Mano laisvė yra jutiminė/fizinė ir labai asmeninė. Greičiausiai jos yra pripildytas mano oras, kuris kvėpavimo takus aprūpina laisvės deguonimi. Suvaržymo ir robotavimo bijau kaip velnio, bet suprantu viena, laisvė will live inside me forever. Ir kam turėčiau siųsti muzikinį linkėjimą per LRT Sveikinimų Ratą su padėka už tokį laisvą pilietį? Matyt, Karalienei Elžbietai, o gal greičiau Borisui. Borisui Jelcinui.
Dešimtį metų gyvenant salyne gresia viena – įbridus i Atlantą nusiskandinti arba kapitono Cook‘o keliais sėkmingai Šiaurės jūros pakrantėj irstytis. Pasirinkus pastarąjį, smagus tas salyno gyvenimas patapo, netgi tapau uoli futbolo fanė. Palaikau Leicester Foxes, bet iš pirmosios Brexit stadiono ložės teko stebėti ir demokratijos Corbin – Boris čempionų lygos pasirodymą. Bet goal‘o nebuvo, syprė vis pro šalį, tai Karalienei pabodo ir ji padėjo tašką – ridikulio poza ant stalo viską pasako.
Per dešimtmetį šitokį spektrą žmonių pamačiau, šitiek kultūrų sutikau, kol manau, galutinai savąją suformavau. Žinote, kuo mes čia saloje pranašesni už jus, žemyniečius – mes laisvės passport‘o turėtojai, savo asmeninio garden‘o sodininkai, į svetimą dvokiantį kompostą nekišam nosies. Paklausite, ar be komposto kaimynu gelynai ir vagos nerūpi? Gal kokį daigą slapčia išrovus gausiu derliumi džiaugsimės ir savo sode? Visus svetimo sodo obuolio paragauti viliotų, bet kiek prisibijom odontologų, jų kainos čia velnioniškos. O žemyne, Europos centre, ten pas jus ant piliakalnių, gajus vis dar kaimyno gėlynų aplaistymas nuodingais pesticidais. Galvojau, gal čia kalta Jonavos azotinių trąšų ar užsienio oligarchų chemijos pramonė, bet jie sako: – Vietoj mes ne investuojam, neapsimoka. Atsakymas belieka vienas – bendrystės jausmo tautiečiai neturi, sumenkinti, nuvysdinti geresnio sodininko rožes mums terūpi. Žinot, kas kaltas? Monarchijos nebūvimas. Kiekvienas pajacas dedasi deimantais nuklotą karūną ant vingiais, deja, negiliai išvagoto pilkojo smegenų durpyno – į ką lygiuotis neliko. Mes čia su Royal sodais konkuruoti negalim, tik lygiuojamės kaip sargybos kareivėliai, puoselėdami kiekvienas savo kuklų žemės lopinėlį.
Prisiklijuoti Vytį ant automobilio stiklo – galbūt neblogai sumanyta, bet man dvelkia rizika. Pompastikos ir didybės manijos gerbėjai dažniausiai yra vienos, nenuginčijamos nuomonės turėtojai: – Ei, jūs, pasauliečiai – emigrantai, nusidėjeliai! Visi išvykę dirbti ar laimės paieškų ekspedicijose, kur nors Balyje ar Tenerifeje, Vyčio lipdukų turėtojus pykdo. Išdavikai didvyrių krašto, Trispalve ant grabo būti užkloti nenusipelno, net ir padėję užjūryje galvas. Bet ar nepavydžios jūsų kritikos strėlės, paleistos tik iš gilaus sielvarto? Galbūt širdį spaudžia ir verkia siela, juk ne pietų saulė mirksnį skaistų į akis tvieskia. Niūru ir man būtų, jei už lango tik betoninio televizijos bokšto žibintas Karoliniškių mikrorajone spigintų. Kas kaltininkas? Manau ir vėl – monarchijos nebūvimas.
Tik mąstynėju, bet gal kas prie lažo įkinkytas buvo ir pakluso įnoringiems lenkų dvarininko užmojams, pasirinkimo kito neturėjo, tik būti. Gal ir pavydo tuomet didelio vienas kitam nebuvo? Vagas ariam bendruomenėj, visiems vienodai sunku ir nuobodu. Bet atsiradus šitam laisvės ir pasirinkimo poreikiui (ir tik todėl, kad savojo monarcho neturėjom), sujuko sistema seniai nusistovėjus ir įsišaknijo gyvuliškai-žmogiškas konkurencijos ir pavydo pasėlis. Kas antras iš vagos išėjęs save į grafus iškėlė ir prieš tai toje pačioje dirvoje įklimpusį kaimyną plakti pradėjo. Greitai pasimiršta takas į išvietę, pasodinus užpakalį ant paauksuoto tuliko. Bet kanalizacija juk į vieną baseiną subėga, nelupkit ir nekritikuokit nei vieno, visų atliekos kartu sueina, vis viena.
O mūsų salyne pagarbos vienas kitam nestinga – visiškai nepriklausomai nuo socialinio lygio. Kodėl? Todėl, kad Elžbieta tvirtai soste sėdi, su ja konkuruoti mes bejėgiai. Turint vieną tvirtą valdovą visi užudvaro gyventojai susilygiuoja, į Royal‘ius niekas nebetaiko, visi princai laimingai apvesdinti.
Kova už laisvą žodį, pasirinkimą būti, būti kur nori, kiek nori, ir su kuo būti. Monarchijos šaknų ieškoti neverta, taip ir nacionalinio istorijos archyvo archyvarai sakė. Didžios šeimos išmirę, įpėdinių nepaliko. O šios didžios šventės proga, linkiu pajacus nuo scenos vyti, bendrystės pojūčio atkūrimo, rožės daigų su kaimynu pasidalijimo ir, tikiuosi, į agoniją negrimztančios religijos. O ar mes salyne amžinai tokie laisvi ir pagarbūs liksim? Ne man prognozuoti, bet simbolinei monarchei sparčiai senstant, o bažnyciai tik keliais siūlais besilaikant už religingųjų apsiaustų, tautinė asimiliacija ir galimas išnykimas – visiškai galimas įvykis. Pakels sala jūržolėm apaugusį inkarą ir išplauks tolyn į vandenyną, skils perpus atsitrenkus į ledkalnį, kaip Titanic‘as kažkada išplaukęs iš Southampton‘o.
