziudo istorija“ arba „Legenda apie dziudo“.
Tai rašytojo Tsuneo Tomitos knygos ekranizacija. Svarbiausias konfliktas, varomoji jėga – amžina priešprieša tarp japonų kovos mokyklų. Tradiciškai anksčiau atsiradusi džiudžitsu laikoma agresyviu puolamuoju kovos būdu, o vėlesnė dziudo skirta savigynai. Sugatą Sansiro, pažeidusį etines dziudo taisykles, mokytojas griežtai nubaudžia. Kad sustiprintų savo valią, vaikinas visą naktį praleidžia ligi kaklo paniręs į šaltą ežero vandenį. O paryčiui išvysta vandens paviršiuje besiskleidžiantį lotoso žiedą. Šios scenos simbolika čia ne tik subtiliai koreliuoja su budizmo filosofija, bet 1943-iųjų kontekste atrodo kaip pacifistinė metafora.
Antrasis pasaulinis karas, Japonijai pasibaigęs dviem atominiais sprogimais, buvo šiurpi tragedija, privertusi skaudžiai apmąstyti netolimą praeitį. Anot režisieriaus Hiroshio Teshigaharos (vėliau sukūrusio šedevrą „Moteris smėlynuose“, 1964), „neviltis ir neapykanta – štai kokiu antspaudu karas paženklino mūsų kartą“. Kitas jaunas režisierius Nagisa Oshima (jo tarptautinės sėkmės valanda išmušė 8-ajame dešimtmetyje, kai pasaulis išvydo dilogiją „Aistrų imperija“) sakė: „Kai suaugome, mes, japonai, atsidūrėme akistatoje su karinio sutriuškinimo faktu. Tai bendra mūsų kartos gyvenimiškoji patirtis.“5
Filmo „Dziudo istorija“ sėkmė talentingam debiutantui Kurosawai suteikė studijos Toho vadovų pasitikėjimo kreditą. Jaunas režisierius į japoniškus siužetus pastebimai integruodavo amerikietiškus ar europietiškus motyvus, žavėdamasis Johno Fordo vesternais, prancūzų „poetinio realizmo“, italų neorealizmo šedevrais. Štai italų neorealistų stilistika juntama dramoje „Nuostabus sekmadienis“ (1947) – jaunų įsimylėjėlių laimės nesudrumsčia nei aplinkinių priešiškumas, nei tai, kad jie neturi pinigų maistui, net pastogės. Siužeto apogėjus yra epizodas, kai netverdamas džiaugsmu vaikinas Juzo, užlipęs ant apleistos scenos, diriguoja įsivaizduojamam orkestrui, ir iš tikrųjų pasigirsta magiški Franzo Schuberto „Nebaigtos simfonijos“ garsai.
Lemtingas susitikimas
Režisierius Senkichi Taniguchi 1947 m. pagal Kurosawos scenarijų sukūrė dramą „Kitapus Sidabro kalnagūbrio“. Filmas, kuriame vaidino jaunas debiutantas Toshiro Mifunė, pasakojo apie tris gangsterius, apiplėšusius banką ir ketinančius pasislėpti kalnuose. Vienas pakeliui žūva, o kiti du pasiekia kalnų trobelę. Ten gyvena senis su dukra. Nekviesti svečiai reikalauja, kad šeimininkas parodytų saugią perėją. Jaunasis gangsteris Eidzima (Mifunė) užsimušė, nes nepaisė perspėjimo, o gaujos vadas Nodziro (Takashi Shimura) nusprendžia pasiduoti valdžiai.
Kurosawai taip patiko kontrastingas abiejų aktorių duetas, kad parašė scenarijų specialiai jiems ir pradėjo filmuoti „Girtą angelą“ (1948).
