Perskaičiau laikraštyje , kad nuo pavasario pigių skrydžių bendrovė pradeda skrydžius į Jerevaną... Tai bent, pagalvojau. Tas paprastas skelbimukas taip sujaukė mano mintis, kad net užmigti nebegalėjau, pradėjo kankinti jaunystės nuotykių prisiminimai. O jų būta o-ho-ho kiek. Nemaža dalis iš jų patirta ir Armėnijoje, Jerevane. O dabar, begalvodamas, skristi ten ar ne, tuos kylančius prisiminimus bandysiu čia ir nupasakoti.
Tas baisus žodis – „spekuliantas“. Dabar skamba gražiau – verslininkas. Kadangi sovietmečiu verslu užsiimti galėdavo tik valstybė, kitas kas nors, mėginantis tai daryti, būdavo vadinamas spekuliantu. O už spekuliaciją būdavo baudžiama: atimamos prekės, spekuliantas patupdomas už grotų. Kartais ilgam, žiūrint, kokio masto ta spekuliacija ir ką teismas nuspręs, o teismas gali nuspręsti, kad tu, žmogau, padarei valstybei milžinišką žalą, esi veltėdis, nebepataisomas sukčius, socialistinės santvarkos laužytojas ar net griovėjas, ir tave reikia sušaudyti. Ir sušaudydavo, ir ne vieną. Aprašytų pavyzdžių internete galima rasti užtektinai.
Visokių košmarų spekuliantas galėdavo patirti, jei, aišku, nesugebėdavo su tuo, kuris nutvėrė, susitarti. Jei susitarti pavykdavo, spekuliantas būdavo paleidžiamas, prekės konfiskuojamas nutvėrusiojo naudai, žmogelis vėl tapdavo švariu eiliniu tarybiniu piliečiu, o jį nutvėręs pareigūnas – susitepusiu kyšininku. Bet irgi, tik jei jau jį kas nors kitas nutverdavo kyšininkaujant. O nutverdavo irgi ne dažnai, jie irgi žinodavo, kur ir ką reikia „patepti“, kad išlįstų, taip sakant, sausi iš vandens. Dažnam tikrintojui tų prekių deficitinių ir tereikėdavo, atimdavo ir eik iš kur atėjęs. Visiems juk norėdavosi gyventi geriau, gražiau. Bet pasitaikydavo ir išimčių, o tada jau nemažai ašarų tekdavo kai kam pralieti, ar net su gyvybe atsisveikinti.
Šiurpas kartais nueina per kūną, prisiminus sovietinio gyvenimo marazmą, įvairias neteisybes, melagystes, kurios klestėte klestėjo. Nors dažnas jau primiršome, kaip ten buvo, ir įvykius, gerus įvykius, prisimename su nostalgija, o tuos bloguosius pasistengėme nukišti į tolimiausias atminties kerteles, lyg jų ir būti nebuvo. Ir patys kurdavome, pasakodavome pašnibždomis anekdotus apie tokią savo šalies santvarką, ir pasaulis, kas be ko, juokdavosi iš tokio mūsų gyvenimo, kaip mes dabar kad juokiamės iš Šiaurės Korėjos ar Kubos. Pavyzdžiui, va jums buvusio JAV prezidento Reigano pasakojamas anekdotas apie Sovietų Sąjungą, gal kas dar nesate girdėjęs:
Ir juokinga, ir graudu, bet, kaip sakoma, kiekviename juokelyje yra dalis teisybės.
Išmetimas iš universiteto, atleidimas iš darbo, prekių konfiskavimas, kalėjimas, sušaudymas. Švelniausia bausme už tokią veiklą turbūt pavadinčiau išmetimą iš komjaunimo organizacijos... cha cha cha. O ir šiaip visuomenėje spekuliantas neturėjo gero vardo, dažniausiai su pasišlykštėjimu sakydavo, o jei nesakydavo, tai galvodavo, fui, spekuliantas. Na, kad jaunimui geriau būtų įsivaizduoti, tai panašiai, kaip dabar sako – fui iškrypėlis, fui degradas, fui šlykštynė. Nors praktiškai beveik kiekvienas sovietų visuomenės narys naudodavosi jų paslaugomis, norėdamas gražesnį rūbą nupirkti sau, žmonai ar vaikui, baldus įsigyti normalesnius, batus, televizorius ar mašiną...
Man turbūt sekėsi: nesušaudė, kaip matote, gyvas dar, ir bandau prisiminti, kaip ten taip man pavyko, kad nesušaudė...
