Tiesa paauglė išmoko skaityti, vaikščiodama koridoriumi. Jei neturėdavo knygos, perkūrinėdavo neseniai perskaitytą knygą. Tie, kas autoriaus valia žūdavo, buvo atgaivinami, šviesiaplaukės mėlynakės knygų herojės pakeičiamos į panašesnes į ją. Pagrindine istorijos veikėja tapdavo šatenė su žalsvomis akimis. Jos uniforma niekam nekrito į akis, priežastis buvo kažkokia kita, kad ji buvo pažymėta kažkokiu vienatvės ženklu, tokių vaikų esama ir kodėl jiems skirtas toks išbandymas – nerasime tikslaus atsakymo net išmintingiausiose knygose. Klasės auklėtoja, biologijos mokytoja, pastebėjo, kad Karolina lyg ir yra mokykloje, lyg ir pabėgusi į savo uždarą pasaulį.
Ji nutarė, jog Karolinai reikia kokio nors įpareigojimo. Taip ji tapo mokytojos pagalbininke, paskirta padėti blogai besimokantiems bendraklasiams. Tas blogai besimokantis bendraklasis buvo sodinamas į vieną suolą su savo pagalbininke ir Karolinos suolas , mokinių supratimu, tapo bausmės vieta. Karolina buvo įpareigota padėti, tai ir padėdavo. Gerai, kad apie šią pagalbą nesužinojo pedagogikos teoretikai, nes labai jau ji buvo savita. Pagalbininkė priversdavo savo globotinį ateiti anksčiau prieš pamokas ir nusirašyti namų darbus. Tokiu būdu globotinis nebebūdavo protinamas ir baudžiamas jau pamokos pradžioje už neatliktus namų darbus. Karolina pasakydavo atsakymus į klausimus per bendrąją apklausą. Bet kiek jos globotinis bekeldavo ranką – mokytojai jo neklausdavo. Per apklausas raštu ji pastūmėdavo savo lapelį pakankamai arti, kad globotinis galėtų nusirašyti. Jis tai atlikdavo meistriškai, bet gaudavo vos patenkinamą pažymį. Negalėjo mokytoja po daugybės blogų pažymių imti ir parašyti geresnį.
Niekas nebūtų galėjęs priversti autoritetą branginančių mokytojų pripažinti, jog apskelbtas nemokytinu mokinys gali tapti mokytinu. Naivuolė Karolina pamažu įsitraukė į veiklą, kuri jai buvo paskirta. Bausmės suole sėdėjo į užburtą ratą patekę mokyklos pasmerktieji: dvejetukininkas mamos paliktas auginti senelei. Senelės ir fizinio lavinimo mokytojo požiūris į sporto avalynę labai skyrėsi. Rūpestinga močiutė nupirko brangias veltinio šlepetes su gražiu raudonu kaspinėliu ir jos niekas nebūtų įtikinęs, kad toks apavas dera tik namuose. Dvejetukininkas aiškino mokytojams, jog bėga iš fizinio lavinimo pamokos, nes neturi aprangos, o senelė „išduodavo“ mokytojams, jog tai „bjaurus melas“. Antrametis liovėsi mokytis po to, kai kažkuri mokytoja sumanė atgrasinti mokinius nuo visų pasaulio ydų, pasistačiusi prieš klasę, jos nuomone, gyvą vaiko ydų iliustraciją. Šautuvus ir karo lėktuvus vieninteliame sąsiuvinyje per pamokas piešė padauža, kurį mama buvo išsiuntusi metams laiko pas tėvą į užsienį, kad kieta tėvo ranka proto įkrėstų. Tėvas kovojo metus ir prisipažino pralaimėjęs.
Karolina, nežinodama, su kuo galėtų pasikalbėti apie savo bendrasuolius, surašė tas istorijas į storą sąsiuvinį, aprašė, kaip negera būti užburtame rate ‚ ką jaučia nespėjantis žingsniuoti su visais, koks pragaro katilas verda jo sieloje ir atidavė literatūros mokytojai. Mokytoja perskaitė, susigraudino. Tada rankraštį parodė savo bičiulėms geografijos ir istorijos mokytojoms. Visoms trims buvo labai gaila tų nepažįstamų vaikų. Visos trys nutarė, kad jų mokykloje tokių likimo nuskriaustų vaikų nėra. Jog Karolinos labai laki fantazija.
– Kas čia darosi su ta Karolina? Tokius žiaurius mokytojų ir mokinių santykius pramano, – stebėjosi istorijos mokytoja.
– Gal kitose mokyklose ir pasitaiko abejingumo mokiniui, bet mūsų mokykloje taip nėra ir negali būti, pritarė geografijos mokytoja.
– Reikės pakeisti įpareigojimą. Tie melagiai, kuriems Karolina stengiasi padėti, nuteikinėja naivią mergaitę prieš mokyklą, – nusprendė literatūros mokytoja. Tai tokia bausmės suolo atsiradimo ir dingimo istorija.
