Torpedinės Valties (PT 109) vadas, netoli Papua Naujosios Gvinėjos gavęs užduotį trikdyti japonų kovinių laivų veiklą paremiant savus pėstininkus. Pati užduotis buvo labai sunki, tačiau oro sąlygos ir techninės aplinkybės darė ją bemaž neįmanoma. Danguje nešvietė mėnulis, nespindėjo žvaigždės, buvo tamsu „nors į akį durk“, o 4-rių Torpedinių valčių junginyje tik viena iš jų turėjo radarą – Dž. F. Kenedžio valtis buvo iš esmės „akla“, kaip ir dar dvi, plaukiančios greta, kovinėje formuotėje. Vandenynas fosforizavo nuo knibždančio planktono ir padidinus variklių apsukas ar atlikus staigius judesius vairu likęs pėdsakas puikiai matytųsi japonų žvalgybiniams orlaiviams reguliariai sukantiems ratus padangėje.
Kenedis buvo įjungęs tik vieną iš 3-jų PT-109 variklių stengdamasis išlaikyti maksimalią tylą... „Laivas ties 2-a valanda!“– nuaidėjo priekyje esančio šaulio komanda ir už keliasdešimt metrų iš tamsos išniro didžiulio japonų eskadrinio minininko („Destroyer“) „Amagiri“ siluetas.
Kenedis dar spėjo duoti įsakymą ruošti kovai torpedas, kuomet japoniškas plieno monstras taranavo amerikiečius perkirsdamas jų medinę valtį pusiau. Nuo smūgio sprogo degalų bakas-laivo likučiai ir vandens paviršius aplinkui pasidengė liepsnomis. Vienas borto inžinierių buvo įsiurbtas galingo „Amagiri“ sraigto traukos po vandeniu, kitas, patyręs veido nudegimus sprogimo metu, atsidūrė liepsnojančiame vandenyje. Pats Kenedis smūgio metu buvo nusviestas į valties anstatus ir stipriai susižalojo nugarą, tačiau ne tik išsilaikė vandens paviršiuje, bet pradėjo kviesti išblaškytus įgulos narius plaukti prie užgesusių savo PT-109 likučių. Buvęs Harvardo Universiteto plaukimo komandos narys padėjo savo vyrams pasiekti plūduriuojančias nuolaužas.
Išaušus rytui beliko laukti gelbėtojų arba priešo nelaisvės. Arba veikti. Dž. F. Kenedis pasirinko pastarąjį variantą, juolab, kad stipriai apdegusio veidą įgulos nario būklė darėsi vis prastesnė.
Valties vadas nupjovė vieną sužeistojo gelbėjimo liemenės diržo galą, įsikando jį į dantis ir nuplaukė į už maždaug trijų mylių matomą salelę. Visa įgula sekė iš paskos.
Po daugiau kaip 4 valandų plaukimo tempiant „gyvąjį krovinį“, išsekęs, sužeistas ir vemdamas jūros vandeniu J. F. Kenedis su savo komanda pasiekė krantą.
11-a vyrų turėjo du pistoletus, jokio vandens ir maisto, tik keletą, aukštai palmėse kabančių kokoso riešutų. Sala, pavadinimu „Plum Pudding“ buvo negyvenama, tačiau ne itin toli driekėsi karo laivų maršrutas.
Jau pirmąją naktį Kenedis pasirišo po kaklu pistoletą, iš laivo paimtą žibintą ir nuplaukė į tamsią naktį. Keletas kilometrų nuo kranto jis tikėjosi aptikti laivų ir signalizuoti turimomis priemonėmis. Idėja buvo gera, aštrius priekrantės rifus jis įveikė, tačiau atvirame vandenyne jį pradėjo nešti neprognozuojamos povandeninės srovės. Vyras jau buvo praradęs viltį, tačiau laikėsi vandens paviršiuje. Brėkštant rytui jis atkreipė dėmesį, kad srovės kryptis pasikeitė – dabar Kenedis buvo nešamas beveik lygiai atgal. Įdienojus, supjaustytom į aštrius rifus kojomis, įgulos vadas pasiekė saviškius.
Tikras Vadas turi priimti sprendimus ir Kenedis juos priima – sekančią dieną, įsikandęs į dantis draugo gelbėjimo liemenės diržą ir vilkdamas sužeistąjį, jis bei visa įgula vėl leidžiasi į 3 valandų kelionę plaukte. Šį kartą – į netoliese esančią Paukščių salą. Artėjant nakčiai krantas pasiektas, išvargusius vyrus atgaivina lietus, o platūs augmenijos lapai suteikia galimybę numalšinti troškulį išgeriant susikaupusį lietaus vandenį. Nors išaušus rytui paaiškėjo, kad lapai aptaškyti paukščių ekskrementais – taigi, prie bendro išsekimo prisidėjo ir užkrato pavojus.
4-ąją dieną po jo Torpedinės Valties žūties, Kenedžio komandos vyrai sutiko du vietinius salos gyventojus, kurie pažadėjo apie jų padėtį pranešti pirmam sutiktam kariniam patruliui.
Dž. F. Kenedis, ant kokoso apvalkalo išbraižė trumpą žinutę, kurią ir pasiuntė į nežinią kartu su naujaisiais pažįstamais.
8-ją dieną salą pasiekė gelbėjimo laivas – 35-asis būsimas JAV Prezidentas buvo išgelbėtas.
Spaudai vėliau J. F. Kenedis teigė: „II-sis Pasaulinis Karas formavo ne tik mane, bet ir daugumą mūsų kartos žmonių. Mes subrendome jo fone.“*
*Citata pateikta ne pažodžiui.
