Pamirškite Maurizio Cattelano 150 000 dolerių vertės bananą, praėjusią savaitę lipnia juostele pritvirtintą prie „Art Basel“ Majamyje sienos ir suvalgytą kito, mažiau žinomo menininko. (Meno kūrinio pirkėjams tai nė motais, mat prie jo buvo pridėta instrukcija maždaug kartą per savaitę bananą pakeisti šviežiu.) Įdomiausias tokio tipo menas gimsta Rusijoje, nes ten jis iš tikrųjų šį tą reiškia.
Meno objektas, kuris, kaip turėtų pripažinti kiekvienas atsakingas kritikas, toli perspjauna skandalingąjį M. Cattelano „Komiką“, gruodžio 9 d. buvo parduotas internete už 1,5 milijono rublių (23 600 dolerių). Jį sukūrė Artiomas Loskutovas, menininkas iš Novosibirsko, Rusijos, pradėjęs visoje šalyje jau prigijusią „Monstracijų“ tradiciją. „Monstracijos“ – tai kasmetiniai mitingai, kurių metu žmonės neša nesąmoningus užrašus ir transparantus. („Mūsų neįmanoma išmušti iš vėžių: mes nežinome, kur važiuojame“, – šiais metais skelbė vienas iš jų.)
Objektas – drobe aptrauktas kartono gabalas, prie kurio priklijuota plieninė lentelė, o apačioje flomasteriu išraitytas A. Loskutovo parašas. Lentelėje moteris, vardu Nailya, angliškai išpažįsta meilę vyrui, vardu Andrejus Kostinas, sakydama jam: „Mes to paties kraujo“ – akivaizdi aliuzija į Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygą“: „Tu ir aš – mes vieno kraujo.“
A. Loskutovas savo kūrinyje panaudotas medžiagas aprašo šitaip: „rastas objektas, nerūdijantis plienas, 5X14 cm; žymiklis, drobė ant kartono“. Tik kad toji lentelė, atvirai kalbant, yra vogtas, o ne „rastas“ objektas. Prieš kelias dienas ji dar buvo pritvirtinta prie vieno iš 6800 suoliukų Niujorko centriniame parke, „globojamame“ Centrinio parko apsaugos (Central Park Conservancy) fondo aukotojų.
Nei A. Kostinas, nei „VTB“ (pagal turtą antras didžiausias Rusijos bankas) vaizdo įrašo nekomentavo. N. Asker-Zade, žinoma dėl savo pataikaujančių interviu su V. Putino artimiausio rato atstovais, „Instagram“ padėkojo A. Navalnui už nemokamą reklamą.
A. Navalno „YouTube“ tyrimai yra veikiau politiniai įrankiai, nei žurnalistinės pastangos, ir didžiąją filmo dalį turbūt reikėtų laikyti nuomone, o ne faktais. Tačiau kalbant apie Centrinio parko lentelę, N. Asker-Zade yra paminėta Centrinio parko apsaugos 2015 m. metinėje ataskaitoje tarp geradarių, paaukojusių nuo 10 000 iki 24 999 dolerių. A. Navalno specializacija – atskleisti nesuvokiamai išlaidų gyvenimo būdą, kuris V. Putino sąjungininkus verčia nepatogintis, o eiliniam rusui apskritai kelia šiurpą. Sprendžiant iš virusinio vaizdo įrašo paplitimo ir pasipiktinusių komentarų, kuriuos jis sukėlė socialiniuose tinkluose, A. Navalnas pataikė tiesiai į dešimtuką.
Norėdamas savo pozicijai suteikti kontekstą, A. Navalnas atskirame įraše pažymėjo, kad, jo apskaičiavimu, bendra dovanų vertė prilygsta sumai, kurią surinko „Rusfond“ – viena didžiausių Rusijos labdaros organizacijų, skirta sunkiai sergančių vaikų gydymui finansuoti – per visą savo 23 metų istoriją. Sunku įrodyti, tačiau reikšminga tam, kas įvyko toliau.
