Tokie „pamokymai“ ir „lytinis švietimas“ buvo skirtas labiau vaikinams. Merginų lytinį švietimą atstodavo pedagogių gąsdinimai ir įvairūs pasakojimai apie „mergą su vaiku“, apie tai, kad merginos turi mokytis ir jokiu būdu neiti į pasimatymus su vaikinais, neįsimylėti. Buvo dėstoma, kad kurti šeimas reikia tada, kai pabaigiami mokslai, bet ne vėliau kaip 25 metų amžiaus, nes jei iki to laiko mergina neištekės, ji bus vadinama „senmerge“, kuri neturi teisės į jokį asmeninį gyvenimą. Be to, buvo gąsdinama, kad moteriai, kuriai daugiau nei 24–25 metai ir gimdo pirmą kartą, gali kilti labai baisių komplikacijų. Sovietų sistemai buvo svarbu ne žmogus, o planktonas, iš kurio išaugia darbo liaudis.
Tas gąsdinimas gimdymu buvo girdimas ne tik iš pedagogių, bet ir dantų gydytojos kabinete. Kam teko atsisėsti nors kartelį tais laikais į dantisto (odontologus tada vadindavo dantistais arba stomatologais) kėdę, tas supras, kad be ašarų ten ne visi apsieidavo. Reikia turėti omeny ir tai, kad į mokyklas dirbti buvo siunčiami patys prasčiausi dantų gydytojai, nepamirškime ir to fakto, kad dantis gydydavo be jokio nuskausminimo. Taigi, jei mokinė, kuriai taisomi dantys, imdavo muistytis, rėkti ar verkti, ji buvo bauginama tokiais žodžiais: „Jei dėl tokios smulkmenos čia ašaroji, kas bus tada, kai gimdysi“. Fizinio lavinimo mokytojos taip pat gąsdino gimdymu: „Mankštinkitės, nes kitaip, kai bus laikas, vaiko neišperėsite, turės pilvą pjauti“. Taip pat gąsdino dideliu sustorėjimu po gimdymo kaip neišvengiamybe, neva visos, kurios pagimdo, priauga svorio ir jis lieka visam gyvenimui. Kur gi ne? Juk prisižiūrėti sovietmečiu buvo laikoma tuštybe. Ne veltui X kartoje ypač išplito toks reiškinys kaip savanoriška bevaikystė.
Apskritai, sovietmečiu jaunas žmogus buvo orientuojamas taip, kad jis neturėtų jokio asmeninio gyvenimo. Žmogus buvo suprantamas tik kaip sistemos varžtas. Kuo labiau tas varžtelis priveržtas ir prispaustas, tuo tvirčiau laikosi visa sistema. Juk viskas tada buvo už žmogų nuspręsta – netgi tai, kaip jis turi gyventi savo paties asmeninį bei šeiminį gyvenimą. Todėl ir buvo aiškiai išdėstoma, kada kurti šeimą, kada gimdyti. Santykiai tarp lyčių sovietiniame laikotarpyje nebuvo svarbūs. Šeima nebuvo laikoma vertybe, o tik „visuomenės ląstele“. Kur kas svarbiau buvo, kad asmuo save laikytų visos sovietinės visuomenės, kaip šeimos pakaitalo, nariu. Pavyzdžiui, buvo nuvertinama namų, kaip šeimos židinio svarba. Turbūt visi, kam teko mokytis sovietmečiu, prisimena tokią dainą:
Заботится сердце, сердце волнуется,
Почтовый пакуется груз…
Мой адрес не дом и не улица,
Мой адрес — Советский Союз!
Мой адрес не дом и не улица,
Мой адрес — Советский Союз!
Вы, точки-тире телеграфные,
Ищите на стройках меня.
Сегодня не личное главное,
А сводки рабочего дня.
Šioje dainoje dainuojama apie tai, kad sovietinio žmogaus adresas yra ne gatvė ir ne namas, o visa Sovietų sąjunga ir kad jam už asmeninį gyvenimą yra svarbiau „darbo diena“ sovietų labui ir tos dienos rezultatai. Taigi sovietinėje mokykloje jaunas žmogus nebuvo rengiamas šeimai, o lytinis švietimas, kaip jau minėjau, apsiribojo gąsdinimais bei moralais.
