1954 metais, keletas mokslininkų iš neturėjimo ką veikti ir iš meilės gyvūnams, prasiskverbė pro gyvos pelės kaukolę į smegenų dalį vadinamą limbine sistema, ir įtaisė ten elektrodą. Tada modifikuotą gamtą jie padėjo į specialiai tam paruoštą narvelį. Idėja (kurios tikrasis motyvas buvo praskaidrinti niūrią akademinę kasdienybę) buvo tokia: kuomet pelė nubėgs į tam tikras narvelio vietas (sklinda gandai, kad tai buvo narvelio kampas), jos limbinėje sistemoje esantis elektrodas aktualizuosis ir pradės elektra dirginti minėtą smegenų dalį.
Tyrėjai darė prielaidą, kad pelė pradės vengti tų narvelio vietų, kurios susijusios su elektrodo veikimu. Tačiau jie klydo. Gyvūnas ne tik, kad jų nevengė, bet priešingai, tikslingai pradėjo į tas vietas eiti.
Teorijų vergams ir žinių nimfomanams tai sukėlė įtarimą. Todėl po kurio laiko jie nutarė suorganizuoti dar vienas patyčias iš gamtos.
Šį kartą, elektrodą aktualizuojantį svertą jie įtaisė pačioje dėžėje, kurioje buvo pelė. Ir įtaisė jį tokiu būdu, kad pati pelė galėtų jį nuspausti, t. y. savarankiškai stimuliuoti savo limbinę sistemą (o tiksliau, atitinkamą limbinės sistemos branduolį). Visa tai privedė prie to, kad pelė svertą spaudė iki 700 kartų per valandą. O kituose analogiškuose eksperimentuose – pelė tik tą ir veikė, kad spaudinėjo svertą, pamiršdama maitintis ir gerti, kol galų galiausiai nugaišdavo iš išsekimo (štai ir atsakymas ar galima mirti nuo laimės). Taip buvo atrasta smegenų dalis, kuri gavo „malonumo centro“ pavadinimą.
Tokia vartotojiška laimės atžvilgiu orientacija yra būdinga ne tik pelėms, bet ir gyvūnams kurie su jomis eksperimentavo. Turbūt net nereikia vardinti kokia masinė psichozė vyksta aplink laimės idėją – tūkstančiai pseudogurų mokina kaip apsisvaiginti laimės hormonais, kaip rasti laimę santykiuose, darbe, buityje ir t.t. Susidaro net toks įspūdis, kad iš esmės kitas žmogus/darbas/patys santykiai yra tik tuščia vieta, svarbu, kad per juos kaip per tą svertelį pavyktų bent šiek tiek išsimesti eilinę laimės dozę (idealiausiu atveju, kad dar viskas ir užsimirštų). O jei šios dozės nėra, vadinasi tai ne tas žmogus, ne tas darbas, ne tie santykiai, meilės nėra, galų gale net ne tas pasaulis (ne tas narkotikų taškas). Kitaip sakant, vartotojiškumas pilnu gražumu, arba dar kitaip – kaip apsimesti žmogumi, kai nukreiptumu neperžengi pelės narvelyje? (tiesa pasakius, pati tokia orientacija proto kalėjimą kaip mentalinį narvelį ir sukuria). Prie šios primatų religijos mes dar grįšime, o dabar tęskime viską nuosekliai.
Jei pelė neturėtų galimybės tiesiogiai aktyvuoti savo malonumo centro per dievų jai suteiktą svertelį, tuomet jis aktyvuotųsi tada, kuomet pelė patenkintų kokį nors poreikį: rastų maisto, apvogtų artimą, realizuotų reprodukcinę programą (ale toks mandras sekso pavadinimas) ir pan. Be konkrečių užduočių kaip atsako į poreikius atlikimo, ji savo malonumo centrą dar galėtų aktyvuoti stimuliuojant savo erogenines zonas (šitą žinot patys).
Pas žmogų laimės mechanizmas veikia šiek tiek kitaip. Yra žinoma ir tie patys aukščiau aprašyti galimi svaiginimosi būdai. Bet dėka labiau išsivysčiusios kognityvinės sistemos, t. y. dėka to, kad mes galime peržengti instinktus, kai tuo tarpu kiti gyvūnai yra instinktų determinuoti, mes galime aktyvuoti savo malonumo centrą per visokiausius išsigalvojimus, kurie realybėje kaip būtini poreikiai išvis neegzistuoja. Pavyzdžiui profesionalus sportas. Visiškai nereikalingas socialinis reiškinys. Per mąstymą žmogus gali aktyvuoti ne tik malonumo centrą, o apskritai bet kokius išgyvenimus (pavyzdžiui dabar sporto gerbėjas išgyvena pyktį).
Laimės kontekste šitą pastebėjo dar Epikūras, kuomet išskyrė dvi galimas žmogiškos laimės sąlygas. Pirmoji – tai minėtoji, kuri kyla iš išsigalvojimų. Pagrindinė jos problema – trumpalaikiškumas. Laimėjai Eurolygą ir laimės tiek, kad net netelpa. Diena, dvi, žiūrėk ir vėl reikia dozės. Kita išsigalvotos laimės problema (kuri tinka ir laimei kylančiai iš instinktyvių poreikių patenkinimo) – tai tai, kad laimės kiekis į tą patį dirgiklį nuolat mažėja. Jei laimė yra skanus tortas, ką labai mėgsta Teslos nekenčiami žmonės, tai suvalgius vieną, du, paskui dar kelis tokius pačius – ir tortų net matyti nebenori. Skoniai tie patys, bet smegenys laimės nebeduoda. (šiuo atžvilgiu sportas kaip laimės narkomanijos šaltinis greta kitų „svertelių“ atrodo turi išskirtinę vietą. Jam pavyksta išvengti laimės mažėjimo dėka dirgiklio pasikartojamumo. O pavyksta todėl, kad kiekvienos varžybos, kiekvienas turnyras būna skirtingi. Išskyrus labai labai retus atvejus, kuomet kokia nors viena komanda, sezonas iš sezono, laimi visas varžybas (pavyzdžiui Lukašenkos)).
