Dėmesio! Šios humoreskos, neparemtos jokiais faktais, autorius nerekomenduoja elgtis, mąstyti ir gyventi taip, kaip tekste elgiasi, mąsto ir gyvena jo personažas MPBD. Bet kokių humoreskoje minimų žmonių vardai, pavardės ir/ ar pseudonimai, pareigos ir/ ar darbovietės neturi nieko bendra su gyvenusiais ar gyvenančiais asmenimis, jų pareigomis ir/ ar darbovietėmis. Bet koks jų vardų, pavardžių ir/ ar pseudonimų, pareigų ir/ ar darboviečių panašumas ir/ ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Jokių sąsajų su realybe neturi ir tekste aprašomi įvykiai. Autorius nesiekia nieko įžeisti, pažeminti ar įskaudinti. Humoreska, kurią šią akimirką skaitote, tėra išgalvotas aštrus, juodas ir absurdiškas humoras, kuris jokiu būdu nepretenduoja į tiesą. Šis tekstas neatspindi nei DELFI, nei paties autoriaus pozicijos.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad humoreskoje svetimybės ir žargonas vartojami stiprinant šnekamosios kalbos įtaigumą. Visi svetimi ir žargoniški žodžiai tėra literatūros kūrinio dalis, nepretenduojanti į bendrinę kalbą ir nerekomenduotina vartoti skaitytojams.
– Tai ką, MPBD? Imituojam darbą?.. Ateinam per pietus?! - rūsčiai paklausė Bosų Bosas.
Susigūžiau. Įtariau, kad geruoju tai nesibaigs.
– Matot, korumpuotas lietuviškos žinia(s)klaidos biznis… Dirbam kiaurą parą… Žiūrim influencer’ių foto, sekam kriminalines žinias, domimės tuščiagalviais popso žvaigždukais, aprašom pasenusias naujienas… – mekenau aš. – Nėra apie ką rašyti, o tenka apsimesti, kad yra. Suprantat, kartais prarandu laiko nuovoką…
– Tenka apsimesti, kad tu – mūsų komandos narys, nors retai nudirbi ką nors naudingesnio, – moralą skaitė Šefas. – Bent gatvę šalia Biuro pašluotum…
– Gatvę?! – pasipiktinau aš. – Juk aš – kiečiausias rašinėtojas Lietuvoje! Išskyrus Andrėną Užkalninį, savaime aišku. Šitas tai išvis virš kietumo sąvokos. O kad aš labai labiausias, sako mano mama, mano močiutė ir netgi mano kiemo kiemsargis! Šie žmonės, kurie atspausdintais mano straipsniais tapetuoja tualeto sienas, tikrai išmano stambaus kalibro žinia(s)klaidos verslą.
– Rimtai?.. – stebėjosi Generalinis. – Jei taip kalba tokie reikšmingi visuomenės veikėjai, teks pakelti tavo atlyginimą.
– Va čia tai kalba! – katutėmis suplojau aš. – Tik prašau nedelsti, nes savo mamai esu skolingas 10 tūkstančių. Eurų. Pasiskolinau prieš dešimtmetį. Žadėjau grąžinti po metų. Po dešimtmečio jau žadėjau šiame gyvenime…
– Bus padaryta! – patikino Vadų Vadas. – Po 10 metų gausi 20 litų daugiau. Litų. Ne eurų! Kaip sako zen budistai, dovanotam pinigui į herbą nežiūri.
Palaimingai atsidusau. Žinojau, kad šis vyras, skirtingai nei aš, nesišvaisto tuščiais pažadais.
Beliko pradėti darbą. Mintyse sukosi straipsnių temos. „Blaivus R.odislovas negali ištverti savo popso“. „OksAnačka pasididino ausis“. „Bonkė rengiasi ištekėti, kad vėliau galėtų išsiskirti“… Idėjos geros ir sensacingos, bet kaip įtaigiai aprašyti tokius paties prifantazuotus kliedesius?.. Reikia įkalti. Kuo greičiau, tuo geriau! Bet negi kalsi Biure?
Nutaisiau priešrinkimines Ramiojo Karbamido akytes. Tokias patikimas patikimas. Nu, žinot, tokias patikimas, išraiškingas, supratingas ir patriotiškas.
– Tai, žinot, Ponas Gen., einu daryti interviu. Pakalbinsiu R.odislovą, OksAnačką ir Bonkę. Esame patys geriausi draugai, nors dar nebuvom susitikę, – paplonintu liežuvėliu plakiau aš. – Garantuoju jums ir riebias antraštes, ir click’us!
