Tai galėjo blogai baigtis
– Stebint tave viešojoje erdvėje atrodo, kad esi konstruktyvus, optimistiškas ir pozityvus bičas. Brolau, ar savyje turi destruktyvios, pesimistiškos, viską griaunančios jėgos?
– Tikrai taip. Yra nemažai žmonių, turinčių polinkį į tamsesnę pusę. Man tai truputį patinka, nes toks dalykas suteikia realybės jausmą. Viena vertus, turi dirbti su tamsiuoju savimi. Bet antra vertus, tai – didžiulė, svarbi ir reikšminga kūrybinė jėga.
Lietuvoje žmonės nemėgsta kalbėti apie psichologinę savo sveikatą. Vaikystėje esu lankęsis pas psichoterapeutus. Psichoterapija yra vaistas. Tai – vienas geriausių dalykų, nes psichoterapijos seansų metu suvoki, kad pats konstruoji save pagal savo emocijas.
Be abejo, aš skleidžiu pozityvumą. Šis vidinis savęs programavimas man – išsigelbėjimo ratas. Kai tamsu, kai užklumpa depresūcha ir destruktyvumas, tai – tarsi niežulys, kurio pats negali pasikasyti. Turiu šeimą, todėl negaliu leisti sau merdėti depresijoje. Kai mano nuotaika pilkesnė, tamsesnė, bandau paversti ją kūrybiniu impulsu. Gali padėti ir sportas, ir meditacija, ir darbas, ir kitas žmogus.
– Jei būtum visiškai vienišas ir niekam neįsipareigojęs… Ar nebūtų taip, kad tave paskandintų tamsa, narkotikai ir alkoholis?
– Tikrai galėtų taip būti. Artistai – jautrūs žmonės. Maždaug 2003 m. „inCulto“ pradėjo sektis – mes pagavome akceleraciją. Kol nesusipažinau su mano žmona tapusia Erica Jennings, mane buvo užklupęs tamsus nihilizmas. Tu dainuoji „Suk, suk ratelį“, o realiai nori groti pankroką. Labai sudėtinga situacija…
Žmonės myli tavo darbą, bet nejaučia meilės tau. „Ai, grok savo gitara! Dainuok savo dainas!“ Jeigu esi tikra zviazda, neturi su kuo išsikalbėti. Tavęs nesupranta net draugai. Jie nori su tavimi tūsinti, pavartoti drugs’us ar išgerti. Jiems nerūpi, ar tau gerai, ar blogai. They just don’t give a f… Nesakau, kad patyriau tokius dalykus pilnu pajėgumu, bet kadaise tikrai gavau to paragauti.
– Žinai, aš kartais susimąstau apie šiuolaikines tarptautines žvaigždes… Tu turi beprotišką babkių kiekį ir gali daryti bet ką. Tu bet kokioje pasaulio šalyje gauti bet kokių drugs’ų, mergų, bernų ir ko tik nori. Tokiu atveju žiauriai paprasta atsidurti ant bedugnės krašto. Gal ir gerai, kad nesi pasaulinė dirty roko žvaigždė?
– Man labai patinka ši tavo pastaba. Tu visiškai teisus. Gali būti, kad tikrai geriau, jog nesu superžvaigždė. Tai galėjo blogai baigtis.
21-ajame amžiuje, kuriame savo „Instagram“ kiekvienas bando kažkuo apsimesti, depresija jau nėra ekskliuzyvinė žvaigždžių liga. Tai – didžiulė problema. Su social media dirbu tik dėl to, kad to reikia mano profesijai. Bet realiai man nepatinka socialiniai tinklai. Tai – tiesiog darbas, iš kurio aš negaunu jokio malonumo. Bendraudamas „Facebook“ aš negaliu nuoširdžiai connect’inti su žmonėmis. Tai – platforma, kuri pakankamai piktybiškai kala pinigus iš žmonių dėmesio ir emocijų. Tai – nesąžininga.
Mūsų valstybė tiesiog broken
– Prieš kelis metus virtai muzikines interakcijas-seminarus įvairioms auditorijoms visame pasaulyje rengiančiu vyruku. Kaip viskas prasidėjo?
– Prieš penkerius metus turėjau sunkų gyvenimo etapą. Realiai jaučiausi kaip kekšė. Mąsčiau: „Uždirbu iš savo muzikos, bet man ji nepatinka… Nenoriu groti to, ko reikia masėms. Blemba, ką aš čia veikiu?.. Kodėl esu toks nelaimingas?“ Tada supratau, kad savo aistrą žmonėms galiu maišyti su muzika ir keliauti po visą pasaulį. Pernai 100 dienų buvau užsienyje – kalbėjau visokiose konferencijose ir kituose renginiuose. Jei nebūčiau patyręs sunkumų, jei nebūčiau pasimetęs ir įsitikinęs, kad darau nevertingą š…, aš niekada nebūčiau ėjęs šiuo keliu.
Tai, kuo užsiimu kelis pastaruosius metus, yra gerai apmokamas, tikrai įdomus ir prasmingas darbas. Labai džiaugiuosi, kad likimas atvedė mane į šitą tašką. Aišku, dabar sudėtinga. Visas mano darbas – su žmonėmis. Koronaviruso kontekste reikia viską permąstyti ir daryti iš naujo. Tai – labai sunku, bet aš šią situaciją priimu kaip iššūkį.