Mifunė vėl vaidino jauną gangsterį, gražų, impozantišką, impulsyvų ir labai agresyvų – kumščius į darbą Macunaga paleidžia akimirksniu, kai tik jam kas nors nepatinka. Nerasdamas vietos pokarinėje Japonijos realybėje, susikaupusį pyktį nukreipia į aplinkinius, nors akivaizdu, kad jo įtūžis slepia sutrikimą ir baimę. O girtas angelas čia yra Shimuros suvaidintas Sanada – pavargęs, palūžęs, silpnavalis gydytojas, vis giliau skęstantis alkoholizmo liūne. Jaunas gangsteris į jį kreipiasi dėl šautinės žaizdos, bet gydytojas nustato dar ir progresuojančią tuberkuliozę. Bandydamas išplėšti jaunuolį iš mirties nagų, senas girtuoklis randa jėgų nugalėti ir savo vidinius priešus...
Režisierius sakė: „Shimura gydytoją suvaidino nuostabiai, bet supratau, kad nepajėgiu suvaldyti Mifunės. Nusprendžiau suteikti jam visišką laisvę – tegu vaidina taip, kaip nori. Vis dėlto nerimavau, kad jeigu jo nekontroliuosiu, filmas taps visai kitoks, negu buvau sugalvojęs. Teko spręsti sudėtingą dilemą. Nenorėjau laužyti aktoriaus individualybės. Nors filmas skirtas prasigėrusiam gydytojui, visi prisimena būtent Mifunę.“6
Tokia profesinė patirtis jaunam aktoriui lėmė puikią karjerą, už kurią Mifunė niekad nepamiršdavo padėkoti Meistrui: „Kad apie japonų kiną sužinojo pasaulis, visų pirma yra Kurosawos nuopelnas. Kad aš kaip aktorius esu žinomas tiek savo šalyje, tiek svetur, „kaltas“ irgi jis. Vaidinau šešiolikoje jo filmų – nuo „Girto angelo“ iki „Raudonbarzdžio“. Kurosawa išmokė visko, ką žinau ir sugebu, būtent jis atskleidė manyje aktorių.“7
Mifunė tapo garsiausiu Japonijos kino aktoriumi, jiedu su Kurosawa skynė gausias kūrybines pergales. Vis dėlto santykiai tarp aktoriaus ir režisieriaus visada sudėtingi, o atmosfera filmavimo aikštelėje ypatinga. Japonų kino kritikas Akira Iwasakis apibūdino ją taip: „Šioje erdvėje atmosferinis slėgis yra kur kas didesnis – čia oras tankesnis už tą, kuriuo mes kvėpuojame; šioje erdvėje visi garsai skamba oktava aukščiau, o judesiai neįprastai pagreitėja arba sulėtėja.“
Girios tankumyne prie Rasiomono vartų
Apie japonų kino režisierių Kurosawą plačiau sužinota 1951 m., kai Venecijos kino festivalyje buvo parodytas jo „Rasiomonas“ pagal garsaus tėvynainio Ryūnosukės Akutagawos noveles „Rasiomono vartai“ ir „Tankumyne“. Tai kino sakmė apie nusikaltimą ir bausmę. Girioje šiurpiai išniekinama moteris, jos vyras nužudomas. Apie tragediją pasakoja nužudyto samurajaus žmona, galvažudys, velionio dvasia ir medkirtys, atsitiktinai matęs įvykį. Visos versijos prieštarauja viena kitai, skiriasi esminėmis detalėmis. „Vyro, žmonos ir bandito parodymų nesuderinamumas apsunkina tiesos paieškas. Kitaip tariant, slepia tiesą.“8 Tačiau kiekvienas liudytojas savaip teisus, o tikrąją tiesą kartu su visais įkalčiais ir psichologiniais nužudymo motyvais nuplauna smarki liūtis...
Panašų metodą dar 1941 m. pritaikė JAV režisierius Orsonas Wellesas (1915–1985) debiutiniame filme „Pilietis Keinas“. Laikraščio reporteris, norėdamas atskleisti įtakingo velionio asmenybę, susitinka su keturiais žmonėmis, artimai pažinojusiais Keiną, bet jų vertinimai paneigia vienas kitą.