Vienas iš pačių šiurpiausių gąsdinimų, buvo gąsdinimai „merga su vaiku“. Tai laikai, kuomet literatūros pamokose buvo savaip analizuojama ir interpretuojama Antano Vienuolio „Paskenduolė“. Šioje apysakoje nėštumas ne santuokoje vadinamas „mergaičių nelaime“. Apysakoje užsimenama apie „daktares“, kurios toje „nelaimėje“ padeda. Visiems aišku, kad tokių „daktarių“ pagalba yra ne kas kitas kaip kriminaliniai abortai. Apysakoje pasakojama apie tai, kad merginai skaudu ne tiek jos vaikino išdavystė, kas iš tiesų normaliam žmogui būtų skaudu, o būtent nėštumas ir aplinkinių patyčios, pavyzdžiui, durų ištepimas degutu, lyg naujos gyvybės užsimezgimas būtų kažkokia baisi gėda. Kas neskaitė apysakos, priminsiu, kad jos finalas yra nėščiosios nusiskandinimas, neištvėrus to, kad net motina jos išsižada.
Sovietinėje mokykloje buvo nuolat aiškinama, kad „mergos su vaiku“ lauks „pelnytos“ patyčios, kad mergina „susigadins gyvenimą“. Nepaisant visų tų moralų, gąsdinimų ir kitų nepraustaburniškų pedagogių vapėjimų, nėščių mokinių pasitaikydavo tikrai kur kas daugiau nei dabar. Kiekvienoje laidoje atsirasdavo viena ar dvi mokinės, kurios pastodavo nebaigusios mokyklos. Jauniausia pastojusi mokinė, kiek teko sužinoti man mokantis sovietinėje mokykloje, dar nė dvylikos metelių neturėjo.
Pastojus mokinei, būdavo elgiamasi įvairiai, bet dažniausiai būdavo liepiama daryti abortą, duodamas leidimas nepilnamečiams susituokti arba mokinė gimdydavo slapta, o jos vaiką įsivaikindavo mergaitės tėvai. Jis tapdavo savo jaunos mamos „broliu“ arba „sese“.
Iš pradžių aptarsiu pirmąjį atvejį, kai mokinei būdavo daromas abortas. Dažniausiai pas gydytojus dukterį nuvesdavo tėvai, nes be suaugusiųjų sutikimo vargu ar kas nors ką nors darys. Čia tarp kitko paminėsiu, kad sovietinis lytinis švietimas eskalavo mintį ir jaunuoles gąsdino, kad pasidarius abortą, jos niekada nebeturės vaikų. Tokia nevaisingumo tikimybė, aišku, būdavo ir tada, ir dabar, bet tai nebuvo šimtaprocentinis nevaisingumas, kaip kad buvo aiškinama, todėl po aborto, vėl būdavo greitai pastojama, nes juk nesisaugodavo, taigi juk sakė, kad po aborto – viskas, moteris nebevaisinga. Sovietmečiu apskritai abortas buvo tarsi kontraceptinė priemonė. Kadangi buvo pamintas tikėjimas, užsimezgęs vaisius buvo laikomas ne kuo kitu kaip tik ląstelių dariniu. Tai, kad žmogaus siela atsiranda apvaisinimo metu, niekas nekalbėjo.