Žinoma, laimė iš susigalvojimo kažko ir apdovanojimo sistemos įjungimo tą susigalvotą dalyką pasiekus, yra ne vienintelis būdas kaip galima ją dirbtinai aktyvuoti. Pavyzdžiui, jei sutikus žmogų pradedi elgtis pagarbiai ir simpatizuojant, jis atsako taip, tarsi grotų jo mėgstamiausia daina. Šis būdas labiau priimtinas tiems, kurie turi problemų su savo ego, ir net minties negali leisti, kad tokius jausmus kaip laimė/meilė/tyrumas ir t.t., galima elementariai inicijuoti racionaliu būdu. Ne, jiems šie išgyvenimai yra kai kas švento, kai kas, ką reikia nusipelnyti, kas gali būti duota tik kaip teisingo gyvenimo būdo apdovanojimas (jei toks savęs kankinimas atsibodo, vertėtų prasiterapinti savo amžių nuo 3 (kai atsiskiria ego) iki 12 metų (kai prasideda paauglystė), nes būtent tuomet vaiko–suaugusiojo santykis yra asimetrinis, t. y. jei būsi geras berniukas/mergaitė – gausi tą ir tą. Tame laiko amžiuje toks auklėjimas norma, bet tokio auklėjimo/buvimo būdo projekcijos į suaugusį dabar – tai savęs kaip „aš“ neišsiskleidimas, arba kitaip – praradimas savęs, savęs dar neatradus. Kodėl? Nes tokioje orientacijoje saviraiška yra apribojama ties kitų lūkesčių ribomis. O kadangi saviraiška ir su ja susijusi refleksija yra pagrindinis savęs ir pasaulio įsisąmoninimo mechanizmas, tai čia tik ir įsisąmoninama pakartotinai tai, kas buvo minėtame vaikystės amžiuje: „jei būsi geras berniukas/mergaitė – gausi tą ir tą“. Ratas užsidaro. Gyvenimas prarastas). Na, o patį tokį laimės gavimo būdą per kitus žmones, kuomet pats tuos kitus aktyvuoji, pavadinkime: „laimė iš grįžtamųjų ryšių“.
Kitas buvimo laimingu būdas apie kurį kalba Epikūras, tai ne laimė iš susigalvojimų, o laimė kaip pasekmė atitikimo savo prigimčiai. Kitaip sakant, laimė (bet jau ne emocinė) yra natūrali žmogaus būsena. Todėl nuraminus vis kažko siekiantį protą ir prižiūrint kūną – laimės būsena tampa natūraliu gyvenimo fonu, kurio pasiekimui nereikia įgyvendinti kažkokių tai išsigalvotų tikslų.
Taigi, antrasis būdas, kalbant šiandieninė kalba, tai laimė kaip psichosomatikos sinchronizacijos pasekmė. Suprantama, čia reikalingas ilgas praktikų kelias protui nuraminti, aistroms apvaldyti, kūnui išlavinti; kas jau pats savaime daro šį kelią neįmanomu laimės narkomanams, nes nei vienas iš jų nėra pajėgus ilgai trunkančiam praktiniam darbui su savimi. Jiems reikia kaifo, ir reikia jo tuojau pat ir be jokių pastangų. Idealiausiu atveju: tabletė, svertelis, arba kažkas šalia, kas nuolat džiugina.
Nepaisant to, kad niekas šios laimės formos nebandys realizuoti pilnai, kai kurių jos momentų aptarimas gali būti naudingas kasdieniniam jausmų vartojimui.
Centrinis momentas čia yra „atitikimas savo prigimčiai“. Reikalas tas, kad žmonės yra skirtingi, o tai reiškia, kad kitų žmonių laimės modeliai jums gali netikti. Tai, kas vienam prie švediško stalo verčia varvinti seiles – kitam susuka vidurius. Būtent iš čia kyla tokie teiginiai kaip: „atrasti savo kelią“, „rasti savo pašaukimą“, „rasti savo vietą sociume“ ir t.t. Žodis „rasti“ visur kartojasi, nes tai, kam ieškomas atitikmuo, jau yra, jo nereikia sukurti, ir tai ir yra kiekvieno prigimtis.
Bet iš kitos pusės, ne pas visus žmonės yra stipriai išreikštas individualumas kažkam konkrečiam. Tai nėra nei gerai nei blogai (nors reklamos bando meluoti kitaip). Tokie žmonės prisiklausę „reikia rasti savo kelią“ filosofijų, bando ieškoti to, ko pas juos visai nėra. „Rasti savo kelią“, tai nereiškia būtinai rasti kažką labai išskirtinio lyginant su kitais. Žmogus pilnai gali jaustis savo vietoje ir savo gyvenime, atlikinėdamas tai, ką atlikinėja ir milijonas kitų. Vienintelis į ką vertėtų atkreipti dėmesį: ar tokio buvimo būdo pasirinkimas kyla iš savo vidaus ar iš socialinės propagandos, kuri nepastebimai pakeisdama mąstymą apgauna žmogų, kad jo pasirinkimas yra tai, ką siūlo būtent ji.
Taigi, antrasis Epikūro laimės modelis – atitikimas savo prigimčiai, kuri kaip poreikių matrica, pas skirtingus žmones gali daugiau ar mažiau skirtis/būti panaši. O tam, kad šią unikalią savo prigimtį nustatyti – reikia asmeninės patirties, tuo tarpu knygų/religijų/ideologijų iki–praktiniai teiginiai – čia vertės neturi.
Greta minėtų laimės pozicijų, norint įminti savarankiškai kontroliuojamos ilgalaikės laimės paslaptį, mums dar reikia aptarti tokius su laime susijusius fenomenus kaip: „užmaršumas“, „sąmonės siaurumas“ ir „laimės noras“.
Užmaršumas
Kad žmogus būtų laimingas, jis turi būti trumparegis užmaršumo prasme, kitaip – senatvės kančių žinojimas, nuoskaudų prisiminimas ir būsimoji neišvengiamybė – neleis mėgautis dabarties netikrais džiaugsmais, kurie iš tiesų tėra tik trumpi patikėjimai.
Kitaip sakant, kad žmogus galėtų patirti laimę reikia, kad į jo dabarties momentą (tą vienintelį kuriame ir įmanoma patirtį kažką, net jei tai ne-dabarties patirtys) neatkeliautų jokie išgyvenimai/mintys susiję su ateitimi arba praeitimi, kurie patys nebūtų laimės iniciatoriai. Jeigu ir jie yra laimę stimuliuojantys, tokiu būdu laimė gali net pasidauginti. Bet tai vargu ar realu, nes patiriama dabartyje laimė būna tarsi pakankama sau.
Čia mes susiliečiame su tokia XXI a. populiarios sektos „kopijuok aklai“ pasaulėžiūra kaip „čia ir dabar“. Kartais šie savęs apribojimo meistrai šią idėją perteikia tokiomis rekomendacijomis: „gyvenk taip, tarsi tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena“, „praeitis jau praėjo, o ateities dar nėra“; ir bando apgauti naivuolius, neva tai turi kažką tai bendro su Didžiaisiais Mokymais. Tačiau kai tokių gimimų paklausi dostojevskišką Ivano Karamazovo klausimą: „Tai vadinasi viskas galima?“, ir pateiki haumerišką analogiją: eiti pragerti vaikų santaupas mokslams, dar prisiskolinti, galų gale duoti tam kaimynui į snukį, pasivogti senai svajotą mašiną, kurios tavo darbo pažadai nenumato niekada – sektos veidai susvyruoja, bet pripažinti nenori – jei į dabartį neįtraukiamos pasekmės, kurios bus ateityje, pati dabartis praranda tai, kas joje glūdi kaip potencija, o būtent – norimos ateities formavimas, kuri bus sekantis „dabar“.
