Atrodytų lyg ir malonybinė forma, O jeigu be jos?... Močia?... Močiutė graži, o močia, skamba lyg ir nelabai gražiai. Vaizduotėje iškyla „rūgšti“ močios veido išraiška, susiraukusi, pikta lyg paragavus žuvies taukų. Mano supratimu, močiutė – žodis ilgas ir nepatogus ir labai skiriasi nuo kitų giminystę reiškiančių žodžių: teta, mama, dėdė, tėtė.

Baba – rūpestingumo įsikūnijimas. Vos mama išvažiuodavo, mane palikusi kaime, ji liepdavo nusivilkti miesto drabužius. Juos sulankstydavo ir sudėdavo į skrynią, kad išliktų nesutepti ir nesuplėšyti tol, kol reikės grįžti namo. Buvau, kaip visi mano vaikystės kaimo vaikai beveik nuoga, lakstydama po kiemą, daržą, pievą. Labai mėgau išpurento daržo tarpulysvius. Kojos panirdavo į nuo vasaros karščių įkaitusias dulkes – minkštas ir neapsakomai švelnias.

Babytė vis triūsė, skubėjo, paliepimams ir įspėjimams šykštėjo žodžių:

– Nenueik toli nuo namų – sutiksi Babaušį ... Neik į pakalnę, upelyje, po akmeniu – durys į Alkio namus. Jis į vandenį įtraukia žmones. O kartais pamatęs priėjusį vaiką savo siaubingu balsu riaumoja:

– Jau adyna atėjo – nėr žmogaus, – išsigąsi, o gal net įtrauks – pasakydavo ir nuskubėdavo, nešina kibirus kiaulių šerti, ar su vonia prie upelio skalbinių skalauti.

Nuo jos žodžių viskas aplink rodos pasikeisdavo. Atrodė, kad mane stebi daugybė nežinomų būtybių, pasislėpusių vandenyje, tamsioje malkinėje, žolėse, krūmuose, medžių drevėse... Kiekvienam žingsniui reikėjo didelės drąsos. Bet vaikai taip jau sutverti, kad nenustovi vienoje vietoje. Vakare mane rasdavo ir prie upelio, ir alksnyne, ir žirnių lauke, o kartais pas kaimynę, kurios name buvo skaitykla.

V. Laurinatienės nuotr.
Žinoma, buvau išsitepusi uogomis, dirvos ar keliuko dulkėmis aplipusi šienu, šiaudais. Kieme manęs laukdavo skardinė vonia su per dieną įšilusiu vandeniu. Mane rūpestingai nuprausdavo su „žemuoginiu“ muilu, nuo sužėlusių kmynų nuimdavo vėju ir saule kvepiantį lininį šiurkštų rankšluostuką, nušluostydavo, perrengdavo ir eidavome į erdvią virtuvę ką tik pamilžto pieno gerti.

Kartais aptepdavo su medum didelę namie keptos juodos duonos riekę, o kartais – net sausainukų duodavo. Jie spintoje išbūdavo nuo Velykų iki Žolinės, prisigerdavo įvairiausių kvapų: vanilės, gvazdikėlių, muilo ir dar nežinia ko. Po daugelio metų man tas sausainių kvapas išlikęs atmintyje, įgavo namų jaukumo simbolio reikšmę. Miegodavau kamaroje (svirne), bet melsdavomės babytės kambaryje. Mus iš vinjetės, pakabintos virš stalo, stebėjo trys jauni gražūs žmonės: mano mama, senelis ir babytė. Į vinjetę įkėlė visų trijų vienodo amžiaus nuotraukas, retušavo šukuosenas.

Abi moterys turėjo gražius banguotus plaukus. Nors babytė trumpai kirptų plaukų niekada nenešiojo – tik kasas, o vėliau kuodą. Ant kitos sienos kabėjo dideli Jėzaus ir Marijos paveikslai. Šalia Marijos dar išsiteko kryžius su nukryžiuotu Kristumi. Babos lovoje buvo kokios keturios didžiulės pūkinės pagalvės ir patalai. Tos pagalvės viliojo užkopti. Bet, užkopusi būčiau priartėjusi prie Dievų paveikslų, o priartėti prie Dievų buvo baisoka.

Babytė sėdėjo ant lovos krašto, aš ant mažo suoliuko prie jos kojų. Buvau kairiarankė, todėl apsirikdavau, kuria ranka žegnotis. Man buvo paaiškinta, kad jei apsiriksiu – galiu prisišaukti piktąsias dvasias. Todėl, keldama ranką žegnotis, atidžiai žiūrėjau į tamsius trobos kampus. Pirmiausia babytė dėkodavo Dievuliui už šviesią dienelę, prašydavo saugoti tamsią naktelę. „Tėve mūsų“ sukalbėdavome sklandžiai. Girdėdama , sakant „Didi šventoji, kuri nešioji vardą“, nutardavau, kad suaugusieji mėgsta painiai kalbėti. Aš buvau įsitikinusi, kad šventoji nešioja savo verksnį vaikelį. Didi šventoji negalėjo neturėti vežimėlio vaikeliui: tokio gražaus melsvo ar žalsvo su langais šonuose ir užtraukiama arba atitraukiama būda. Vaikelis jai būtų užsnūdęs, vežamas akmenimis grįstu keliu. Bet ji, matyt, gyveno kaime ir globojo kaimo žmones, kur akmenimis grįstų kelių nebuvo... Kai ateidavo laikas kalbėti „Sveika, Marija, vos pradėjusi maldą, senelė, įpratusi rūpintis namų tvarka, pastebėdavo, kad aš kažkaip įtartinai elgiuosi ir iš inercijos dar ištarusi kelis maldos žodžius, paberdavo man nurodymų:

– Sveika, Marija, malonės pilnoji... Gal myžt nori? – prieš einant gulti susirask naktinį puoduką?, – kreipdavosi rūpestinga moteris į Mariją ir mane. Užsnūsdavau dėkodama angelui, kuris saugojo kiekvieną mano žingsnelį nuo Alkio, nuo Babaušio ir tų dvasių, kurios gali nuskriausti ne ta ranka persižegnojusį vaiką. Miegūstą mane babytė nuvesdavo į svirną, o ten aš jausdavau po šonais padėtų mažų patalukų minkštumą ir mane gaubiančių didžiųjų patalų jaukumą. Laikraščiais išklijuotos sienos su įvairiais vaizdais skverbėsi į sapną.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)