„Rasiomonas“ sužavėjo polifoniškumu, įspūdingu asketiško kadro grožiu, jausmų gilumu. Kad Venecijos kino festivalio Auksinis liūtas pelnytai atiteko Kurosawai, patvirtino ir amerikiečiai, vėliau įteikę jam savąjį Oskarą. Plačiai kalbėta ne tik apie ekonominį pokario Japonijos stebuklą, fantastiškus mokslo bei technikos pasiekimus, bet ir apie kūrybinį proveržį, visų pirma siejamą su Kurosawos filmais.
Rusų literatūros pamokos
Bene daugiausia ginčų sukėlė Kurosawos bandymas ekranizuoti Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ (1951). Filme veiksmas vyksta pokariu Hokaido saloje, kur žiemą būna daug sniego. Personažai pavadinti japoniškais vardais, tekstas smarkiai pakoreguotas ir papildytas paties rašytojo biografijos faktais. Rusišką koloritą priminė gal tik Čaikovskio muzika ir graudi romanso „Monotoniškai skamba varpelis“ melodija. Sniego dribsniai gražiai užpildė ekrano kompozicijas, liūdnai akompanuodami žlugusiems troškimams. Kaitri vidinio pragaro ugnis negailestingai degino lemtingo karčios meilės trikampio briaunas, o finalinis dviejų draugų, tapusių priešais,– kunigaikščio Myškino ir Rogožino – susitaikymas prie mylimos moters lavono atrodė laikinas ir dirbtinis.
Maksimo Gorkio, vadinamo „revoliucijos audronaša“, bene garsiausią pjesę „Dugne“ (1957) režisierius filmavo skrupulingai laikydamasis autoriaus teksto, tačiau sugebėjo ne tik nuklysti į romantišką vėlyvojo japonų feodalizmo epochą, bet ir suteikė šiam pažemintųjų bei nuskriaustųjų epui antikinio „Satyrikono“ žaismės.
Kurosawa filmą komentavo taip: „Gorkio pjesėje veiksmas plėtojasi carinėje Rusijoje, o aš jį perkėliau į Edą – senąjį Tokiją. Pasinaudojau bakabajasiu [fleitos, būgnų ir medinių pliauskų muzika, kurią klajojantys japonų muzikantai senovėje atlikdavo religinių švenčių metu – G. J.]. Mes visada prisimename tokią muziką, kai linksminamės arba esame šventiškai nusiteikę. Bet čia pasitelkiau ją visai priešingu tikslu, norėdamas suteikti siužetui niūrumo ir tragizmo. Svarbus istorinis momentas: siogunao epocha ritasi į saulėlydį, tūkstančiai žmonių nugramzdinti į beveik neištveriamas sąlygas...“9
Dar XX a. pradžioje rusų poetas ir literatūros kritikas Inokentijus Annenskis Gorkį pavadino ryškiausiu po Dostojevskio simbolistu, nes reali, kasdieniška aplinka pjesėje suvokiama kaip sapnas ar iliuzija.10 Kurosawa į rusų veikalą „Dugne“ pažvelgė iš japonų istorijos bei tradicijų perspektyvos. Vienam nakvynės namų gyventojui – vagišiui Sutekičiui (pjesėje Vaska Pepel), suvaidintam Mifunės, norėjęs suteikti net kilnaus legendinio viduramžių Japonijos „razbaininko“ bruožų. Beje, panašia maniera šį personažą interpretavo prancūzų režisierius Jeanas Renoiras drauge su aktoriumi Jeanu Gabinu (1936). Ankstyvojoje Kurosawos ir Mifunės kūryboje ne kartą (ypač finaluose) ryškiai skambėjo „gabeniška“ tema: pagrindinis herojus – kovotojas prieš visokią neteisybę – žūva ant išsigelbėjimo slenksčio arba per žingsnį nuo išsvajotos laisvės.