– Kovo 12-ąją tu ir tavo žmonelė E. Jennings į savo „Instagram“ paskyras įkėlėte namuose kartu gyvai atliekamą antikoroninę dainelę „Stop! Atgal!“. Jei susumuosime abiejų jūsų account’ų skaičius, įrašas per pirmąsias 11 dienų buvo peržiūrėtas daugiau nei 24 tūkst. kartų. Pasiklausiau. Skamba pakankamai mėgėjiškai…
– Aš esu dainų autorius, mėgstantis dainuoti tiek taksistams, tiek viešose erdvėse. Tai – didžiulis malonumas. Šiuo atveju mano tikslas nebuvo per savaitę suprodiusuoti idealiai skambančią dainą. Skamba mėgėjiškai ar nemėgėjiškai… Juk tai – buitiakas!
Aš specialiai neįjungiau visų profesionalių savo mikrofonų, neatsidariau muzikos kūrimo programos ir neuždėjau prabangių efektų. Man svarbus pats kūrimo ir dainavimo procesas, o ne sėdėjimas prie kompo siekiant, kad įrašas skambėtų prabangiai. Tai – real authentic sh… Aišku, gali būti, kad „Stop! Atgal!“ paversim išbaigtu studijiniu įrašu.
– Retkarčiais įsijungiu vaizdus, kuriuose apie koronavirusą tautai kalba mūsų politikai. Tai, ką jie peza ir kaip jie atrodo… Bl… Balvonai!
– Pritariu. Viena didžiausių problemų Lietuvoje ta, kad žmonės nepasitiki nei politikais, nei valdžios institucijomis. Lietuviai netiki nei konservatoriais, nei socialdemokratais, todėl 30 metų balsuoja už alternatyvą, kuri dažniausiai yra visiškas šlamštas. Pas mus dar vyrauja tarybinė politinė kultūra su bebriškais savo bajeriais. Aš patriotas, bet mūsų valstybė tiesiog broken. Todėl reikia dirbti su jaunimu ir pamažu keisti šią situaciją.
Šansas perkainoti savo vertybes
– Šitas pasaulinis koroninis bardakas, kuris jau dabar ant kelių klupdo visą ekonomiką, gali užsitęsti. Koks blogiausias ateities scenarijus?
– Neapsimoka apie jį kalbėti. Geriau drąsiai ir optimistiškai svajoti. Priešingu atveju bus krachas.
Mes matome, kokia vartotojiškos žmogaus veiklos įtaka Žemei ir mums patiems. Bet jei ne koronavirusas, mes varytume toliau tol, kol viskas sprogtų. Ši pandemija – rimtas dalykas, bet juk tai – ne karas, atominis sprogimas ar f… zombių apokalipsė. Jei taip mums gamta siunčią signalą, ji daro tai labai švelniai. Žmonijai reikia atsipeikėti.
Pasibaigus pandemijai atsiras labai daug žmonių, kurie bus nusiteikę pokyčiams. Tai – žiauriai gerai. Koronavirusas – auksinė mūsų galimybė pasikeisti į gerąją pusę ir perkainoti savo vertybes.
– Esi man sakęs, kad duodamas interviu nuolat sulauki „durnų klausimų“. Įvardink idiotiškiausius žurnalistų svaidomus klaustukus.
– Vieną jų girdžiu nuolat: „Klausyk, Jurgi, kaip sekėsi gyventi Kuboje?“ (interviu herojus gimė Kolumbijos sostinėje Bogotoje – aut. past.) Kitas klausimas skamba kiekvienais metais ir mane labai užp… „Klausyk, o kaip Kolumbijoj švenčia Kalėdas?“ Dar manęs nuolat klausia, ar man patinka lietuviškas maistas. Ką atsakyt?.. Žiauriai prasti klausimai…
– Kiek durnų klausimų gavai šio pokalbio metu?
– Nė vieno. Visi geri. Buvo smagu paplepėt!
Į žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“ įtrauktas šio interviu autorius Jaunius Čiulada yra 20 metų praktikos turintis žurnalistas, vyr. redaktorius ir kūrybininkas. Jis dirbo įvairiose žiniasklaidos grupėse – pradedant vadovavimu dienraščio „Lietuvos žinios“ (LŽ) žurnalui „LŽ gidas“ ir baigiant pokalbiais su A kalibro garsenybėmis tiesioginėje LRT radijo laidoje „Ryto garsai“. J. Čiulados pašnekovų sąraše – prezidentas Valdas Adamkus, Vilniaus arkivyskupas emeritas Audrys Juozas Bačkis, šviesaus atminimo bardas Vytautas Kernagis, kultinis atlikėjas Andrius Mamontovas ir kiti. Šio žiniasklaidininko interviu išsiskiria nestandartiniais klausimais, sąmoningu subjektyvumu, (auto)ironija ir provokatyvumu.
Be to, Jaunius yra vienas „Facebook“ puslapio „SenMergė“ kūrėjų, lietuviškojo Eminemo REALity FictiON (REAL.F.ON) prodiuseris, grupės SEL ir reperės Kamilės Tumelytės-Camille hito „Neduok man jokio šanso“ teksto bendraautorius, dainininko Algimanto Soliario-Minalgos dainos „Saulę lūpomis užpūsk“ žodžių autorius bei nestandartinės urbanistinės mainstream pop punk poezijos kūrėjas, šiuo metu su žvaigždėmis įrašinėjantis pirmąją lietuvišką naujos kartos audio poezijos knygą „Anti.Gravitacija“.