Bet kokios elgesio formos savo pagrindimą turi tik numanomos ateities atspindyje. Tačiau tai nereiškia, kad dėmesys turi būti perkeltas į atspindį, tai reiškia, kad ateities atspindys yra dabarties savybė; arba dar kitaip – mes niekada praeities neišgyvename praeityje. Tą supratus, dabartis prasiplečia iki ateities ir praeities, ir dėmesys jau nebepapuls į neegzistuojančią nuo dabarties ateitį ar praeitį (bet minėtai sektai tai per sunku).
Taigi, norint patirtį laimę reikia, kad nebūtų ją nedauginančių patirtinių priemaišų. Tokiame mano minčių dėstyme gali kilti manymas apie mano prieštaravimą sau tarp to, ką ką tik sakiau apie „čia ir dabar“ kaip įimantį ateitį ir/ar praeitį kaip savo savybes, bei minėtą: „kad žmogus būtų laimingas, jis turi būti trumparegis, kitaip – senatvės kančių žinojimas, nuoskaudų prisiminimas ir būsimoji neišvengiamybė – neleis mėgautis“.
Tarp šių pozicijų nėra prieštaravimų, nes jei pažiūrėsite/prisiminsite laimės būseną, tai pamatysite, kad ją patiriant išnyksta laikas, įskaitant ir įsisąmoninimą „čia ir dabar“. Kažkuria prasme laimės būsena yra autistinė kontakto su realybe forma, kuomet išnyksta ribos, konkretybės, koncentracija, o tiesiog būna išplaukusiai gera. Todėl įsisąmoninimas „čia ir dabar“ (net ir sektantiškąja prasme) bei laimės potyris yra skirtingo pobūdžio išgyvenimai. Vienas suponuoja įsisąmoninimą, kitas ne. Šią mintį pagrindžia tai, kad jei žmogaus pereina iš laimės būsenos į įsisąmoninimą, kad „aš laimingas“, pati pilnutinė laimės būsena pakinta, nes atsiranda ne tik tas, kas patiria laimę, bet ir tas, kas kaip stebėtojas suvokia, jog laimė patiriama.
Todėl patirtys susijusios su jų įsisąmoninimu skiriasi nuo patirčių, kurios patiriamos be įsisąmoninimo (stebėtojo sudarančio papildomą patirties plotmę). Jei įsisąmonintose patirtyse priemaišos gali būti „pastebėtos“ ir integruotos į bendrą įsisąmoninimo patirtį (kuomet patyrimo centras yra pats įsisąmoninimas), tai tuo tarpu autistinėse patirtyse (kurioms iš esmės galima priskirti visas emocijas „užvaldžiusias asmenybę“), bet kokia priemaiša yra ją pražudanti, iškraipanti arba gerokai prislopinanti raišką. O siekiant maksimalios laimės – tai neleistina.
Šis „įsisąmoninimo“ aspektas kaip tik mums leidžia pereiti prie kitos būtinos laimės patirties sudedamosios – sąmonės siaurumo.
Siaurumas
Reikalas tame, kad žmogus visą laiką yra kažkur, kažkokioje erdvėje. Tarkime tai Laisvės alėja. Štai jis pamato savo gerą draugą ir jo malonumo centras jau dirba išsijuosęs (nes tas draugas be visa ko dar skoloj yra). Dabar, mūsų jau besisvaiginančiam veikėjui reikia, kaip nekeista, jokiu būdu nepraplėsti savo suvokimo/įimties/percepcijos (vadinkit kaip norit) lauko. Nes jei jis, be savo laimės objekto dar pamatys ana ten, į kairę nuo skolininko, močiutę prašančią maistui, kuri savo tyru veidu ir nepavydėtina situacija signalizuoja smegenims (gailestis! gailestis!), o vos per metrą už jos, parkritusį nuo dviratuko ir verkiantį vaiką su atvira kelėno žaizda (žinoma, gerai jei pas mūsų veikėją žemas socialinio empatiškumo lygis, tada laiko nesugaiš, bet tarkime, jis ne toks jau laimės kūdikis – todėl empatiją patiria). Tokiu būdu, realių ir skirtingus jausmus inicijuojančių dirgiklių gausa, taip pat kaip ir mentalinių priemaišų atveju – laimę slopins ar net visai išjungs, o galbūt net „perjungs“ į jausmą, kuris būdingas kitam dirgikliui (pavyzdžiui, vaikystėje ir jis buvo analogiškai nukritęs nuo dviratuko, o aplinkui pasitaikė tik laimės kūdikiai).
Ši problema yra viena iš esminių su kuria susiduria aktoriai. Nes bet koks dėmesio nukrypimas į ne savo vaidinamos rolės pasaulį, trukdo pilnai tą vaidmenį išgyventi, o tai savo ruožtu transformuoja (susilpninimo prasme) atliekamo vaidmens efektą žiūrovui, nes aktorius iš buvimo tuo, ką vaidina, tampa tiesiog žmogumi, kuris kažką vaidina. O falšas lankomumo nedidina.
Siekiant išspręsti šią problemą, gerai pasaulyje žinomoje Stanislavskio aktorių rengimo sistemoje, aktoriai mokinami tikslingai apriboti savo sąmonės įimtį ties scena ir joje su dekoracijų pagalba išskleistu vaidmens pasauliu.
Todėl paradoksalu, bet didesnė įimtis/percepcijos laukas trukdo tam tikrai norimai patirčiai (mūsų atveju laimės patyrimui); ir nėra reikšmės, ar laimė bus inicijuota išorinio dirgiklio ar savo paties susigalvojimų pagrindu.
Laimės noras
Nuostata, kad kažką patiri ar nepatiri, yra stipresnė už realią patirtį. Įsivaizduokite jauną porą. Abu vienas kitą mylį. Tačiau štai, jai į rankas papuolė santykių gurų (kuris, kaip taisyklė pats tris kartus išsiskyręs) mokymas apie santykių tvirtumą. Ir čia ji sužino fundamentalią aksiomą, kad jei mylimasis nenusineša kojinių į skalbinių dėžę – vadinasi jam nerūpi jos pastangos tvarkytis namus, jam nerūpi kaip tai atrodys prieš jos draugus, jam nerūpi kaip ji dėl to jaučiasi, jam nerūpi kokias ji puoselėja bendras namų tvarkymo viltis, jam nerūpi... ir... ir iš esmės jis jos jau nebemyli. Nes juk jei mylėtų, ar mėtytų kojines į bendrų jausmų erdves? Juk jai namų tvarka, tai ne tik tvarka.
Ir čia jos mintys jau užkrėstos. Tuo tarpu jis, kol vyko visa ši transformacija, buvo išvykęs, ir jo jausmai jai nepasikeitė nei kiek. Tačiau ji, dėka priimtų įsitikinimų, jo meilės sau nebejaučia. Tai nereiškia, kad jis jos nemyli, tai reiškia, kad jos manymai, kad jis jos nebemyli sukuria buvimo nemylimai patirtį, kuri savotiškai užsluoksniuoja jo meilės jautimo sau jausmą.
