Moterys, gabesnės – gebėdavo savo rankomis vienetinius kostiumėlius iš macherinių siūlų nusimegzti. Tuščios parduotuvių lentynos ir deficito laikai vertė suktis kaip kas išmano. Kiekviena šeima erdviame kieme turėjo susikasusi po keletą lysvių svogūnams, krapams, ridikams, gėlėms. Slapta laikėme vištų, paršiukų, ožkų, kai kas įsigudrindavo ir karvutę įsigyti. Gyvenome ir miestietiškai ir kaimietiškai. Už miesto plytėjo darbovietės duoti daržai. Viename daržo kampe geltonavo srutų duobių molis – vadinamoji šikučių dauba. Didelis džiaugsmas būdavo, jei pavykdavo susitarti su šūdvežiu atvežti ir supilti miesto tupyklų turinį į tas duobes.

Juo laistydavome daržus: burokus, kopūstus. Ne vienas vaikas svajojo užaugęs dirbti šūdvežiu, nes ta profesija traukė savo paslaptingumu ir mašinos didybe. Juk su pilnu srutų baku oriai įvažiuoti į vaikystės kiemą galėdavo tik išskirtiniai vairuotojai. Šūdvežys, anuomet mums prilygo kosmonautui. Šalia namo buvo valgykla, o prie jos šiukšlių dėžė. Apie rūšiavimą tuomet dar niekas nekalbėjo, tad valgyklos atliekas, čia išmetamus maisto likučius kruopščiai perkapstydavo vištos. Gardesnį kąsnelį sulesdamos. Karves per vasarą už miesto pievose ganė Kartoškių maišelis. Žiemą su vežimėliu važinėjo po kiemus, perpardavinėjo turguje pirktas bulves. Norėdamas įtikti pirkėjams rusams bandė kalbėti rusiškai. Tik vis pataikydavo užkalbinti ne rusus. Nedaug ir žodžių žinojo.

– Ar nenorit maišelio kartoškių?, – siūlė savo prekę, – todėl mes vaikai jį ir praminėme Kartoškių maišeliu.

Miesto naujakuriai stengėsi atsistoti ant kojų, įsigyti miestietiškų dalykų. Todėl buvo šeimų, kurios gyveno labai taupiai. Visas namas buvo prakvipęs silke ir ant aliejaus keptom (džarytom) bulvėm. Silkes vogtas iš gamyklos atnešdavo parduoti latvis. Nešdavo pasikišęs po rūbais. Silkės nebuvo labai sūrios, bet kokios riebios! Užsukęs jis mėgo pasakoti, kur jam yra tekę pabuvoti, kaip gerai gyvenęs Latvijoje. Mums vaikams, atrodė, kad tai pasaulio kraštas. Jis net keikėsi latviškai, dažnai minėdamas „žirgo galvą“ Dėl to žmonės jį taip ir pavadino. Didelėje gamykloje dirbo ir mano mama. O kiekviena gamykla turi savo personalą. Vienas jų – brigados ožys. Vyriškis, pramintas Brigados ožiu ateidavo vos ne kasdien. Mums patikdavo, kuomet svečiai atneša mėtinių saldainių arba „pagalvėlių su marmeladu“. Ožys nieko neatnešdavo. Jis nieko nepardavinėjo ir nepirko. Mama sargavo kontoroje. Ožys tikrindavo, ar sargai nemiega, o jei pastebėdavo užsnūdusį, būtinai vadovybei atraportuodavo. Kai mama būdavo namie, jos tikrinti nereikėjo, bet Ožys ateidavo ir ateidavo. Mama man įsakydavo iš namų kojos nekelti. Ožys sėdėdavo virtuvėje prie stalo. Mama triūsė prie viryklės, prie stalo nesisėdo. Ji jam sakydavo:

– Drauge pone Adomai.

O tėtė grįžęs iš darbo ir pamatęs po stalu butelius, iškošdavo pro dantis:

– Vėl Brigados ožys buvo atsivilkęs.