– Pagirtinas užsidegimas! – pagirtinai mane pagyrė Ponas Gen. – Pirmyn, rašinėtojau!
Antrojo paraginimo nereikėjo. Mikliai išmoviau pro ofiso duris. Numoviau iki artimiausio bariuko. Kūrybinei ugnelei reikėjo žibalo. Jei tiksliau, pigiausios ir stipriausios giros.
Labai stiprios giros buvo. Daug… Daugiau nei reikia… Po septintojo puslitrinio bokaliuko įsižiebė tikras kūrybos aukuras. Deja, atsirado šalutinis poveikis – girtumas ir tingumas.
– Ai… Šita… – tariau sau ir barmenui. – Darbas – ne žebenkštis. Vadinasi, į mišką nepabėgs.
– Teisingai, – pritarė barmenas, kuris kas kartą, kai nueidavau į tūliką, paslapčia nugerdavo trečdalį mano bokalo ir galvodavo, kad aš nifiga nepastebėsiu. Aš pastebėdavau! Nieko tokio – kas kartą, kai į tualetą nueidavo jis, aš iš kasos prigriebdavau dafiga babkių dar vienai porcijai, o pilstytojui grįžus dosniai atseikėdavau jam arbatpinigių.
– Kadangi darbas nepabėgs, padarysiu kaip visada: aprašysiu eilinį šizofrenišką savo sapną ir įpinsiu mūsų pseudopusvžvaigždžių vardus, – savo darbo planus dėsčiau aš.
– Gera mintis! – liežuvį vos vartė barmenas.
– Nu, o kas čia tokio?.. Prisidengsiu MPBD pseudonimu ir priskiesiu, kad viską man pripasakojo anoniminiai šaltiniai, kurių nieku gyvu neatskleisiu vadovaudamasis Žurnalisto etikos kodeksu.
– Maladiec! Taip ir toliau! – klykė susižavėjęs baro vyrukas.
– Taigi taip daro visi žurnalistai! Tai – visiškai įprasta praktika, kuri pasiteisina! – paaiškinau neišmanėliui palaikytojui. Šis išsišiepė nuo ausies iki ausies. Mano rašliavų gerbėjas – ne kitaip.
Išsitraukiau savo laptopą ir pradėjau type’inti. Po pusvalandžio turėjau 3 sensacingas medžiagas riebiomis antraštėmis: „R.odislovas apsivėmė nuo savo paties muzikos“, „OksAnačka didžiuojasi naujomis ausimis iš babūno uodegos skūros“ ir „Bonkė išsiskyrė dar neištekėjusi, kad ištekėtų dar neišsiskyrusi“. Šedevriukai! Vadas bus patenkintas. Netgi labai.
Bet jau reikėjo gesinti kūrybinį aukurą, nes neužgesinęs rizikavau rytoj ofise pasirodyti vakare.
– Nu, davai, dar labai stiprios giros! – kumščiu į baro kampą pyliau aš. – Gira įžiebė kūrybinį polėkį – tegu gira jį ir nugesina!
Barmenautojas mielai įpylė. Pažėriau jam iš kasos nugvelbtų girapinigių. Vyriokas vėl šypsojosi pusę Žemės rutulio užgožiančia šypsena.
– Ir pasakysiu tau dar kai ką… – pamokančiu tonu kreipiausi į baro guru. – Jei ne mano laptopas, negalėčiau taip greitai prirašyti briedo. Jei ne labai stipri gira, aš išvis nežinočiau, ką rašyti. O jei ne mano sukeliami skandalai, dirbčiau eiliniu kiemsargiu. Taigi, mielas mano baro žmogau, kurį 15 metų matau kas vakarą ir kurio vardo neatsimenu, žinok: Šventoji šių laikų Žinia(s)klaidos Trejybė yra Laptopas, Labai Stipri Gira ir Skandalai.
Turbūt tai buvo protingiausi kada nors mano ištarti žodžiai. Po jų stojo mirtina tyla. Deja Nr. 1: rytoj vėl išauš rytojus. Deja Nr. 2: vėl teks vėluoti, išsisukinėti, meluoti, žadėti, lakti ir rašyti. Ir Deja Nr. 3: „Portalo Minus“ skaitytojai sulauks neeilinio tęsinio tokiu būdu finansuodami Mane – Šventąją Trejybę eilinio mirtingojo kūne…
