Knygelė stebina tuo, kad joje juvelyrika iliustruoja eiles, o eilės – juvelyro dirbinius. Visą kūrybą jungia ypatinga saulės spindulių šviesa, kurią atspindi gintaras bei poetės dėliojami posmai. Knyga lyg mažytis, sunkiai randamas inkliuzas, Bangų į krantą išmestame gintaro gabalėlyje. Tai subtilus elegantiškas, menų sinteze alsuojantis kūrinys, kurio turinys supažindina gyvenimo prasmės paieškomis, žmonių bandymais įveikti negandas, išbandymus, likimo smūgius ne kuo kitu, o kūryba, menu. Abu kūrėjai į pasaulį žvelgia giliu, ne paviršutiniu žvilgsniu, prasmė atsiskleidžia subtiliai, ji dažniau nutylima.
Segė susega mintis
drabužis paslepia
nudrengtą sielą
sėdėsime abi
prie pilno
vaišių stalo...
Knygoje puikiai dera poetės, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Rimos Andriekutės-Razmienės eilės su gintaro meistro tautodailininko Antano Griciaus juvelyrikos dirbiniais. Taurias eiles iliustruoja taurusis metalas – sidabras, komponuojamas su lietuviškuoju auksu tituluojamu gintaru. Čia pateikiama daug A. Griciaus kūrinių iš gintaro ir sidabro. Juvelyro darbai – knygos turinio dalis, skirta grožiui, estetikai neabejingai akiai. Prabangios, subtilios gintaro ir sidabro sagės, plaukų segtukai, kiti taikomosios dailės kūriniai primena fantastinius augalus, išryškina natūralų gintaro grožį, jo spalvų ir atspalvių niuansus.
Aukso karieta
Sidabro pavažomis
perlų ratais
vežiau savo meilę į pražūtį...
Metalo kompozicijose nedaug. Leidžiama išryškėti kelių stichijų – vandens, ugnies ir oro apsuptyje susiformavusiam gintarui. Suteikdamas akmeniui tam tikrą formą ir faktūrą – vienus pašlifavęs daugiau, kitus mažiau, meistras išlaiko pagarbą gamtos dovanai. Mėgstamas juvelyro užsiėmimas, ieškojimas tinkamiausios formos, eksperimentai su spalva, akmens šlifavimas, šveitimas. Visa tai padeda pamiršti skausmą, o šviesi gintaro spalva atneša saulėtų akimirkų į gan sunkią ligos ir negalios pavergtą kasdienybę. Gebėjimas jausti, įžiūrėti tai, ko nematytume paprasta akimi – tai yra tautodailininko talentas. Kiekvienas dirbinys – savitas savo spalva, idėja, atsiradimo istorija, kilme. Unikalius papuošalus papildo poetės išsakyti žodžiai:
Vasaros vakaras
Žioplinėji jūros pakrante
toks neskaudus
toks paprastas...
Vakaras, pavėlavęs sukelti jaudulį,
tyliai merkiasi...
Pažadų nėra,
jų net nebereikia –
Pakeli akmenuką,
ryškesnę kriauklę,
susuki į plaukų kuodelį
Minčių likučius...
„Labiausiai man patinka gėlės – tulpelės, paprastos mūsų pievų gėlytės“, – sako juvelyras A. Gricius. Juvelyrikoje gausu gyvybės, vandens augalų – visa tai mena jo kuriamos gėlės, dažnai lelijos. Kiekvienas vaizdinys sukuriamas jautriai, su sakralia pagarba, širdies šiluma ir fantazija. Juk gintaro grožis nuo seno žadino žmonių vaizduotę. Pasak legendos, tai jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos, kai dievas Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui.
Iš gintaro akmenėlių
Dėlioji gyvenimo vitražą –
Tiek daug baltos spalvos
Rūpestėliams skandinti...
Rudai geltonas rieda gyvenimo ratas,
Inkliuzo fragmentas įsiskverbia
Širdį marinti...
Vitražą gyvenimo dėlioji
Akmenėlių gintaro iš...