Tai kiek stiprūs būna tokios kilmės jausmai, galime matyti iš vaiko įsitikinusio Kalėdų Senelio egzistavimo realumu, kuris patiria tikrus Kalėdų Senelio laukimo jausmus. Jei vaikas mano, kad yra nevertas dovanų – liūdės, o jei tikras tuo, kad gaus – džiaugsis. Bet iš tiesų juk jokio Senelio nėra – o jausmai tikri.
Žinoma, čia galima sakyti, kad tai tik vaikas, naivus mąstymas, nesusiformavusi skirtis tarp realybės ir fantazijų ir pan. Tačiau tai būdinga ne tik vaikams. Tokie dalykai kaip Velykos, Lietuva, pirmadienis yra tokie patys nesantys kaip ir tas išgalvotas barzdočius su senai madų neatitinkančiu maišu. Ar kam teko kada nors apčiuopti kažką, kas būtų pirmadienis, ar apie jo egzistavimą tiesiog kažkas vaikystėje pasakė? Tačiau nepaisant to, kad jo nėra ir niekada nebuvo, kiekvienam yra tekę patirti daugybę neigiamų su juo susijusių jausmų (iš esmės čia galima išplėtoti ištisą naują psichologijos kryptį – kalendorinių jausmų dinamika). Analogiškai ir Lietuva. Jos realumas tik mintinis, o atvaizdas žemėlapyje panašus į Senelio atviruke. O kiek istorinių įvykių kaip ir vaikų kovų dėl dovanų? Gal iš tiesų psichologai teisūs sakydami, kad kiekviename iš mūsų gyvena vaikas? Ir čia svarbu ne tai, kad 99% žmonijos realybės, tai tik kaip realumas įtvirtintos fantazijos, o tai, kad absoliuti dauguma jas ir laiko pačia tikrove, o ne susigalvotu dalyku.
Tad iš išsigalvojimų kilusių jausmų stiprumas užgožia realią patirtį. Tie jausmai ir realybė, kuri egzistuoja tik pačiuose manymuose, tiek stiprūs, kad mintis apie jų netikrumą net nekyla.
Laimės atžvilgiu, nesvarbu dėl kokių priežasčių žmogus patiki/priima sprendimą/yra įsitikinęs, kad jis nelaimingas (tarkime eilinį kartą smegenis praplovė reklama. O šis padaras stiprus šiandien kaip niekad). Jei žmogus tokią nuostatą suformuoja, pati ši nuostata lemia jo nelaimingumą, nors galbūt be jos, jis jau tūkstantį kartų būtų patyręs įvairiausius laimės išgyvenimus.
Kitaip sakant, žmogaus nuostata, kad jis nelaimingas, ne tik formuoja jam nelaimingumo jausmą, bet ir blokuoja patyrimą tų laimės momentų, kurie jam pasitaikė tos nuostatos turėjimo metu (štai kodėl besipykstantieji dėl kojinių, tiek mažai jaučia artimo meilę).
Noras „noriu būti laimingas“ automatiškai, nors ir nelabai pastebimai, pats iš savęs sukuria nelaimingumo jausmą, nes pozicijoje „noriu gauti kažką“, yra „kažko neturiu“. Gal todėl kartais mes girdime tokius svaiginimąsi metusių žmonių pasisakymus: „kai nustojau siekti laimės, tapau gerokai laimingesnis“.
Trumpa reziumė
Taigi, dabar galime trumpai aptarti surinktus drakono rutulius:
1. Laimė kyla kaip patenkintas gamtinis arba išsigalvotas poreikis.
2. Laimės trumpalaikiškumas. Pasiekta laimė greit užgęsta (laimėjai Eurolygą <...> diena, dvi, žiūrėk ir vėl reikia dozės).
3. Laimė mažėjima pakartotinai vartojant tą patį laimės šaltinį (jei laimė tortas, tai nuolat jį valgant – jis nebeskanus).
4. Užmaršumas/trumparegiškumas. Jei nebus užmiršti neišvengiami nenorimi dalykai, pavyzdžiui gili senatvė – laimės nebus.
5. Sąmonės siaurumas. Net jei trumparegiškumas įgyvendintas, bet „čia ir dabar“ fiksuojama tai, kas nesusiję su laime (pavyzdžiui uošvienė) – vėl nebus.
6. Laimės intencija turi būti formuojama tokioje formoje, kad pati ta intencija neiššauktų laimės trūkumo.
Tačiau kaip žinia, net ir sajanas su šešiais rutuliais drakono neiškvies. Todėl reikia dar vieno, septintojo. O paskui aptarsime ir pačią laimės formulę. Ji gerokai paprastesnė nei gali atrodyti, nes kiekviename iš paminėtų šešių aspektų, jau glūdi viena šeštoji atsakymo.
Septintasis rutulys
Kaip kokį nors daiktą galima padėti kur nors „ne čia“ (pavyzdžiui pas kaimyną), taip ir psichikoje toks patyrimas/reakcija kaip pilnutinis laimės/meilės ir pan., išgyvenimas, gali būti „iškeltas“ iš „čia ir dabar“ tokiu būdu, jog jis „čia ir dabar“ bus patiriamas arba nepilnai, arba išvis nepatiriamas, nors pačios aplinkybės numatytų būtent pilną patyrimą (pelė spaudžia svertelį, o malonumas tik pusė to, ką numato peliška prigimtis).
Šiuo atžvilgiu žmogaus psichiką (nesileidžiant į giluminius pasąmoninius klodus) galima palyginti su žemėlapiu, kuriame yra sužymėta kiekviena vietovė. Tik skirtingai nei įprastuose žemėlapiuose, psichikos žemėlapio vietomis (į kurias galima „iškelti patirtį/reakciją“) yra laikas, vieta ir bet kokia ne-aš perspektyva (nebūtinai reali), ar bet kokios laiko/vietos/ne-aš perspektyvos tarpusavio kombinacijos.
Pavyzdžiui, Laimutis didžiausią meilę patyrė devintoje klasėje su Elenyte (jis pats taip nusprendė). Tai reiškia, kad patirtis „didžiausia meilė“, jo psichikos „patirčių žemėlapyje“ yra skiltyje „praeitis – devinta klasė su Elenyte“.
Galima meilę nugrūsti ir į ateitį. Tarkim, žmogus priėmė sprendimą, kad tikrąją meilę jis sutiks tik tada, kai numes svorį, o tai jo manymu įvyks po metų. Čia patirties koordinatės vėl bus kitokios.
Iškėlus meilę į praeitį arba į ateitį, Laimutis tuo pačiu blokuoja pilną jos patyrimą dabartyje, nes įsitikinimai už dabartines patirtis stipresni.
Šiuose abejuose pavyzdžiuose, Laimučio meilės jausmas yra pririštas prie centrinio jo patirčių elemento „aš“.