Spekuliuoti pradėjau dar studentu būdamas. Stipendijos, kad ir padidintos, nebūdavo tokios, kad galėtum gyventi atsipūtęs, pramistum pats, ir dar paneles, ar draugus pavaišintum. Mokytis, o po paskaitų eiti darban nebūdavo lengva, o spekulianto uždirbti rubliai atrodydavo kur kas lengvesni. Nors, kaip čia pažiūrėsi, jau rašiau, kas už tai grėsdavo. Apie studentavimo laikus gal kada kitą kartą, o dabar apie tai, ką skelbia pavadinimas šio rašinėlio.
Laikotarpis tas vadinosi „kai Gorbačiovas vadeles atleido“. Atsirado komercinių parduotuvių, kur prekių gausa laužydavo lentynas, bet ir pirko žmonės viską labai gerai, nes pinigų dažnas turėjo užtektinai, o nusipirkti valdiškose parduotuvėse nebuvo ko. O jei buvo, tai labai jau prastos kokybės. Kas gyveno sovietmečiu, tas tą puikiai prisimena: tikrosios valdiškos parduotuvės, jei ir gaudavo ką geresnio, tai viską parduodavo iš po prekystalio, pažįstamiems ir draugams, ar tiems patiems spekuliantams brangiau už tai sumokėjus, nei kad daikto etiketėje parašyta.
Tai va, priviso tų spekuliantų gyva begalė: vieni atsidarė komercines parduotuves ir veikė kaip ir legaliai jau, išsipirkę licencijas ar atidarę, taip vadinamus kooperatyvus, kiti gi, tiekdavo į jas prekes. Va tie tai buvo patys tikriausi spekuliantai, tarp jų ir aš, atleisk man, Viešpatie. Be įstatymų pažeidimų prasisukti negalėdavai niekaip, nes kitaip ir tų komercinių prekyviečių lentynos būtų tapusios tuščiomis, nes susikūrę gamybos kooperatyvai sugebėdavo tik sagas gaminti, vieną kitą megztinį numegzti, padangas permontuoti automobiliui ar iš gipso „baiboką“ kokį nulieti.
Nusipirkdavau turistinę kelionę į Armėniją, nes eiliniam žmogui gauti nusipirkti bilietų į lėktuvą irgi buvo beveik neįmanoma. Nesvarbu, kad tie lėktuvai dažnai skraidydavo pustuščiai. Kasininkė pasakydavo, nėra bilietų, parduoti visi. Nors kartais ir išdrįsdavai pasiūlyti atsilyginti, vis tiek pasakydavo, kad nėra. Nes, jei paims daugiau, nei kainuoja, gal tu įskųsi ją, ar pats išsitraukęs parodysi pareigūno pažymėjimą ir „atia“ šiltai vietelei. Turėdavai susirasti, kas pažįsta kasininkę, taip sakant, kitą spekuliantą, ir per jį bandyti nusipirkti.
O čia jau iki to bilieto išeina labai sudėtingas kelias. Beje, tas pats būdavo ir su viešbučiais, nors dažniausiai būdavo tuštutėliai, išgirsdavai atsakymą – vietų nėra. Kam administratorei vargintis priiminėti tave, jei ji algą vis tiek gauna tokią pačią, pilnas tas viešbutis, ar tuščias. Paskui, po tamstos vizito tvarkyk dar kambarius, patalynę skalbk, kam reikia, lai būna geriau tuščias. Jai ir taip gerai, nes laikas nuo laiko pažįstamas Vasia atveda klientą, kad ir tą patį prakutusį armėną ar gruziną, kuris už kambarį sumokės penkiagubą kainą ar net dešimteriopai ir dar konjaku pavaišins. Tik va, bėda, ne visi sugebėdavo tą Vasią surasti, interneto juk nebuvo, feisbuke juk nesiskelbdavo, o į laikraščius skelbimų irgi juk nedėdavo, atleiskite už pajuokavimą.
Todėl turistinės kelionės – daug lengvesnis ir paprastesnis variantas, ten vietų beveik visada būdavo, viskas nupirkta, parūpinta. Aišku, kainuodavo daugiau, bet užtai kiek rūpesčių atkrisdavo. Nors tau nereikalingos gido paslaugos, kartais nereikalingas ir viešbutis, maitinimas, sumokėjai už turistinį kelialapį ir nereikia papildomai gaišti laiko.
