Jis norėjo pamiršti tą nervinį drebulį, kuris neleido jam subalansuoti savo charakterio ir drumstė jo buitį. Troškulys dažnai keldavo baisų vidinį nerimą, o tuo metu, kol vykdavo „grumtynės su savimi“, jis negali suregzti nė paprasčiausio sakinio. Aukštas, stambiais žemdirbio kumščiais, Jurgis stūksodavo tarp kitų žmonių kaip sunkus akmens luitas — kartais besišypsantis, o kartais paniuręs — retkarčiais drėbtelės žodį, pervers skvarbiu žvilgsniu ir vėl slogiai tyli.
Tą vakarą Jurgis pririšo savo jautį kapinių kalnelio papėdėje. Nejauku pasidarė, lyg koks šaltukas padvelkė. Bet vasara tokia karšta, nušienautose pievose žolė taip nenori atželti. Daug kančių patyrė mūsų žemelė. Nežinosi, kur kažkas amžinąją ramybę rado. Turėtų sutarti ir gyvieji ir mirusieji, – susimąstė Jurgis.
– Pasiganys gyvulėlis, – pamanė, ir dar kartą pažvelgęs į savo jautį, nuėjo namo. Parėjęs šaldytuve surado alaus butelį, gurkštelėjo. Vėsus skystis maloniai nuslydo gerkle gilyn. Lauke sulojo šuo. Bet ne taip, kaip svetimą pamatęs. Amtelėjo porą sykių ir nutilo. Bet po kelių minučių pasigirdo gailus jo staugimas.
– Ne prieš gera,– dingtelėjo mintis. Tepasiunta tas šuo. Einu miegoti. Užsiklosiu gerąją ausį užklotu ir tegu tas Brisius stūgauja.
Bet ėmė baubti ir jautis. Jurgis nusprendė perkelti gyvulį, nes jautė, jog negerai, kad gyvulys paliktas tokioje vietoje ganytis. Pro atvirus langus veržėsi tvankus oras, o ne nakties vėsa. Todėl į naktį išėjo taip, kaip stovėjo – Adomo kostiumu. Juk jautis protingas gyvulys, visko matęs, nebenustebs Jurgį, kaip gamta sukūrė pamatęs. Tik eidamas prisiminė, kad nepasiėmė prožektoriaus. Jis nenorėjo grįžti. Švietė mėnesiena: didžiulis auksinis pilnaties diskas, apsuptas melsvos šviesos. Jautis ramiai ganėsi. Jurgis pyktelėjo ant savęs, kad naktį sumanė eiti prie jaučio. Bet, kad jau atėjo, pasilenkė ieškodamas kuolo. Jaučiui tai pasirodė keista ir jis šoktelėjo į šoną, grandine skaudžiai užgaudamas Jurgio kojas. Jurgis neteko pusiausvyros, pargriuvo, bandė šliaužti tolyn. Nespėjo, besiblaškantis jautis supainiojo grandine jo kojas. Jurgis ėmė muistytis, bet tamsoje išsipainioti nebuvo įmanoma. Riktelėjo, bet pagalbos nelabai tikėjo sulauksiąs. Juk ir jis pats, išgirdęs lauke įtartiną garsą , patikrindavo, ar gerai užrakintos durys. Gyvulys jį apuostė. Sunkios kojos atsidūrė ant jo pilvo. Nudiegė skausmas.
– Daktarai sulopys. Tik, kad pasirodytų kaimelio vyrai, –sukirbėjo mintis ir jis ėmė rėkti. Riksmas, matyt, išgąsdino bulių. Jo link pradėjo artėti ragai.
– Nejaugi jau viskas, – suvaitojo nelaimingasis. Matydamas kaip akyse gęsta pilkžalis vasaros vakaras, šiurpiai kvatoja kalnelio dvasios, joms pritaria kaimo šunų staugimas ir klaikus jaučio baubimas. Pasaulis nesikeičia: čia Jurgio pieva, sužydėjęs kaštonas, tvirtas, kaip uola, o už jo kaimynų namai. Oras labai šiltas, nepaisant to, kad vėlyva naktis. Šauksmas, sklindantis iš pievos nepasiekia kaimynų trobų, kurie atsibudę ryte gers pieną, pusryčiaus, džiaugsis gražia vasara. Jiems bus nė motais, ką byloja nakties tylos paslaptis.