Kur kas sudėtingesnė situacija būna, kuomet žmogus savo patirtį per įsitikinimus iškeldina anapus „aš“ elemento. Pavyzdžiui, Laimutis meilės nepatyrė, bet didžiausią meilę kokią tik jam teko regėti – filmas „Titanikas“ (arba „Gyvi numirėliai“, kaip kam pagal skonį). Atkreipkite dėmesį, išgyvenimą, kad Titanike yra didi meilė, patiria ne Titaniko aktoriai, o pats Laimutis. Bet šito nesuprasdamas (o iš tiesų visi patyrimai yra tik paties žmogaus), jis priimą sprendimą/įsitikinimą, kad tokio pobūdžio meilė yra būdinga būtent tam, kas vyksta ekrane, o ne jam. Taip jis dalį meilės pajautos (o galbūt ir visą) iškels į „ne-aš“ perspektyvą.
Galimas ir dar kitoks variantas. Jausmas/asmenybės aspektas gali būti disocijuotas dėka traumos: girtas tėvas negalėjo pakelti laimingo Laimučio juoko, todėl smurtavo, ko pasekoje suveikia psichiniai gynybos mechanizmai ir grėsmę kelianti savybė būna disocijuojama. Jei prieš tai aprašytuose atvejuose Laimutis gali įvardinti kur yra ta nuostabioji meilė: „9 klasėje“, „bus po metų numetus svorį“, „Titanike“, tai šiuo atveju jis nežino kur tas jo asmenybės aspektas yra (o iš tiesų išstumtas į pasąmonę).
Šis septintasis rutulys nėra toks jau retas kaip gali pasirodyti: milijonai tikinčiųjų didžiausią savo laimę/meilę/pilnatvę iškelia į tikimą pomirtinį gyvenimą/rojų (kuris yra dar viena jų psichikoje esanti „vieta“, į kurią galima iškelti patirtis), ir taip šiuo veikiamu įsitikinimu apiplėšia save ir atima iš savęs galimybę tas patirtis pilnai (kiek numato jų unikalioji prigimtis) patirti realioje kasdienybėje. Tas pats ir su visais bet kieno gyvenimais, kurie laikomi tikrosios laimės etalonais. Nesvarbu kas tai bus: ar turtingieji, ar kino žvaigždės, ar autoritetingi kokioje nors srityje asmenys – viskas kas patiriama kaip kažkieno tai padėtis, yra ne to kažkieno jausmai, o to, kuris tai patiria.
Todėl, jei norima patirti patirtis yra iškelta į bet kokį „ne-čia“ („tik ten aš sugebu patirti pilną laimę“), „ne-dabar“ („devintoje klasėje“ ar „kai numesiu svorio“), „ne-aš“ poziciją (Titanikas), ar yra išvis disocijuota, ją reikės susigrąžinti į savo „aš čia ir dabar“ (kai kuriais atvejais tam užtenka padirbėti tik su įsitikinimais, o kai kuriais, pavyzdžiui su disociacija, gautu vaikystėje draudimu laimei, antriniais troškimais ir t.t., gali prireikti ir rimtos terapijos).
Nors iš kitos pusės, dauguma žmonių pilnai pasitenkina ir tuo laimės stiprumu, kuris juos kartais aplanko kasdieninėje beprasmybėje. Tad kažkuria prasme septintą rutulį galima ir praleisti, arba kitaip – kiekvienas sprendžia pats.
Formulė
Tam, kad būti laimės valdovu, gebant savo noru bet kada inicijuoti malonų apsisvaiginimą (ir papildomai mėgautis tuo, kad kiti to nemoka), reikia tiesiog suprasti žmogiškojo organizmo funkcionavimo specifiką norimo valdyti proceso atžvilgiu.
Mechanizmas čia gana paprastas: jei pirmoji reziumuota pozicija teigia, kad laimė yra pasekmė, kuomet yra patenkinamas koks nors noras, pavyzdžiui noras laimėti pirmą vietą, tuomet reikia formuoti tokį norą, kuris išsipildytų jau dabar (nes išprojektavus į bet kokį ne čia ir/ar ne dabar – laimės dabar ir nebus).
To atlikimui mes iš esmės turime tik dvi pozicijas. Tai pats dabarties momentas ir tas vyksmas, kuris jame yra. To vyksmo atžvilgiu, mes jį galime priimti (jau jausimės gana neblogai, ką ir praktikuoja daugelis bijančių iniciatyvos žmonių) ir nepriimti (jausimės neigiamai – kaip seimo opozicija).
Istorijoje tokių laimės susikurimų iš aplinkos priėmimo pavyzdžių apstu. Įprastai juos galima sutalpinti į sampratą „būti dėkingu“. Tokiuose mokymuose sakoma: „Vos tik atsikėlei, iš karto padėkok už šią dieną, už kiekvieną, kurį sutiksi, už galimybę gyventi, už tai kad turi kur miegoti“ ir pan. (tiesa, dėkingumas malonius jausmus formuoja nepriklausomai nuo to, už ką dėkojama. Pavyzdžiui, policininkas gali jausti dėkingumą likimui už tai, kad pakako tardomąjį tik suluošinti ir nereikėjo rankų tepliotis dar viena mirtimi – jis irgi jausis laimingas (mokymai šią tiesą bando nuslėpti. Apskritai visų mokymų bendras bruožas – kai ką slėpti.)).
Tačiau su dėkingumu yra problema. Padėkojus už kažką ir patyrus laimę, reikia tuojau pat ieškoti kažko kitko už ką būtų galima vėl padėkoti, nes jei bus dėkojama tik už tą patį dalyką, laimė, dėka dirgiklio pasikartojimo, mažės, o pats dėkojimas taps monotonija. Žinoma, žmogus gali išvardinti ne tiek jau ir mažai dalykų už kuriuos yra dėkingas, bet kaip taisyklė, jam tai greitai pabos ir virs savęs prievartavimu, t. y. priešingu laimei dalyku.
Tačiau iš kitos pusės, dėkingumas atskleidžia tai, kad dabartyje įmanoma tiesiog per priėmimą to kas yra patirti laimę, t. y. nereikia kad kažkas įvyktų, kas prieš tai buvo numatyta kaip norimas dalykas, kad būtų gera.
Todėl, jei noro išsipildymas aktyvuoja malonumo centrą, o dėkojimas rodo, kad vien už priėmimą to kas yra dabartyje galima patirti laimingumą, šiuos elementus apjungę mes ir gausime paprasčiausią laimės formulę. O jos forma tokia: „noriu, kad būtų taip kaip yra“.
Toks noras, kuris yra nuolatiniame savo išsipildyme, tuo pačiu yra ir nuolatinis malonumo centro aktyvavimo mygtuko laikymas nuspaudus. Ir skirtingai nei kitais atvejais, čia laimės pojūtis nesilpnės kaip kad valgant vis tą patį tortą (dėl taip vadinamos adaptacijos prie dirgiklio), nes tai kas vyksta dabarties momente – kinta, ir nėra fiksuotas vienoks dirgiklis. Ir priešingai nei dėkingumo už kažką esantį atžvilgiu, čia nereikia ieškoti kažkokio kito dirgiklio, nes jis pats keičiasi ir pats įeina į noro išsipildymą.
Kad būtų aiškiau, peržiūrėkime visas šešias reziumuotas pozicijas:
Pirmoji teigia, kad laimė kyla kaip patenkintas poreikis/noras. Čia aišku. Jei norima, kad būtų taip kaip yra, jis patenkintas, todėl aktyvuojasi malonumo centras.