Pasigalynėti su Shakespeare’u
Kurosawa 1957 m. realizavo, ko gero, pačią originaliausią Shakespeare’o „Makbeto“ versiją. Filmas vadinasi „Kruvinas sostas, arba Voro pilis“. Jame pakeista veiksmo vieta ir laikas, sumažintas personažų skaičius, akmeninė Škotijos valdovo pilis su masyviais bokštais virto keistu grybo formos statiniu, išdygusiu lyg bjaurus šašas Fudzijamos papėdėje. Tris raganas, išbūrusias tragišką Makbeto lemtį, pakeitė paklaikęs pelkių pranašas, verpiantis mistinį siūlą ir murmantis užkeikimą, primenantį filosofo atsiskyrėlio maldą: „Žmonės – viso labo mirtingi garbėtroškos, o jų pragaištingi darbai yra gašlumo ir godumo rezultatas. Kada nors visi atsidurs Viešpaties teisme – nugalėtojai ir nugalėtieji, šventieji ir nusidėjėliai – ir kiekvienas gaus tai, ko nusipelnė. O vėliau viskas pavirs dulkėmis.“
Tačiau labiausiai stebino ne šios įspūdingos transformacijos, bet režisieriaus gebėjimas priversti pačią gamtos stichiją, kad neliktų abejinga klastingai suplanuotų ir niekšiškai įvykdytų žmogžudysčių istorijai. Žmogaus pavidalą praradusiam nuožmiam Makbetui karą paskelbia ne tik buvę jo bendražygiai, bet ir miškas, besidriekintis aplink tirono pilį.
Sukrečia mirties epizodas – plūstantis krauju, pervertas strėlių, apsišaukėlis imperatorius blaškosi lyg įtūžęs tigras ir ilgai merdėja, o nebyli minia abejingai stebi niekingąjį vorą, pagaliau pakliuvusį į savo paties ilgai austą tinklą: „Žmogus, žengiantis šėtono keliais, anksčiau ar vėliau prieina liepto galą.“
Įdomu, kad patys anglai, visada jautriai reaguojantys į netradicines savo genialaus tautiečio kūrinių interpretacijas, pripažino „Kruviną sostą“ tikrai pavykusia Shakespeare’o pjesės ekranizacija. Vėliau Kurosawa į XVI a. Japoniją nukėlė „Karaliaus Lyro“ veiksmą – filme „Nesantaika“ (1985) nusenęs feodalas Hidetora savo žemių paveldėtoju paskelbia vyresnįjį sūnų. Tačiau kiti du pretendentai nesitaiksto su tėvo valia ir griebiasi kruvino keršto.
Šekspyriškos intonacijos netikėtai atgijo Kurosawos šedevre „Kario šešėlis“ (1980). Kanų kino festivalio pagrindiniu prizu apdovanotas filmas alegoriškai pasakoja viduramžių Japonijos istoriją. Po imperatoriaus mirties, kad priešai nepasinaudotų sąmyšiu, nusprendžiama rasti valdovo antrininką. Juo tampa vagis, išgelbėtas nuo mirties kartuvėse. Smulkus niekšelis, atsitiktinai atsidūręs valdovo soste, pamažu tampa oriu ir išmintingu strategu. Bet vėliau jo laukia žiaurus nuvainikavimas.
Holivudas atsuko nugarą
Vyresnės kartos žiūrovai, tikiu, dar prisimena du Kurosawos šedevrus – „Septyni samurajai“ (1954) ir „Raudonbarzdis“ (1965). Pirmajame filme septyni klajojantys kariai už kuklų atlygį sutinka apginti skurdžius valstiečius nuo banditų, terorizuojančių kaimelį. Antrajame beturčių ligoninės gydytojas, dėl plaukų spalvos pramintas Raudonbarzdžiu, pacientus ne tik gydo nuo žaizdų ir infekcinių ligų, bet ir gina nuo žmonių pykčio epidemijos. Pagrindinius vaidmenis abiejuose filmuose suvaidino Mifunė.
