„Turbūt, kai gimiau, jau atsinešiau tą norą būti aktoriumi, – paklaustas apie aktorystės pradžią su šypsena pasakoja E. Kvoščiauskas. – Prisimenu, kai buvau labai mažas, į svečius užsuko pusseserė Audronė Daugėlaitė, Kauno lėlių teatro aktorė, ir papasakojo apie teatrą. Mane taip sužavėjo, kad labai užsimaniau sužinoti, o kas gi ten vyksta už kulisų? Tada dar pirmoje klasėje pribėgau prie dramos būrelio vadovės Irenos Štilpaitės ir tempdamas už sijono skverno prašiausi vaidinti. Taip iki pat 12 klasės kryptingai siekiau to.“
Kaip teigė pats aktorius, dabar visai kitokie laikai, nei buvo prieš 10 ar 20 metų. Pradėjęs studijas, E. Kvoščiauskas galvojo, kad jo ateitis vis dėlto nebus tokia žavinga, kaip norėtų, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis pamačius Oskaro Koršunovo spektaklį: „Kai tik įstojau, galvojau, kad ir man teks vaidinti kosmines dramas ir kartais, atsiprašau, labai nuobodų teatrą su pustuštėmis salėmis. Tokį teatrą tada aš mačiau, – atvirauja žinomas aktorius. – Bet kai dar būdamas pirmame kurse išvydau pirmą kartą Oskaro Koršunovo spektaklį „Shopping and fucking“, negalėjau patikėti, kad tokie spektakliai gali būti rodomi. Gerąja prasme buvau nustebintas. Dabar laikai pasikeitė. Teatras yra įvairus. Teatras yra mylimas ir lankomas žiūrovų. Kiekvienas žiūrovas gali rasti sau patinkantį teatrą.“
Vis dėlto įvairiu ir lanksčiu tapęs teatras neretai pasėja skirtingų emocijų pliūpsnį ir patiems aktoriams. Šioje vietoje Eimutis Kvoščiauskas neslepia – lipant į sceną neretai galvoje sukasi įvairių minčių: „Visaip būna, – iš karto su šypsena pasakoja aktorius. – Nenoriu meluoti. Kartais būna taip, kad lipi į sceną be didelio jaudulio, bet su dideliu noru vaidinti. Kitą kartą labai nenori vaidinti, esi pavargęs, nusiminęs, bet pirmos minutės scenoje ir vėl tave užpumpuoja. Žinoma, per premjeras visada jaudinuosi ir net labai. Pavyzdžiui, per savo mono spektaklį, kurį šiais metais vaidinsiu jau 10-us metus, jaudinuosi visada!“
Bet daugeliui aktorių pavyksta kuo puikiausiai susitvarkyti su jauduliu ar savo emocijomis. Todėl atliekami vaidmenys neretai pakeri ir palieka gerus įspūdžius žiūrovams, kurie savo emocijas perduoda aktoriams greitais rankų mostais plodami atsistoję nuo savo kėdžių. Žiūrovai žavisi aktoriais, o kuo žavisi jie? Atsakydamas E. Kvoščiauskas buvo paprastas ir atviras: „Metams bėgant tie aktorių idealai keičiasi. Kai buvau vaikas, žavėjausi senųjų rusiškų filmų aktoriais. Vėliau juos keitė anglų, amerikiečių aktoriai, – pasakoja teatro ir kino artistas. – Pradėjau dirbti teatre, čia pažinau vėl daugybę aktorių, į kuriuos norėjau būti panašus. O jeigu jau labiau konkretizuoti, žinoma, man labai imponuoja aktorius Leonardo DiCaprio. Jis – savo srities genijus, pradedant nuo jo dar studijų laikais sukurtų vaidmenų iki šių dienų. Taip pat labai žavi ir Meril Streep genialus meistriškumas.“
Pasisukus pokalbiui apie kiną, paklaustas, koks gi suvaidintas personažas žinomam aktoriui yra įsimintiniausias, E. Kvoščiauskas atskleidė, kad tai vaidmuo iš būsimo filmo: „Asmeniška patirtis bekuriant vaidmenį, kokia ji bebūtų – sunki ar lengva, padaro jį kažkuo įsimintinu. Bet dabar kol kas išskirčiau savo rolę režisieriaus Romo Zabarausko filme „Advokatas“, kurio premjera Lietuvos ekranus pasieks kitais metais. Šiam vaidmeniui daug atidaviau savęs, bet ir daug gavau iš jo. Jis man kol kas įsimintiniausias“, – apie savo įkūnytą personažą, palikusį didžiausią įspūdį pasakoja Eimutis Kvoščiauskas.