Antroji teigia, kad pasiekta laimė trumpalaikiška ir greit užgęsta (laimėjai pirmą vietą, šiek tiek laimės ir vėl reikia kažkokį norą įgyvendinti). Kitaip sakant, laimę iššaukiantys dirgikliai yra apriboti laike. Tačiau jei norima, kad būtų taip kaip yra dabar, laiko parametras išnyksta ir malonumo centras neturi laikinės priežasties tam, kad nebūtų aktyvus.
Trečioji teigia, kad pakartotinai vartojant tą patį laimės dirgiklį, ji mažėja. Čia kaip minėta – dabarties momento vyksmas – nėra tas pats dirgiklis, tiksliau jis tas pats, bet jo turinys nuolat kinta. Torto pavyzdyje tai būtų kažkas panašaus į tai, kad nuolat valgomas tas pats tortas, bet sudėtis kinta ir todėl jis visada skanus.
Ketvirtoji teigia, kad laimei reikalingas užmaršumas/trumparegiškumas. Nes jei laimingas žmogus pagalvos apie neišvengiamas senatvės kančias, laimė dings. Tačiau ateityje „noriu, kad būtų taip kaip yra“, net jei toks suvokimas ir iškils, jis bus tik dalis to, kas yra dabarties momente, t. y. taps sudedamąja dalimi to, kas ir norima kad būtų.
Penktoji teigia, kad laimei reikalingas sąmonės siaurumas, nes jei vienu metu bus regimas ne tik laimę keliantis draugas, bet ir mokyklos mokytoja – laimė mažės. Čia viskas aišku. Analogiškai kaip ir ketvirtoje pozicijoje – nesvarbu kiek elementų į sąmonę dabarties momente paklius (čia žinoma galima kelti subtilesnį klausimą, o kas jei į sąmonės lauką papuola stipresnės priešo pajėgos? Sprendžiant pagal mazochistus, malonumo centrą galima aktyvuoti kone bet kokių dirgiklių pagrindu).
Šeštoji teigia, jog pati laimės intencija turi būti formuojama tokioje formoje, kad pati ta intencija neiššauktų laimės trūkumo. Šiuo „noriu, kad būtų taip kaip yra“ atveju, tokios grėsmės nėra, joks trūkumas neformuojamas.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šis: „noriu, kad viskas būtų taip kaip yra“, nėra tas pats kas: „viską priimti čia ir dabar“. Pasyvus priėmimas to kas yra, formuoja ramybę, nes su išore esama nekonfliktiniame santykyje (t. y. nenorima kažko išvengti ir nenorima kažko pritempti sau). O kuomet yra norima, kad būtų taip kaip yra, to rezultatas yra ne ramybė, o laimė, nes organizme numatyta, kad išsipildęs noras aktyvuoja malonumo centrą.
Tai paprasčiausias būdas kaip dabartyje aktyvuoti laimę. Žinoma, yra ir kitokių. Pavyzdžiui neurolingvistinis programavimas patiriant norimą būseną ją atitinkamu būdu koduoja, pavyzdžiui specifiškai sukryžiavus pirštus. Po keleto tokių pakartojimų, per pirštų suspaudimą įmanoma iššaukti norimą būseną. Kiti įsigudrina tą daryti vizualiai, t. y. tiksliai žino kur smegenyse randasi norimas aktyvuoti centras ir formuodami atitinkamą vizualią formą tą centrą aktyvuoja. Amerikos indėnai analogišką aktyvaciją darydavo per kvapus, t. y. kuomet per apeigas įeidavo į kokio bebaimio kario būseną, jie įkvėpdavo tam tikro specifinio kvapo. Paskui jie nešiojasi buteliuką su tuo kvapu, ir kai jiems reikia tos būsenos, jie atsidaro buteliuką, pauosto ir aktyvuojasi reikiama būsena. Tai anokie stebuklai. Dar Prustas savo laiku rašė, kaip kvapai analogiški patirtiems vaikystėje, panardina į vaikystės patirtis. Tokiam patirčių iššaukimui gali pasitarnauti bet kas. Bet skirtingai nuo visų čia paminėtų būdų, įjungiklyje „noriu, kad būtų taip kaip yra“ nereikia ne tik jokių papildomų kodavimų, simbolių, kvapų ir pan., čia net nereikia žinoti jokios teorijos. Užtenka tiesiog panorėti, kad būtų taip kaip yra, ir laimės hormonai jau keliauja.
Dar viena pastaba dėl paties malonumo centro aktyvavimo. Taip, kaip vien iš teorinio noro „noriu, kad atsipalaiduotų raumuo“ nieko nevyksta, taip ir čia. Noras turi būti ne mintinė konstrukcija, o konkreti intencija. Skirtumą tarp tik teorinės konstrukcijos ir realiai „įjungiančios“ organizmo tam tikrą funkcionavimą nesunku pasipraktikuoti su tuo pačiu raumens atpalaidavimu (ne atpalaiduoti raumenį, o pajausti, kada noras jį atpalaiduoti aktualizuoja jį atsipalaidavimo linkme, kas ir rodo, jog organizmas pradėjo vykdyti užduotą komandą).
Tiesa, čia dar reikia paminėti vieną tokį aspektėlį – stipriai laimingas žmogus aplinkiniams panašus į idiotą; bet vėlgi, tai anokia problema, juk jei norima, kad būtų taip kaip yra, vadinasi norima, kad realybė būtent taip ir reaguotų. O jeigu viskas vyksta taip kaip nori, sąvoka „problema“ žodyne nebereikalinga (šį faktą, jei remsimės transduktyvine logika, kuo puikiausiai patvirtina ir tai, kad nebūna idiotų, kurie pergyventų dėl to, kad jie idiotai).
Ir svarbiausia. Nereikia tikėti nei vienu mano žodžiu. Tuo kuo puikiausiai galima įsitikinti asmeniškai.
(Žinių nimfomanams. Žinoma, visų su aprašomu fenomenu susijusių aspektų aš nevardinau, juk yra dar visokios netikros/sukurtos atmintys, biologiniai cikliškumai, raidos etapų perėjimo krizės ir t.t.ir t.t.; bet visų jų nevardinu, nes straipsnio tikslas yra ne analizė, o prevencija hormoninio tipo narkotikų vartojimui. Todėl esu priverstas dozuoti sudėtingumą, nes kas per sudėtinga – neveža).
Aptarus nuobodžiąją dalį, galime pereiti ir prie įdomiosios.
Laimės žala
Įprastai manoma, kad laimingas pozityvus žmogus daro teigiamą poveikį aplinkiniams. Nesunku nuspėti, kad tokius melus paskleisti galėjo tik savo viduje tuščios asmenybės, kurios pačios iš savęs yra nepajėgios generuoti savęs sudominimo, savęs užimtumo, o todėl ir ieško išoriniuose žmonėse tų, kurie juos pralinksmintų, nustebintų ir visaip kitaip padėtų pabėgti nuo jų pačių viduje esančios tuštybės (už šią mintį trys valio Šopenhaueriui); arba tie, kurie dėl pelno (trisdešimt sidabrinių) padarys bet ką.