Taigi, ten nuskridęs, turistinės grupės vadovui pareikšdavau, kad aš nuo grupės atsiskiriu ir su jais į viešbutį nebevažiuosiu, nes manęs jau laukia draugas. Susitiksime vėl oro uoste po kelių dienų, kai reikės skristi namolio. Sėsdavau į to draugo „Volgą“ ir netrukus atsidurdavome jo šeimos namuose.
Gerai pavakaroję, pasipasakoję nuotykius, krisdavome pamiegoti, nes ryte laukdavo daug darbų. Kol mūsų grupės turistai grožėdavosi Armėnijos įžymybėmis, susipažindavo su socialistiniais darbo liaudies pasiekimais, aš gi turėdavau sutvarkyti nemažai reikaliukų. Pirmiausiai laukdavo kelionė į turgų. O armėnų turgūs, tai o-ho-ho, tai ne mūsiškiai. Bet ten gulintys vaisiai ir daržovės, paskersti ėriukai, avys ir ožkos, lepioškos ir kalnai arbūzų manęs nedomindavo, man reikėdavo parduoti saldainių dėžes, kurias būdavau prisipirkęs Latvijoje ir kurie būdavo labai gražiai įpakuoti, ir vadindavosi „LAIMA“.
Visas procesas vykdavo gana greitai, kadangi tada ten gerų saldainių neįmanoma būdavo niekur rasti, galėdavai nusipirkti nebent čiulpinukų. Todėl jokio vargo parduoti mano atsivežtus, nebūdavo, gaunant už juos dvigubai, ar net trigubai, nei mokėjau Latvijos parduotuvėse Skrundoje, Tukume, ar Talsuose. Nors Latvijos miestelių parduotuvėse irgi retai kada galėdavai jų užtikti laisvai gulinčių, bet aš gi – spekuliantas: jei nepadėdavo graži šypsena, sugalvodavau kitokių būdų, kaip man jų prisipirkti pilnas tašes. Didesnė problema tame Jerevano turguje būdavo nepakliūti kokiam persirengusiam kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo ( KSNG – taip jų pareigos vadindavosi) pareigūnui, liaudies vadinamam „obo-cha-esininku“, pavadinimas kilęs nuo rusiško tarnybos pavadinimo trumpinio), kuris už spekuliaciją uždėtų antrankius ir nuvežtų milicijon. O tada, dar labai džiaugtmeisi, jei visus pinigus ir prekes praradęs, bespėtum grįžti atgal į lėktuvą, kuris už kelių dienų turi pakilti skrydžiui į Rygą. Na čia geriausias variantas, taip sakant, jei apiformintų tave „be popierių“.
Bet jei surašytų viską raštiškai, užprotokoluotų, tai tektų susipažinti ir su Jerevano kalėjimu, jame vyraujančia tvarka ir ten sėdinčiais nelaimėliais. Sovietiniai pareigūnai kirsdavo skaudžiai, oi kaip skaudžiai. Jei jau pakliuvai, sausas iš purvyno neišlįsi. Pavyzdžiui, ar galėtų kas prisiminti atvejį, kai sustabdytas kelyje, „gaišnikų“ (toks „keliukų“ pavadinimas būdavo, irgi kilęs nuo rusiško tarnybos pavadinimo trumpinio), nesumokėtų jiems. Be šansų, nes tokių atvejų nebūdavo, jei jau sustabdė, mokėsi, kaltas tu, ar nekaltas, suras prie ko prisikabinti. Jei nesuras, ieškos, gaišins laiką tol, kol neapsikentęs vis tiek įbruksi saujon „červoncą“, kad tik atsifutbolintų ir paleistų greičiau.
Po valandikės mano tašės ištuštėdavo, nes prekeiviai, vienas nuo kito sužinoję, kad vėl tas pats „litovcas“ atvežė saldainių, man tas tašes ir ištuštindavo. Prašalaičiams, netyčia pamačiusiems kas čia vyksta, tekdavo tik maža dalis atsivežtų saldumynų...
Taigi, pinigai kišenėje. Pasinaudojęs metro, tramvajaus, autobusų ir taksi paslaugomis, apvažiuodavau parduotuves, kioskelius, turgelius, tašes pripildydavau armėniškais batais, kurie tada garsėdavo visoje Sovietų sąjungoje, ir kurių ten gauti problemų didelių nebūdavo. Ten jau irgi veikdavo susikūrę batsiuvių kooperatyvai, ir prigamindavo jų kalnus, įvairiausių rūšių ir dydžių, nukopijuodami, manau, iš užsienietiškų katalogų. O Lietuvoje jie turėjo paklausą.