„Kvietkas kvietkuoms“ įdomi knyga ir turiniu ir aukšta leidinio dizaino kultūra. Knygos meninį pavidalą kūrė VDA Telšių fakulteto absolventė Ingrida Leliugaitė talentinga grafikė, savitai perteikianti kūrėjų nuotaikas savo darbuose. Jaunąją grafikę konsultavo juvelyras, skulptorius V. Mockaitis. Į knygelę suguldytas A. Griciaus gyvenimo kelio aprašymas, jo kūrybos niuansų atskleidimas, gintaro, kaip kūrybinės medžiagos apibūdinimas. Visa tai nuteikia apmąstymams. Tarytum kalbama, jog žmogaus ryžtas, atkaklumas įveikia bet kokius gyvenimo išbandymus. Gyvenimo džiaugsmas, kūrybinė sėkmė negali pabėgti nuo stiprios asmenybės.
Knyga – dviejų žmonių kūrybinio darbo ataskaita visuomenei. Abu kūrėjai: gintaro meistras ir poetė žingsniuoja per gyvenimą su ištikimiausia savo drauge – kūryba, kuri lydi dvi meniškas sielas. Gintaras, teikiantis meistrui įkvėpimo, atsiskleidžia visomis gamtos dovanotomis spalvomis ir atspalviais, o juvelyrikos dirbiniai – tai tautodailininko rankomis sukurta sidabro ir gintaro poezija. Kūrybai įvairovės suteikia gintaro spalvos: balta, tamsiai ruda, raudona, tamsiai raudona, šviesiai geltona, šviečiančio geltonio, oranžinė, skaidri arba matinė.
Kiekviena spalva skirtingai veikia emocijas. Medaus spalva tinka rudeninio lapo pavidalo segei, balta matinė – pavasarinio žiedo, tulpių, pakalnučių, kitų gėlių motyvams. Gėlių žiedai atrodo lengvučiai, tarsi atkeliavę iš gamtos, akis nepastebi akmens tvirtumo. Papuošalai primena susiliejusius saulės spindulius, neišsakytas svajones. Rimos Andriekutės-Razmienės poezija – tai meditacija, stebint grožį: eilės labai lyriškos, o kartais nostalgiškos bei liūdnos:
Kvietimas pavasario polaidžiui
Jau skamba rytais
Gatvių ledokšniuose...
Greitai išnešime
Sielose sukauptą
Ilgesį –
Tegu sulesa miesto balandžiai.
Jos posmai – nuostabūs ilgesio laiškai, kuriuose dėmesys labiausiai koncentruojamas ties gyvenimo druska, kurią imant sužeistomis rankomis skauda. Eilėraščiuose brėžiama riba tarp jaunystės idealizmo, svajonių ir patirties. Knygelėje ji kalba santūriai, poetine kalba dėliojama taip, kad leistų skaitytojams įsiklausyti tylos, kuri yra iškalbingesnė už žodį. Gintarui, gintaro dirbiniams, tiems kurie matomi knygoje, apibūdinti specialiai neskiriami eilėraščiai, gintaras paminėtas vos keliuose eilėraščiuose. Čia ir svajonės, ir širdies nerimas. Abu kūrėjai sukūrė puikų leidinį, kurį turėtų žvarbų pavasario rytą atsiversti kiekvienas, kuriam reikia kažko daugiau, nei kūną papuošti prabangiais drabužiais. Šią knygą paskaityti rekomenduoju tiems, kurie ieško ramios atokvėpio valandėlės, nori apmąstyti savo gyvenimą, vis dar ieško dvasingumo trupinių. Knygoje pateikta puiki juvelyrikos ir poezijos sintezė, kurioje autoriai pasitelkė geriausius savo sugebėjimus, patirtį, išradingumą, širdies šilumą.
Gerumo, atjautos, savitarpio pagalbos tradicijas kurti ir formuoti, jas puoselėti, didžiuotis savo kraštą garsinančiais žmonėmis yra visų mūsų pareiga, o dalintis savo talentu – kūrėjų priedermė. Mes dirbame, skubame, bėgame, ir per tą skubėjimą ne visada randame laiko pastebėti tuos žmones, kurie yra visai šalia mūsų. Jie išsiskiria savo gebėjimais, talentu, kūryba. Dažniausiai apie jų prasmingus darbus sužinome atsitiktinai, nes paprasti, bet nepaprastus darbus darantys žmonės, tuo nesigiria. Tokie yra ir Antanas Gricius bei poetė Rima Andiekutė-Razmienė.