Taip per gimusiųjų su nuodėme pastangas (vaikinukai su juodais kostiumais, kurie nuo pradžių mėgsta rengtis taip, kaip žmonės įvelkami į karstą) nepastebimai į nesusiformavusiojo superego instaliuojamas niekur nevedantis: „negalima nenorėti to, ką turi norėti visi normalūs žmonės“ (o ką jie nori, pasakysime mes).
Taip būsena, kurią bet kas gali išsišaukti sau pats, buvo pakeista į būseną, kuri pasiekiama tik per jų siūlomą š, o pati ši būsena paversta keliu į netikrąjį dievą, kuriam, kad nusilenkti (jei kažkas pasirodė atsparesnis) galima pasiūlyti ir visą Jeruzalę.
Taip susikūrė laimės būsenos religija, o aplink laimę išsidėstę visos tikslų išvestinės. Jei nėra laimės, vadinasi reikia apsivalyti nuo nuodėmių (zoo dvasingumas) arba įsigyti dar daugiau š (gimę karste).
Tačiau laimingo žmogaus poveikis kitiems, o ir sau pačiam, yra gerokai žalingesnis nei skelbia „numirėlių kultūra“, jau nekalbant apie tai, kad pati ši būsena yra garantas to, kad žmogus taip ir neperžengs savo tapatumo išvesto iš šio viruso.
Juk socialinis žmonių pasaulis susideda iš įvairiausių situacijų, kurių kiekvienai būdingas savitas buvimo būdas. Žinoma, nėra viskas determinuota ir apibrėžta, bet radikalesnėse situacijose už buvimą laimingu galima ir gyvenimą gerokai susitrumpinti (nuoširdus šiaurės korėjiečio laimingumas mirus jų didžėjui).
Ir tai būdinga ne tik nugalėjusiai politikai. Netinkamų laimei situacijų tiek pat daug kiek ir pas nevykėlį svajonių. Štai, kad ir kenčiantis žmogus. Kito laimingumas, kad ir koks jis būtų nuoširdus ir geranoriškas kenčiančiojo atžvilgiu – tik dar daugiau kančios.
Juk kenčiančiajam nereikia kito, kuris spindėdamas gera nuotaika sako: „Viskas bus gerai, nepergyvenk, tai tik laikina, žiūrėk pozityviau, pamatysi – susitvarkys, susitvarkys“. Tokie žodžiai tušti. O jiems vertę gali suteikt tik tas, kas pats niekada nebuvo ilgalaikėje ir visa apimančioje kančioje (kaip taisyklė tai geros širdies ir kvailo proto žmogus).
Kai žmogus kenčia, pagalba jam – tai pabuvimas kartu su juo, jo kančios patirtyje būnat už jį. Neteisiant, nesmerkiant, nemokant, nebandant pradžiuginti, o tiesiog išgyvenant kartu (išskyrus tuos atvejus, jei žmogus yra iš tų, kuris su kančios patirtimis susitvarko vienatvėje. Tai būdinga stipriai intraversiškiems žmonėms).
Todėl laimę spindintis pagalbininkas kenčiančiajam – ne pagalba, o demonas.
Lygiai taip pat laimingas teisėjas, laimingas nepažįstamasis loterijos laimėtojas, laimingas ex – visi demonai.
Ir ne išimtis čia ir individualus lygmuo (kurio esminis skirtumas tas, kad demonu žmogus dabar yra sau pats). Jei žmogus laimingas, galime būti tikri: jis nesugebės kažko išmokti, įsigilinti, susikaupti, koncentruotis, vystyti savo savybių, atlikti gilios analizės, gilios prasmių sintezės – kas liks iš jo po šimto metų vienatvės? – tik laimingas (priverstinio izoliavimo prasme), nes su tokiais negebėjimais niekas bendrauti nenori.
Aukštoji kultūra
Atskirą vietą laimės žalos sąraše užima aukštoji kultūra (tiek vartojimo tiek laimės žudymo atžvilgiu).
Aukštoji kultūra ugdo jausmus ir mintis (už šį apibūdinimą dėkingas T. Kiaukai). Kuomet nauja mintis ar naujas jausmas tampa žmogaus asmenybės dalimi, ji pradeda jame atlikti dvejopą funkciją: iš vienos pusės, toks jausmas/mintis leidžia pamatyti tai, kas anksčiau nebuvo matoma dėl to, kad nebuvo žinoma/jaučiama, o iš kitos – tokia naujovė, o dabar jau savasties dalis, leidžia šią savęs dalį panaudoti naujiems kūrybiniams/mąstymo polinkiams. Kitaip sakant, aukštoji kultūra praplečia sąmonę, padaro ją labiau turtingesnę, sudėtingesnę, įvairesnę, turinčia daugiau klausimų ir daugiau pasirinkimo krypčių.
Todėl nenuostabu, kad kultūros kaip asmenybės ugdymo reikšmę akcentuoja ne tik patys jausmų ir prasmių prisikrovę kūrėjai, bet ir pedagogai, vyriausybė, socialinio progreso vergai ir kiti beprasmio gyvenimo atstovai. Tai būtina žmogiškosios egzistencijos sudedamoji, be kurios žmogus nors ir yra, bet žmogiškoji egzistencija – ne.
Ir reikia pripažinti, propagandos ir švietimo programos davė savo vaisių: milijonai lanko teatrus, galerijas, skaito knygas ir linkčioja pritariamai Indijoje klausomam Svtratrunteratrunpatntrikos pamokslui.
Tačiau taip buvo tik iki tos akimirkos, kol kažkas nesugalvojo „postmodernizmo“ sąvokos ir nepriklijavo jos laikmečiui, kurio pradžios sąmoningai mačiusiųjų beveik nebėra.
Jeigu iki tol buvo manoma, kad jei kultūros kūrinys yra aukštos kokybės, pavyzdžiui Dostojevskio, tai jo skaitymas automatiškai praturtina jį skaitantįjį. Tačiau nuo šio lemiamo žmonijai laikmečio, kultūros įėmime akcentas persikelia nuo kūrinio į jo suvokėją, ir svarbu tampa nebetiek ar reprodukuojamas meno kūrinys išlaiko savo aurą, o tai, ar pats kūrinio vartotojas savo pastangomis sugeba pamatyti tai, ko neišlavinta žiūra nemato.
Pasirodo, kad jei kūrinio vartotojas „makaka rezus“, tai kad ir koks vertingas kultūrine prasme būtų tas kūrinys, jis iš jo išskaitys tik tai, kas atitinka jo dvasingumą (instinktus). Tai nereiškia, kad jis negali juo pasipildyti ir tapti „rezus sociale“ (bet vis dar rezus), tai reiškia, kad tam, kad jam tai atlikti, reikės įdėti atitinkamas su intelektualia veikla ir intelektualia jausena susijusias pastangas, kurios savo ruožtu suka į kitą pasaulio pusę nei greitkelis į apdovanojimų centrą.