Taigi, tašės užpildytos, toliau sekdavo kultūrinė programa. Vakare nuotykių pasipasakojimo balius su Gagiko ir Seniko šeima ir draugais, pakalbant apie „gerą“ gyvenimą TSRS, apie tuščias parduotuvių lentynas, apie karą su azerbaidžianiečiais dėl Kalnų Karabacho, apie neseniai įvykusį baisulinį žemės drebėjimą Spitake ir Leninakane, kur žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, ir t.t., ir pn. Pakalbėti būdavo apie ką, nes Gagikas su savo draugu Seniku dirbdavo Jerevano taksistais, o tai buvo tada viena iš prestižiškiausių profesijų, jei tai taip galima įvardinti. Net mokslų daktarai, gydytojai ar muzikantai, ar parduotuvių vedėjai, jiems ranką paduodavo, nes juk žmogus už „Volgos“ vairo tais laikais būdavo ne šiaip sau žmogus. Taksistai uždirbdavo labai gerai. Aišku, valdiška alga tebūdavo gal 100 ar 120 rublių, bet dar penkias algas jie susirinkdavo iš klientų, važinėdami aplamdyta, parūdijusia, valdiška „Volga“ – GAZ- 24. Turėjo jie ir nuosavas „Volgas“. Tos tai būdavo juodos spalvos, išblizgintos, iščiustytos, pirktos Rygos mašinų turguje iš kitokio plauko nei mes, spekuliantų. Nors tais laikais populiariausios mašinos būdavo VAZ automobilių gamyklos, taip vadinami „žiguliukai“ – 8-tukai ir 9-tukai, jei pamenat kas, bet tik ne armėnui. Save gerbiantis armėnas turėjo sėdėt už juodos „Volgos“ vairo. O „devintukais“, „septintukais“ visokiais, ar „šeštukais“ žiguliukais lakstė tie, kurie batus siūdavo ar pardavėju turguj dirbdavo, ar šiaip spekuliantėliai jau šiek tiek prakutę.
Susipažinau aš su šiais nuostabiais žmonėmis netyčia, sėdėdamas lėktuve. Jau pirmą vakarą nuskridus, jie mus kelis pakvietė į svečius, bet baisiai bijodami būti apvogti ar net nudurti armėnišku durklu, nes ir tokių istorijų tekdavo išgirsti, nesutikome. Visgi pinigų veždavomės nemažai ir pradžioje nedrįsome eiti į artimesnes pažintis su nepažįstamaisiais. Visi tie tamsesnio gymio žmonės su ūsais mums atrodydavo baisiai įtartini. Kadangi jie žinojo, kokiame mes viešbutyje apsistoję, nesunkiai mus susirado ir taip, truputis po trupučio, įgavo mūsų pasitikėjimą. Kaip vėliau išaiškėjo, jie „varė“ kitokį biznį, skraidė į kitus TSRS miestus – Rygą, Leningradą, o kai tapo pažįstami su mumis, ir Lietuvon atlėkdavo.
O biznis jų būdavo labai savotiškas, nors ir labai paprastas, bet apie tokį mes anksčiau nebuvome girdėję. Parduotuvėse netrūkdavo metalinių apyrankių moteriškiems ir vyriškiems laikrodžiams. O po armėnų apsilankymo, nelikdavo nei vienos. Praveždavau aš juos su savo mašina per visas aplinkinių rajonų parduotuves, kol tik jie neišleisdavo visų atsivežtų tūkstančių.
Vienos apyrankės būdavo balto metalo, o kitos – geltono. Va tos geltonosios juos labiausiai ir domindavo, nes jos būdavo apipurkštos, ar elektrolizės būdu padengtos auksu. Aukso kiekis būdavo parašytas ant jų etikečių. Pavyzdžiui, „sodėržit zoloto 0,07g“ arba, „sodėržit zoloto 0,16g“ (turi aukso 0,07, ar 0,16 gramų), ir pan. Pateiktoje nuotraukoje matosi parašyta „Au. 8p50k, o tai reiškia, kad gaminys turi aukso. Tikriausiai ir Lietuvoje tokios buvo gaminamos, ne tik Rusijoje, o kaina jos 8 rubliai 50 kapeikų. Keistas užrašas įspaustas „Au“ lietuviškai , o kaina, jau rusiškai, nes rusiška „p“ reiškia lietuvišką „r“, na o raidė „k“ abiejose kalbose panaši. Tos apyrankės nebūdavo labai brangios, kainuodavo 8–20 rublių, žiūrint, kokia apyrankė ir kiek to aukso yra joje. Labiausiai vertindavo dideles, plačias vyriškas, nes ant jų aukso daugiau. O va, tokias kūdas, moteriškas, pirkdavo paskutines, jei jau gerųjų pritrūkdavo.