Degtinės parnešti pas Stefaniją ar Justę eidavo mano broliukas. Mamą Ožys vadino drauge Ženia.

– Genutė aš, – prieštaraudavo ji, – bet jam nė motais.

Išgėręs trečią butelį, imdavo dainuoti „Katiušą“ Greitai ir mudu su broliu išmokome. Jis dainavo sodriu vyrišku balsu, o mes pritarėme plonais balseliais.

Padainavęs imdavo piktai murmėti:

– Pasaulinė revoliucija. Kas ja betiki? Galėjau mokytis, buvau gabus, bet kokie čia mokslai, kai po dienos kitos pašauks pasaulinė revoliucija. Taip ir likau sargų brigadininku.

– Ponas – drauge Adomai užsisėdėjote, namo laikas. Žmona laukia, – primindavo jam mama.

– Nelaukia ji manęs. Drauge Ženia, paieškok dar butelį. Oi daug ką turiu užpilti. Manoji dailiausia mergina kaime buvo. Į mane nė skersa akim nebūtų žiūrėjus. Jei ne... Sapnuoju bunkerį, jos brolio, jauno vaikinuko akis. Abu jie tokiom pat mėlynom akim. Kai į akis žvelgė mirtis, jos pasidarė ryškiau mėlynos. Pasakiau jai – tekėk, keisk pavardę arba visa šeima Sibire supūsit. Paklausė. Bet abu negalim pamiršti, kas aš, kas ji, kokios jos brolio akys.

– Ženia, pradedam gyvenimą iš naujo. Nemanau, kad esi laiminga. Kiek aš tavo vaikus dainuoti mokysiu?

– Nuo savęs nepabėgsi pone drauge.

Mes praaugome, galėjome likti vieni namuose. Mamai nebereikėjo sargauti, Ji rado kitą darbą. Plėtėsi šalia buvusi gamykla ir mūsų namą prireikė nugriauti. Pamenu, kaip negailestingai jį daužė su dideliais bumbulais. Išsikėlėme gyventi kitur. Brigados Ožys liovėsi lankytis ir mes jį beveik užmiršome. Pamenu, jau buvau ištekėjusi ir ką tik tapusi mama. Motina atbėgdavo vakarais man padėti.

Maudėme mano mažylį, kai netikėtai suskambėjo telefonas. Mama pakėlė ragelį. Mačiau, kad skambutis ją nustebino ir sukrėtė, girdėjau jos nervingai tariamus, – ne, neįmanoma, neverta.

– Kas skambino?,– paklausiau.

– Ožys,– atsakė,– Sako, kad būtinai norįs pasikalbėti ir jei aš neišeisiu į kiemą, jis nežinia, ką pridarys.

– Ar eisi?

– Ne.

Po kelių dienų mieste ėmė kalbėti apie vyriškio savižudybę. Motina vaikščiojo sutrikusi, nerasdama namuose sau vietos. Kažin, ar tai buvo jis?..

Per gyvenimą pakeičiau ne vieną būstą. Kiekviename liko dalelė širdies. Ožio skambutis – prikėlė mano sapnuose kelioms akimirkom atgyjančią senojo namo būtį. O joje mažas šviečiantis langas, grakšti moteriškaitė atitraukia užuolaidą, ir prieš mūsų akis atsiveria prieblandoje skendinčio skliautuoto kambario vaizdas. Tolimame kampe – plati ąžuolinė lova. Joje, užklota balta pūkų antklode, guli laiminga moteris – mano mama ilsisi po sunkaus naktinio darbo. Kaimynai –vakarykščiai kaimiečiai, šiandieniniai miestiečiai. Lyg šiandien pamenu, kaip į vaikystės kiemą atvažiuoja šūdvežys, jo puspilnė ratuotą statinė, jos kliunksėjimas, motinos rūpesčiu – keli rubliai į jo kišenę, ir latvis su riebiomis silkėmis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)