Vieną dieną lentelė nuo suoliuko dingo: apie įvykį A. Navalnas ilgai nelaukdamas pranešė savo „Twitter“ paskyroje. Gruodžio 9 d. ji vėl atsirado – jau A. Loskutovo žinioje. Tam, kad paverstų ją menu, A. Loskutovas ne tik priklijavo lentelę prie kartono ir suraitė apačioje savo vardą. Jis pažadėjo paaukoti iš kūrinio pardavimo gautas pajamas „Rusfond“.
Tą pačią dieną jis paskelbė, kad objektas buvo parduotas už 1,5 milijono rublių neoficialiame aukcione, kurį jis pats surengė internete. (Kaip priedas buvo pasiūlyti ir originalūs varžtai iš suoliuko.) Norint performansą užbaigti, vis dar reikia įrodymų, kad pinigai buvo perduoti „Rusfond“. Tačiau A. Loskutovo darbai jau sulaukė daugybės komentarų „Twitter“ ir „Facebook“: vieni kaltina jį vagyste (tai užkliuvo net V. Putino priešams), kiti giria už drąsą. Vienas komentatorius apibendrino situaciją taip: „Jie pavogė mūsų pinigus, o mes pavogsime jų prisiminimus.“ Tiesa, nėra jokių įrodymų, kad N. Asker-Zade ar A. Kostinas užsiėmė vagystėmis.
Antradienį A. Loskutovas vėl apsilankė „Facebook“ ir „Twitter“, kad paskelbtų citatą, priskiriamą galybei garsių žmonių, dažniausiai Pablo Picasso: „Geri menininkai kopijuoja, didieji – vagia.“ Vis dėlto neaišku, ar jis turėjo omenyje save, ar biurokratus ir valstybinių įmonių vadovus, kuriuos A. Navalnas dažnai kaltina korupcija.
„The New York Times“ meno kritikas Jasonas Farago neseniai paskelbė, jo paties žodžiais, „nenoromis siūlomą gynybą“ M. Cattelano bananui, remdamasis menininko „noru veltis į ekonomines, socialines ir diskursines sistemas, kurios struktūrizuoja tai, ką matome ir vertiname“. Jei remsimės šia gynyba, A. Loskutovo veiksmai yra netgi reikšmingesni už M. Cattelano – ir paliečia daugiau skirtingų lygmenų. Tai menas kaip Robino Hudo stiliaus vagystė, menas kaip bulvarinė žurnalistika, menas kaip politinis protestas, menas kaip socialinis komentaras, menas kaip komercija ir menas kaip labdara – viskas viename. Tai ne tas atvejis, kai menas imituoja gyvenimą arba gyvenimas imituoja meną – tai atvejis, kai menas drąsiai braunasi į gyvenimą, nepabūgęs vieno labiausiai bauginančių autoritarinių režimų pasaulyje.
A. Loskutovo performansas, kad ir kokie būtų jo padariniai pačiam menininkui, nusipelno vietos tarp kitų rizikingų Rusijos meno kūrinių, tokių kaip „Voina Art Group“ 2010 m. nupieštas milžiniškas penis ant Sankt Peterburgo tilto – tiesiai priešais slaptosios policijos biurą, ar Piotro Pavlenskio 2013 m. performansas prisikalant prie grindinio Maskvos Raudonojoje aikštėje. Šiais laikais lengva ciniškai atsiliepti apie meno vertę ir rodyti auditorijai beverčius triukus, turint galvoje milžiniškas pinigų sumas, kurias kai kurie turtuoliai yra pasiryžę pakloti už visišką beprasmybę. Kur kas rizikingiau, ir prasmingiau, yra mesti iššūkį korumpuotam elitui ir autoritarinių šalių budeliams bei geradariams. Kai politinė opozicija geibi, į priekį turi žengti menas.