Nepaisydamas konkrečių patirčių, auksinio scenos kryžiaus laureatas išlieka paprastas ir atviras savo, kaip aktoriaus, duonai, todėl teigia neturintis savo „prestižiškiausio“ spektaklio, kuris būtų kaip gyvenimo pasiekimas: „Aš niekada neturėjau konkretaus svajonių vaidmens. Netroškau suvaidinti Hamleto ar Romeo. Man vis gyvenimas padovanodavo nuostabių vaidmenų ne tik teatre, bet ir, tarkime, multiplikacinių filmų įgarsinimo srityje, – apie savo darbus pasakoja aktorius. – O štai ir šiais metais kine: minėtame filme „Advokatas“ mano įkūnytas vaidmuo, tikiu, kad yra kiekvieno aktoriaus svajonė. Kiekvieną kartą vis pamąsčius apie kokį įdomų vaidmenį, man gyvenimas vis jį padovanoja. Svajonės ir norai pildosi. Tad jeigu apibrėžčiau, kokio vaidmens „etalono“ siekiu – vieną dieną jis išsipildytų. Tačiau tada nebeliktų, ką vaidinti. Tegu visi vaidmenys turi to „etaloniškumo“, tada bus tik didesnis iššūkis juos kurti.“
Tad ar aktoriaus specialybė suteikia visas galimybes išgyventi ir gyventi pilnavertį gyvenimą? Šis klausimas, ko gero, dažniausiai turi vieną neigiamą atsakymą, vyraujantį daugelio žmonių galvose, tačiau E. Kvoščiauskas kiek kitaip žiūri į šią situaciją: „Jeigu aktorius dirbtų tik viename teatre, tikiu, kad neišgyventų arba sunkiai išgyventų, – atvirauja Eimutis Kvoščiauskas. – Tačiau aktoriaus specialybė savotiškai yra dėkinga, ji yra plati. Aktoriai gali dirbti ne tik teatre, kine ar serialuose, bet ir įgarsinti reklamas ir filmukus, mokyti teatro mokyklose bei dėstyti universitetuose ar vesti renginius. Tik, žinoma, tas kainuoja daugiau atsidavimo, lakstymo ir kartais nesusikoncentravimo ties vienu konkrečiu darbu.“
E. Kvoščiauską be abejonių galima būtų pavadinti visiškai vaidybai atsidavusiu žmogumi. Aktorių galima išvysti žinomuose spektakliuose, kuriuose žmonėms padovanojama begalė gerų emocijų, taip pat ir televizijos ekranuose, kur žinomas artistas įkūnija įvairiausius vaidmenis garsiausiuose šalies serialuose. Tačiau kokius filmus įdomu matyti pačiam aktoriui? Į šį klausimą teatralas atsakė per daug nedvejojęs: „Oi, geras filmas keičia kitą gerą, – šypsosi E. Kvoščiauskas. – Bet jeigu jau taip reikėtų vieną kažkurį išskirti, tai, žinoma, būtų prancūzų filmas „Neliečiamieji“.
Vėlgi ne paslaptis, kad po kiekvienu spektakliu ar filmu slypi jo pamatas – režisierius. Eimutis Kvoščiauskas teigė, kad aktoriui yra didžiausias džiaugsmas turėti širdžiai artimą režisierių: „Kiekvienas aktorius džiaugiasi turėdamas „savo“ režisierių. Savo laiku tokius turėjau ir aš – Agnių Jankevičių bei Gintarą Varną. O dabar labiausiai išskirčiau lenkų režisierių Marcin Slavinski, su kuriuo ne kartą teko dirbti „Domino“ teatre. Inteligentiškas ir profesionalus režisierius, su kuriuo vienas kitą suprantame iš pusės žodžio“, – apie savo geriausias patirtis su režisieriais dalijosi artistas.
Nors „savuosius“ režisierius jau atradęs E. Kvoščiauskas džiaugiasi bendrais darbais, vis dėlto neslepia turintis svajonių pasidarbuoti ir su pasaulinio lygio specialistais: „Norėčiau dirbti su visais geriausiais pasaulio aktoriais, – juokiasi teatro profesionalas. – O režisierius, su kuriuo norėčiau dirbti, na, pasvajokim – Pedro Almodovaro. Man labai patinka jo filmai.“
Paklaustas, ką patartų moksleiviui, galvojančiam rinktis aktoriaus specialybę, Eimutis Kvoščiauskas buvo filosofiškas: „Pirmiausia tegul jis užduoda sau kelis klausimus, – dėsto žinomas aktorius. – Ar baigęs sunkias studijas po ketverių metų, jis įsivaizduoja save kaip vieno pagrindinių vaidmenų atlikėją, sulaukiantį šlovės ir besimėgaujantį geru uždarbiu? Ar taip pat mato save vien tik kaip šalutinių vaidmenų aktorių, būnantį visada šlovėje skęstančių bei įvertintų kolegų šešėlyje ir kartais sukantį galvą, kaip pragyventi? Jeigu esi pasiryžęs abiem variantams – valio. O jeigu matai save tik pirmuoju – tada neverta net pradėti. Raudoni kilimai, staigus populiarumas, burbuliuojančio gėrimo pilna taurė rankoje priešais fotografų objektyvus – šiais laikais pasiekiama ir nebaigus aktorystės ar kitų mokslų. Deja. Bet čia jau kita tema“, – šypsodamasis teigia Eimutis Kvoščiauskas.