Ir jei prieš vaikus (kultūros atžvilgiu) naudoti prievartą ne tik galima, bet ir privaloma (kas ir yra mokyklos), tai priversti suaugusį vaiką įsijungti neokorteksą – jo paties reikalas (o neprivalomą, nes kvailys yra geriausias ekonominis vienetas).
Ši laimės (limbinė sistema), giliosios asmenybės (neokorteksas, o tik paskui jau kitos sistemos) ir rodyklininko (postmodernizmas) sankryža priveda prie aukštosios kultūros ir laimės siekio antagonistinio atsakymo.
Jei buvimas laimingu (kaip minėta anksčiau) susijęs su išplaukimu, o aukštoji kultūra neatsiejama nuo intelektualių pastangų, tuomet gaunasi priešingas vaizdas tam, kuriuo vienas kitą bando palaikyti glamūriniai emocijų vergai: laimingumo būsena atima galimybę susidūrus su aukštąja kultūra perimti iš jos tai, kas ją aukštąją ir daro; laimės viltys aukštojoje kultūroje pateisintos nebus, nes ji net nesiekia kažko tai padaryti laimingu. Priešingai, savo sudėtingumu, kartais katarsiu, nenorimų matyti pusių rodymu, žaizdų neslėpimu, o tikslingu atvėrimu, ji tikrąją to žodžio prasme laimę žudo, ir plėsdama per šiuos elementus suvokėjo sąmonę, vis labiau jį veda į tai, ką draugų išdavikas Aristotelis vadino melancholija.
Kodėl kultūrinis asmenybės augimas neveda į laimę? Nes visi tie turiniai, jei paimsime juos kartu ar atskirai – neaktyvuoja malonumo centro, ir dar maža to, pripildę asmenį tokių prasmių ir jausmų, ir ateityje to centro įsijungimą daro abejotinu.
Tai kuo puikiausiai atspindėta ir pačioje aukštojoje kultūroje: jei personažas gilus – bus tragedija, jei vidutinis (be vidinių konfliktų) – melodrama, na, o kvailys – komedija.
Žinoma, nėra viskas taip sortiruota, dalis didžiųjų meistrų (bet labai nedidelė) myli visus žmones ir todėl įsigudrino kurti tokius kūrinius, kur ir aukštosios kultūros ir laimės norintieji ras kiekvienas savo (pavyzdžiui, Umberto Eko: „Rožės vardas“. Pirmiesiems – filosofiniai kultūriniai apmąstymai, antriesiems – banali kaip pornografija detektyvo istorija).
Ir tai susiję ne tik su menu, mokslu ir filosofija, bet ir su religine kultūra. Juk kaip priklausomasis nuo laimės eina į galeriją laimės, to paties jis eina ir į religiją. Jei paveikslas neišmeta hormonų – vadinasi jis prastas. Jei dvasinės praktikos neišmeta hormonų – vadinasi reikia kitos bendruomenės, kito meistro, kitos religijos.
Ir jei būtų kitaip, būtų gerai, nes tuomet neegzistuotų zoo dvasingumas. Tačiau ši narkomanija yra tiek paplitus, kad net atsivertus Katalikų bažnyčios katekizmą, pirmasis sakinys teigia: „Dievas, pats būdamas be galo tobulas ir laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku“; jau nekalbant apie šiandienę pseudo saviugdos madą, kuomet tūkstančiai nepasodintų lotosų vienu balsu gieda: „jei meldiesi/medituoji/praktikuoji dvasingumą ir nesi laimingas, vadinasi neteisingai darai“.
Tik viena bėda melagiai. Kodėl visi didieji dvasingumo pavyzdžiai (Jėzus, Buda, Mozė, apaštalas Paulius, vardinkites ką norit), vietoj smaginimosi endorfininiais džiaugsmais vykdė super sudėtingas užduotis? Arba kitaip: kodėl apie medį sprendžiama pagal vaisius (kas yra natūrali užduočių įvykdymo pasekmė), o ne pagal tai ar medis laimingas ar ne? Kodėl kas neduoda vaisių bus iškirstas, negi neužtenka būti laimingu?
Neišsiplėčiant – esminis zoo dvasingumo požymis yra orientacija į malonias emocijas/laimę. Jos tarnauja savotišku atskaitos taško rodikliu. O praktiškai tai atrodo taip: per tam tikras praktikas, tokio dvasingumo atstovas aktyvuoja pas save malonumo centrą/apdovanojimo sistemą (kai tuo tarpu nevartotojiškame dvasingume, pradžioje siekiama harmonizuoti visą sistemą), ko pasekoja jis patiria laimingumą ir mano, kad tai ir yra dvasingumas. Vizualiai, tai tas pats kas užsimerkus spustelėti akis, kuomet atsiranda tie į žiežirbas panašūs kažkas ir tada tas žiežirbas laikyti kažkokia tai gilesne realybe, apreiškimu ar dvasiniu pasauliu. Tokiu atveju sutapatinimas dvasingumo su laime – tai nes kas kitką kaip užblokavimas transcendentinių durų dar iki jų atrakinimo, arba žmogiškojo tapsmo prasme – likimas gyvūnu taip ir netapus žmogumi. Tokio dvasingumo aukštumos, tai gerai mūsų pažįstama pelė ir septyni šimtai svertelio nuspaudimų per valandą. Tai ir yra zoo dangus. O jų dievybės, tai tik primityvios projekcijos ir antropologizavimas to, ką vienaip ar kitaip jie konstruoja savo vaizduotėje. Aksioma tokia: kaip vaikas negali įsivaizduoti ką reiškia būti suaugusiu, ir į suaugusio įsivaizdavimą projektuoja savo vaikiškumą, taip ir nešventas įsivaizduodamas šventumą... O ką projektuos svertelio vergas?
Trumpai reziumuojant tokią laimės formą galima pasakyti, kad beprasmį gyvenimą gyvenančiajam, praleisti jį tokiame svaiginemesi ne toks jau ir blogas variantas. Juolab, tai buvimo būdu beveik niekuo nesiskiria nuo tų, kurie savo gyvenimus praranda laikydami save viena ar kita socialine role, ir siekia sėkmingumo, paprastumo ir nušvitimo atributų kitų akyse savo nepilnavertiškumui kompensuoti. Todėl visai tikėtina, kad toks pasmerktasis jausis normaliu ir pilnaverčiu nenormalios ir nepilnavertės visuomenės nariu.
Todėl jei jūsų artimieji siekia laimės ir jūs jiems norite laimingo gyvenimo, pasistenkite, kad jie netaptų giliomis asmenybėmis (sunku nebus, zoo kultūros ir zoo dvasingumo apstu). Priešingu atveju – susimąsčiusi rimtis netikro džiaugsmo apsuptyje – neišvengiama jų lemtis.
P.S. žinoma egzistuoja ir kitokios laimės formos (laimė iš kūrybos, iš atradimo, policininko psichopato kasdienybė ir t.t.), bet tai jau kitos temos, juolab, kad tų veikėjų tikslas nėra laimė.