Išvargintas nuolatinės kovos su gimtosios šalies cenzoriais, po šio filmo Kurosawa išvyko į Ameriką ieškoti didesnės kūrybinės laisvės, kurią jam turėjo garantuoti garsių filmų bagažas. Deja, trumpas flirtas su Holivudu baigėsi visišku fiasko. Pirmą amerikietišką Kurosawos scenarijų „Traukinys-bėglys“ (Runaway Train) tik 1985 m. realizavo į Jungtines Valstijas emigravęs rusų režisierius Andrejus Končialovskis. Holivudas nesusidomėjo ir Kurosawos projektu „Pati sunkiausia diena“. Jo nepakvietė vadovauti net karo veiksmų teatrui filme „Tora! Tora! Tora!“ Tokiais šūksniais japonų medžiotojai baido tigrus džiunglėse. O filmas (1970), sukurtas JAV ir Japonijos kinematografininkų, pasakojo apie tai, kaip 1941 m. gruodžio 7 d., ankstų sekmadienio rytą, japonai subombardavo amerikiečių karinę bazę Pearl Harbore. JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas pavadino tai „amžina Amerikos gėda“. Šis įvykis paskatino Ameriką įsitraukti į Antrojo pasaulinio karo veiksmus Azijos regione. Panašu, kad Kurosawos versija apie šias istorines realijas amerikiečiams buvo neparanki. Režisierius, nufilmavęs vos keletą scenų, turėjo grįžti ten, iš kur atvyko.
Po depresijos – triumfas
Bet likimas žiauriai pasišaipė ir gimtinėje. Kurosawa, įkeitęs bankui savo namus, investavo į nuosavą kino kompaniją „Keturi raiteliai“, bet jau pirmas šios studijos filmas „Do-des-ka-den“ (1972) paleido vėjais visą režisieriaus turtą.
„Do-des-ka-den... – savaime šis garsų derinys nei lietuviškai, nei japoniškai nieko nereiškia. Jis tiesiog nesunkiai įsimenamas, muzikaliai ritmingas, tarsi primintų kokių nors ratų bildesį, monotonišką kaip pati amžinybė.“11
Lietuvoje filmas buvo rodomas pavadinimu „Tramvajaus ratams bildant“. Jame pasakojama apie kvaištelėjusį berniuką, kuris įsivaizdavo esąs tramvajaus mašinistas ir pavydėtinai punktualiai bet kokiu oru lakstė tais pačiais bėgiais, lydimas kitų vaikų patyčių, net apmėtomas akmenimis. „Dieną keičia sutemos, žiemą – lietus, kyla ir leidžiasi didžiulė, raudona kaip pačios Japonijos vėliavoje, bet labai nelinksma saulė, o Rokutianas vis bėga tuo svajonės nutiestu takučiu. Jo „do-des-ka-den“ nepastebimai virsta muzikine tema, nutvieskiančia šiuos baisokus kadrus liūdna poezija, suteikiančia jiems alegorijos bruožų.
Nematomas traukinys – tiksliai rastas A. Kurosawos kūrinio leitmotyvas, pradedantis ir baigiantis juostą, prasmingai įsipinantis į ją, siejantis į visumą eskizišką, novelistinę, veikėjų bei linijų gausią medžiagą, mirgėte mirgančią nuo žmogiškosios sąvartyno faunos.“12
Deja, šis filmas nesudomino žiūrovų, pirmojo spalvoto Kurosawos filmo privalumus įvertino tik negausi festivalių publika. Nusivylimas ir nervinis išsekimas pasiūlė labai lengvą išeitį iš sunkios padėties. Pasaulį lyg žaibas apskriejo žinia iš Tokijo: Kurosawa bandė nusižudyti, persipjovė gerklę skustuvu. Laimė, savižudį pavyko išgelbėti. Įveikęs stresą, režisierius nusprendė, kad gerokai prasmingesnis ir kilnesnis už tradicinį japonų charakirį bus pasinėrimas į darbą.
