Tačiau gyvenimo smulkmenos nėra akivaizdžios kito žmogaus akiai. Todėl, kuriant pasakojimus, buvo ir spėliojimų, pasitelkta ir vaizduotė. Nenorėčiau ko nors įžeisti ar įskaudinti. Norėčiau priminti, jog neturėjau tikslo papasakoti apie žmones, kuriuos teko sutikti ir šiek tiek pažinti, neketinu, ko nors demaskuoti, tik norėjau su kažkuo, taip pat bandančiu suvokti pasaulį pasikalbėti, pasidalinti mintimis ir įspūdžiais. Mane domino sėkmė, nesėkmė, pasinėrimas į iliuzijas.
KLEVELIS
Ant dviejų sodybų ribos augo galiūnas klevas: aukštas su vešlia laja, rudenį lapai nusidažydavo skaisčiai raudona spalva. Šalia jo lysvėje nenoriai augo pasodintos daržovės – jis stelbė jas. Abeji kaimynai kartais pašnairuodavo į vaisių nenokinantį medį, bet ranka nekilo jo nupjauti. Gal jis būtų dar ilgus metus gyvavęs, su vėjais galynėjęsis, bet atsitiko nelaimė: užsidegė Petrutės malkinė. Ugnis pasiekė klevo lają, suliepsnojo kamienas. Malkinė sudegė, pusė medžio suanglėjo. Po gaisro Petrutė apžiūrėjo medį, pralupo truputį žievės, nebeatrodė, kad klevas galėtų atsigauti. Tokį, pusiau suanglėjusį, medį galėjo išversti net nestiprus vėjas ir pridaryti bėdų. Taigi, reikėjo medį pjauti, bet kaimynai delsė. Nei šioks nei toks medis išbuvo per rudenį ir žiemą. Medis stovėjo, nelūžo, bet pavasarį atžalos nesirodė. Gegužės mėnesį nupjovė medžio sudegusią dalį. Pavasarį sodyboje darbų netrūko ir medis buvo užmirštas. Vasaros pabaigoje pastebėjo ant nupjauto kamieno mažą atžalėlę. Metai buvo sausringi, bet atžalėlė augo stiebėsi tarsi norėdama įrodyti, kad klevas ne toks medis, kuris greitai palūžta.
VAIKYSTĖS TAKAI
Angelė atsibudo nuo įkyraus garso, užmirštas televizorius priminė, kad laikas jį išjungti. Ant staliuko prie lovos ji šiaip taip surado pultelį, spustelėjo mygtuką, įkyrus spengimas liovėsi. Kambarį užvaldė tamsa, daug tirštesnė ir labiau slegianti negu mieste. Vėjo draskoma piktinosi didžioji trešnė, kurios nenugenėtos šakos siekė stogą.
– Gal stirna? – pamanė ji.
O ką ji darytų, jei kažkas paskambintų į duris? – irzliai girgždėjo abi tujos. Kažkur staugė šuo. Jai pasirodė, kad girdi kažkieno žingsnius. Troba su neaukštai sudėtais langais, vargu, ar apsaugotų nuo vėlyvo įsibrovėlio. Ji pasitaisė antklodę, pagalvę, bet tuoj suvokė, kad jau nebeužmigs. Moteris naujakurė kaime. Kelionė iš miestelio į kaimo sodybą – labiausiai varginanti ir ilgiausia jos gyvenime. Būtų netikslus pasakymas, kad ji atvyko ilgėdamasi miesto ūžesyje prarastų skonių, kvapų, garsų, šilumos ir vėsos pojūčių. Ji tarsi pagrobė šią sodybą iš kaimo, bandydama susigrąžinti prarastus prisiminimus ir juose išsaugotų praeities iliuziją. Ant sienos kabėjo gal daugiau negu šimtmetį išlaikęs prosenelės kryžius, tiksėjo laikrodis su akis vartančiu katinu. Didžiajame kambaryje patiestas dryžuotas takelis, kvapą skleidė „muškatai“. Viskas lyg ir taip pat, kaip tada, kai išsibarsčiusi šeima susirinkdavo tėviškėje švęsti Velykų ar, virtuvės krosnis šildė kambario sienelę. Ant palangės pelargonijos skleidė raudonus žiedus. Jie anuomet atrodė gerokai didesni, nes tada visi dydžiai buvo kitokie. Autobusas neveždavo iki vienkiemio. Kelionės pradžioje mergaitė smalsiai dairydavosi į ant kalvelių baltuojančias plukes, pakelės krūmynus, pravažiuojančius vežimus, juos traukiančius arklius. Vėliau, kai saulė imdavo vis labiau kepinti, ji nė pati nepajusdavo kaip ištardavo:
– Iš pelkės gerti negalima. Dar truputį paėjėk, ragindavo motina. Tuoj prieisime malūną. Ten pailsėsime, šeimininkai įpils vandens. O dabar pasižvalgyk į kelio pakraščiais augančius krūmynus. Ten didžiausios nykštukijos. Jei labai, labai įsižiūrėsi – pamatysi mažučiuką žmogeliuką, skraidantį ant laumžirgio nugaros. Jam nereikia varginti savo mažų kojų... Nykštukai mėgsta skrisdami dairytis iš aukštai... Ekspromtu kūrė pasakojimą mama, siekdama sutrumpinti kelią iki malūno. Na, štai jau ir malūnas. Tuoj prieisime Vilko kalvę. Nuo jos beliks keli žingsniai, – kalbėjo motina.
Pamatęs pastatą šalia tiltuko per upelį, nerimstančią malūno užtvanką, ragino paskubėti praeiti pro šią kalvelę tėvas:
– Ten kartais pasirodo pilies ponaitis su arklio kanopa, – sakydavo tėvas. Žodžiai – „Vilko kalvė“ , „pilies ponaitis“ padarydavo įspūdį. Buvo smalsu pamatyti vilką – kalvį, bet ir baisu.
– Tėti, panešk ant pečių, – imdavo prašyti pavargusi ir sunerimusi keliautoja, kad vilkas nepasiektų.
Kelionė visai kitokia, kai esi pakankamai aukštai, visokioms baimes keliančioms būtybėms nepasiekiama. Visai netoli Liudviko Vilko kalvės ji užsnūsdavo. Ją pažadindavo senelės žodžiai:
– Tai pati nepaeina. Marija tam vaikui sparnelius jau siuva. Ko gero abi neužilgo pas ją išskrisim. Na, ką tu čia kalbi mama, – prieštaraudavo tėvas, sodindamas nukeltą nuo pečių mergaitę ant minkštasuolio prie krosnies. Dar daug Velykų kartu sutiksime. Mergaitė visai nenorėjo kažkur skristi toli nuo mamos ir tėvo. Ji norėjo tikėti tėvo žodžiais. Bet ant krosnies bolavo jau „pasiūtas“ sparnas. Žąsies sparnas, dulkėms valyti. Angelei teko per gyvenimą nemažai pakeliauti. Bet kelias nuo miestelio į kaimo sodybą labiausiai įstrigo į atmintį. Tokie jau tie vaikystės keliai ir takai – čia galima aptikti ir kalvėje besidarbuojantį vilką, ir raitą nykštuką, ir „pasiūtus“ angelo sparnus, ir saugiai užsnūsti, jaučiant stiprius tėvo pečius.