Prisimenu tokį atvejį, kai mokytojai pastebėjo vienos mokinės nėštumą. Jai galėjo būti apie 13–14 metų. Ji buvo iš asocialios daugiavaikės šeimos. Tokioms šeimos valstybė suteikdavo gyvenamą didelį gyvenamą plotą, bet nepopuliariuose namo vietose – pirmą arba paskutinį aukštą, turintį kraštinę sieną. Tokie butai būdavo kampiniai. Taigi tą merginą visi pravardžiavo Kampine. Bet visi šią pravardę Kampinė interpretavo savaip – ta, kuri klientų „ant kampo“ laukia. Sunku patikėti, bet taip kalbėjo mokytojos! Taigi Kampinę klasės vadovė palydėjo pasidaryti abortą. Po to ji greitai vėl pastojo, vėl pedagogės lydi į ligoninę. Ir apie tai su smulkmenomis žinojo visi mokiniai bei jų tėvai. Sovietinės mokytojos, matyt, nebuvo supažindintos su elementariu etiketu. Po kažkelinto pastojimo Kampinė nutarė gimdyti. Mokyklą, aišku, ji metė. Labai greitai ją atsitiktinai sutikau po metų. Jos nepažinau, bet ji mane pažino ir užkalbino, rodė savo vaiką, gyrėsi, kad jau didelis. Niekada nepamiršiu bedantės Kampinės burnos, smarvės, einančios nuo jos pačios ir nuo vaiko. Kampinė atrodė tarsi senutė, nors buvo dar nepilnametė. O galbūt, jeigu ji būtų žinojusi apie apsisaugojimo nuo nėštumo priemones, būtų galėjusi išaugti normaliu žmogumi, baigti mokslus, palikti savo asocialius tėvus. Ji, skirtingai nei jos tėvai, negirtavo, taigi, šansų išsigelbėti jai buvo. Reikia pabrėžti, kad kontraceptinės priemonės, kad ir kokios jos netobulos būtų, sovietmečiu egzistavo. Buvo ir sargių, kas, kad iš storos gumos pagamintų, jaunam žmogui čia ne problema. Buvo ir kontraceptinių tablečių, ir spiralių.
Tačiau kita istorija kur kas džiaugsmingesnė, nes pati šeima nepalyginamai sėkmingesnė. Pastojo dvylikos su puse metų mokinė (kaip toje dainoje – „mylėjau mergelį dzvylikos metelių“). Jos kavalierius buvo jau septyniolikmetis. Abi šeimos gerai viena kitą žinojo, tad iškėlė prabangias vestuves. Gimė duktė, kuri išaugo į tikrą gražuolę. Sakoma, kad vaikai, gimę iš tikros aistros, būna labai gražūs ir talentingi – tai ne davatkiško perekšlių planavimo vaisiai. Po metų gimė ir sūnus. Šeima iki šiol gražiai ir laimingai gyvena. Išsikėlė į kaimą ir, gavę jaunojo ūkininko subsidijas, ūkininkauja, džiaugiasi sau. Džiaugsmingi jų veidai. Tarp tėvų ir vaikų labai nedidelis metų skirtumas, tad vieni kitus supranta. Be to, didesnė tikimybė, kad vaikai turės tėvus iki gan brandaus amžiaus, nereikės jų laidoti anksti. Taip, kad visokie variantai įmanomi, tikrai nereikia visko piešti tik blogio spalvomis.
Aišku, teko matyti ir kur kas liūdnesnių istorijų, kaip susituokia mokiniai ar mokinė su vyresniu vaikinu, ir jų šeiminis gyvenimas nepavyksta. Tų nesėkmių priežastis dažniausiai būna tėvų kišimasis. Jauna nepilnamečių šeima neturi materialinio pagrindo po kojomis, taigi, tėvai įgauna visas teises reguliuoti jaunos šeimos gyvenimą. Tėvai juk taip pat sovietinės sistemos produktai, jie nesugeba normaliai elgtis, todėl ir išskiria jauną šeimą. O kartais jauna šeima išsiskiria vien todėl, kad jauna, kad dar jaunystės-kvailystės veikia. Visko būdavo. Bet niekas niekada neaiškindavo apie apsisaugojimo priemones. Geriau jau draust. O paskui baust. Iš sovietinių lervų mūsų karbauskiniams dar tik mokytis ir mokytis.
Ir pats juokingiausias atvejis, kai vienos keturiolikmetės gimdyvės tėvai slėpė dukters nėštumą, nors apie tai žinojo visi, tai buvo vieša paslaptis. Dukra „slapta“ gimdė, iškart tėvai savo anūkų įsivaikino. Gimė mergaitė. Ji tapo savo tikros mamos „sese“. Nežinau, kaip susiklostė toliau ši istorija, bet dar po kelerių metų mačiau mamą ir dukrą kartu einančias. Dukra į savo mamą kreipėsi „sese“.
Ne santuokoje gimę vaikai būdavo smerkiami, jiems būdavo uždedama niekinanti „benkarto“ pravardė. Tad tokios būdavo pasekmės to, kad sovietinėje mokykloje nebuvo normalaus lytinio švietimo.