Finansinis krachas Kurosawą privertė ieškoti savo talento „pirkėjų“ svetur. Pirmieji pagalbos ranką ištiesė rusai, pasiūlę studijoje Mosfilm sukurti Sibiro epą „Dersu Uzala“ (1975). Mistinis laukinės gamtos dvelksmas, Usurijos taigos grožis, aktoriaus Maksimo Munzuko nuostabiai suvaidintas šelmis medžiotojas Dersu – tikras Sanča Pansa šalia tauraus Don Kichoto, gamtos tyrinėtojo Arsenjevo, pagal kurio knygą filmas ir buvo kuriamas, – vėl užtikrino triumfą, filmas įvertintas daugybe premijų ir dar vienu Oskaru.
Vėlyvas derlius
Kolegą Ingmarą Bergmaną 1988-aisiais sveikindamas su septyniasdešimtmečiu, Kurosawa sakė: „Japonijoje buvo toks dailininkas, kaligrafas Tomioka Tessai (1837–1924), jaunystėje sukūręs daug puikių paveikslų. Tačiau sulaukęs aštuoniasdešimties jis ėmė tapyti kur kas geriau, prasidėjo neįtikėtinas suklestėjimas. Kai žiūriu į jo paveikslus, suprantu, kad menininkas negali sukurti iš tikrųjų brandžių kūrinių, kol nepasieks panašaus amžiaus. Dabar man septyniasdešimt septyneri, ir esu įsitikinęs, kad mano veikla tik pradeda įgauti formą.“13
Sulaukęs aštuoniasdešimties, Kurosawa sukūrė „Sapnus“ (1990). Šį filmą sudaro aštuonios atskiros istorijos. Vienos nuaustos iš asmeninių prisiminimų. Kitos tobulai perteikia didžio menininko, išmintingo mąstytojo refleksijas apie gyvenimą ir mirtį. O nuostabioje novelėje „Varnos“ atgyja paveikslas, nutapytas Vincento van Gogho. Ten įžengęs jaunas vaikinas susitinka su genialiuoju impresionistu (jį suvaidino JAV režisierius Martinas Scorsese).
Tuoj po „Sapnų“ sukurta „Rugpjūčio rapsodija“ (1991) tobulai sugretina dvi civilizacijas. Siužeto šerdimi čia tapo senutės iš Nagasakio susitikimas su jos brolvaikiu Klarku (Richardas Gere’as), atvykusiu iš Amerikos. „Rugpjūčio rapsodija“ – tai filmas apie pasaulio pabaigą ir apie tai, kas bus po Apokalipsės. Tačiau jis anaiptol nėra niūrus ar pesimistinis. Sukaupęs gyvenimišką patirtį, pats buvęs „per plauką nuo mirties“, Kurosawa nebijojo fizinės pabaigos. Laikė ją geidžiamu susitaikymu su amžinybe, ramaus prieglobsčio šalimi. Gal todėl filmą vainikuoja ne tik graudi Franzo Schuberto daina apie nuostabų laukinės rožės grožį, bet ir išmintinga budistinė sutra, skelbianti, kad „tik išėjusieji žino tikrąją gyvenimo vertę“.
1 Izolda Keidošiūtė. Akira Kurosawa. Žmogus vėjas. Kn. Trumpa kino istorija. Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio iki XXI a. pradžios. Vaizdų kultūros studija, 2013, p. 84.
2 David Parkinson. Kino istorija. 1999, p. 154.
3 Ten pat.
4 Ten pat, p. 148.
5 Cahiers du cinéma. 1965, no. 166 / 167, p. 40.
6 Инна Генс. Тосиро Мифунэ. M., 1974, p. 15–16.
7 Ten pat, p. 14.
8 Steven Jay Schneider. 1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą. V.: 2007, p. 256.
9 Акира Куросава. M., 1977, p. 107.
10 Иннокентий Ф. Анненский. Книга отражений. М., 1979, p. 79.
11 Saulius Macaitis. 100 žymiųjų pasaulio filmų. V.: 2000, p. 143.
12 Ten pat, p. 144.
13 Ингмар Бергман. Приношение к 70-летию. M., 1991, p. 9.