Auksas ir sovietmečiu nebuvo pigus metalas, bet turbūt valstybė dotuodavo jį, nes kitaip tos apyrankės būtų neįperkamos darbo liaudžiai. O ir biznis, kokiu jie užsiiminėjo, būtų buvęs neįmanomas. Tą dalyką užuodę ir išmokę tą auksą nuimti, tie mūsų draugai prisipirkdavo jų už 10–15, ar net 25 000 rublių – tai buvo baisuliniai pinigai tais laikais. Juk „žiguliukas“ naujas kainuodavo apie 7000 rublių, o kad uždirbti tuos septynis gabalus, reikėdavo arti 4–5 metus nieko nevalgant ir negeriant, o jei su užkandžiais ir gėrimais, tai ir per visą gyvenimą kai kurie artojai neužardavo. Artojai užardavo, bet, kaip neretai būdavo, dažnas viską ir pragerdavo, juk reikėdavo kažkaip jiems tas dulkes nuplauti. O ir paskyras mašinoms gaudavo ne bet koks pijokėlis, o tik darbo pirmūnai, socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai, komunistai ir panašiai.
Tais, mano čia minimais laikais, pradėjo po truputį vertis ir sienos į Vakarus: Lenkiją, Rumuniją, Jugoslaviją, bet pradėjo dygti ir sienos tarp TSRS respublikų. Kartais jau būdavo taip, kad atskridę čia armėnai prisipirkdavo tų apyrankių ir bijodami skristi lėktuvu, nusipirkdavo Rygoje „Volgą“ ir sudėję apyrankes į celofaninius maišelius, sukišdavo juos į benzino baką, o tada jau iškeliaudavo savo tėvynės link.
Pamenu, jau man galvoje kildavo minčių, jeigu turim patikimus atstovus ten, tai ko mums skraidyti į tą Armėniją, jie nuperka ko mums reikia, mes nuperkam – ko reikia jiems, siunčiame prekes paštu ir viskas liuks, mažiau vargo. Bet tie planai taip ir liko planais. Keisčiausia buvo tai, kad armėnas, įėjęs į parduotuvę, negauna nieko, pasako jam kad nėra, mes įeinam, gaunam visko. Išeinam, armėnas, pamatęs ko prisipirkom, duoda pinigus, sako nupirkit ir man, žmonai noriu padovanoti tokią gražią suknelę ar batus importinius, kurių Jerevano parduotuvėse, tiksliau, jų sandėliuose būdavo nemažai, ypač po minimų žemės drebėjimų. Saviems tautiečiams parduotuvių vedėjai pasakydavo, kad nėra, neturi, o mums, svetimiems, visi sandėliai atsiverdavo. Pradžioje pečiais tik traukydavome iš nustebimo, vėliau pripratome – tokia tvarka ir viskas.
Įdomiai būdavo su tais armėnais, kartais pagaunu save begalvojant. Bet ryšiai nutrūko. Kažkiek laiko praėjus, jie nebepasirodė, nors buvo žadėję atvykti. Sienos tarp valstybių išaugo rimtos, su tikromis muitinėmis, su krūvomis pareigūnų, ir jau jas apeiti ne bet kas sugebėdavo. Telefonai irgi pasikeitė, atsirado mobilūs, o senieji numeriai „numirė“. Kelis kartus mano bandyti siųsti laiškai į Armėniją, net neatplėšti grįžo atgalios.
Kas ten žino, gal ir jie apie tai pagalvoja, bet, kaip ir mes, nesiryžta žengti to pirmojo žingsnio, o pabandyti juk nedraudžiama. Aišku, biznio nebebus jokio, bet pamatyti savo draugus – tikrai neprošal būtų. O tokiam taksistui-rašytojui, kaip man, pigių skrydžių bendrovės suteikia ne tik viltį, bet ir galimybę. Ateis pavasaris, gal ir pabandysiu. O jei pabandysiu, gims naujas rašinėlis apie armėnus.
