Taip pat memorandume siūloma įtraukti į kovą prieš bolševikus ne tik Ukrainą, bet ir Lenkiją, Suomiją ir kitas Rusijos kaimynes. Užsienio reikalų ministerijai atmetus šį dokumentą, Reilis susipažįsta su karo ministro V. Čerčilio padėjėju Archibaldu Sinclairu, per jį Čerčiliui nusiunčia šį memorandumą. Vėliau Reilis su Čerčiliu buvo ne kartą susitikęs, ir netgi tapo jo konsultantu Rusijos klausimais. Čerčilio tvirtas nusistatymas prieš komunizmą visiems žinomas. Negalima pervertinti Reilio įtakos šio nusistatymo susiformavime, bet jis garantuotai nebuvo ir mažiausias veiksnys.
Karinės žvalgybos vadovybė pasiunčia Reilį ir Hillą į Paryžių, kur tuo metu vyksta karo nugalėtojų surengta taikos konferencija. Užduotis žvalgybos karininkams – surinkti kuo daugiau informacijos apie visų valstybių atstovų, o ypač Prancūzijos ir JAV, veiklą konferencijoje. Būtent čia Reilis asmeniškai susipažįsta ir su Čerčiliu, ir su kitais įtakingais politikais. Bet svarbiausia, ką jie nuveikia konferencijoje – tai slapto amerikiečių plano – pakviesti į konferenciją sovietų Rusijos atstovus – išaiškinimas. Su bolševikais oficialiai bendrauti tuo metu niekas nenorėjo, bet JAV buvo visiškai nieko prieš pripažinti jų vyriausybę, nes joms būtų atsivėrusi milžiniška Rusijos rinka. Gavę šią nutekintą informaciją, žvalgai ją perdavė dienraščio „Daily Mail“ redaktoriui, kuris netrukus išspausdino amerikiečius demaskuojantį straipsnį. Kilus nemenkam skandalui, bolševikinės Rusijos pripažinimą teko ilgam atidėti: Junginė Karalystė ją pripažino 1924 metais, o JAV – tik 1933-aisiais.
1920 metais Reilis susipažino su sovietų ekonominės misijos Londone vadovu Krasinu. Nors ir ideologiniai priešininkai, bet tai visiškai nesutrukdė jiems prasukti bendrus „reikaliukus“. Per Krasiną Reilis suorganizavo radijo aparatūros tiekimą į Rusiją, o netrukus jie įvykdė dar didesnę aferą – bolševikų prisigrobtų brangenybių realizavimą Europoje. Bolševikams žūt būt reikėjo tvirtos valiutos, tad jie masiškai pardavinėjo brangenybes ir kitokį turtą, konfiskuotą iš įvairių „liaudies priešų“. Iš šios „operacijos“ Reilis uždirbo gan nemažus komisinius...
Diversantas
1920-ųjų pabaigoje Reilis vėl susitinka su nuo 1918 metų pažįstamu antibolševikinio pasipriešinimo vienu iš lyderių – Savinkovu. Šis, pasitraukęs iš Rusijos, gyveno Lenkijoje. Vykstant Rusijos-Lenkijos karui, į bolševikų kontroliuojamą teritoriją vykdavo ir Savinkovo organizacijos kovotojai, ten vykdę įvairias diversijas. Viename tokiame reide dalyvavo ir Reilis, kartu su diversantais sprogdinęs traukinius bei naikinęs sovietų pareigūnus. Betgi 1921 metų kovą, Lenkijai ir Rusijai pasirašius taikos sutartį, Savinkovo buvimas Lenkijoje tapo nebepageidaujamas, ir šiam teko pasitraukti į Prahą. Čia juo irgi nelabai džiaugėsi. Britai ir prancūzai nebelaikė šio politiko reikšmingu, tad nutraukė finansavimą jo organizacijai. Reilis, kuris tapo vienu geriausiu Savinkovo draugu, liko bene vienintelis jo finansinis rėmėjas. Tiesa, pats agentas kaip sykis tuo metu irgi buvo eilinėje finansinėje duobėje, jam netgi teko parduoti daug metų kauptą pasididžiavimą – asmeninių Napoleono daiktų kolekciją...
1921 m. birželį Varšuvoje įvyko Savinkovo sušauktas antibolševikinio pasipriešinimo jėgų suvažiavimas, kur buvo kalbama apie netrukus Rusijoje įvyksiančius maištus prieš bolševikų režimą. Kaip ir visuomet, sėkmingam maištų koordinavimui ir bolševikų nuvertimui trūko tik vieno – pinigų. Reilis, nebegalėdamas toliau finansuoti šio judėjimo, ryžtasi organizuoti lėšų rinkimo kampaniją Britanijoje. Betgi tam reikia, kad Savinkovas čia atvyktų. Britų užsienio reikalų ministerija, nenorėdama be reikalo pyktis su bolševikais, atsisako išduoti vizą šiam politikui. Reilis prašo savo viršininko, kad šis, ignoruodamas URM nuostatą, per pasų skyrių (jie tuo metu buvo pavaldūs Karinei žvalgybai) išduotų vizą. Viršininkas, žinoma, atmeta tokį neteisėtą prašymą. Reilis, nėmaž nesutrikęs, vyksta į Paryžių, kur britų pasiuntinybės Prancūzijoje pasų skyriuje susitinka su pažįstamu ten tarnavusiu karininku ir nežinia, kokiu būdu, bet „sukombinuoja“ vizą Savinkovui. Antibolševikiniam veikėjui atvykus į Britaniją, kyla didžiulis skandalas, ir su paramos rinkimu nelabai kas gaunasi (tiesa, vėliau pavyksta surinkti šiek-tiek lėšų).
Reilis už savo nuopelnus reikalavo net majoro laipsnio, betgi negavo nei kapitono. Visgi tai jam nesutrukdė visur prisistatyti „kapitonu Reiliu“ (sutikite, skamba daug gražiau, nei „vyresnysis leitenantas Reilis“). Labai keista, bet pagrindinis motyvas, kodėl jis negavo majoro laipsnio, buvo... finansinis. Kuomet buvo teikiamas laipsniui, vienas gynybos ministerijos pareigūnas neoficialiai paaiškino, kad ministerija jokiu būdu nesutiks suteikti majoro laipsnio Reiliui vien dėl to, kad jam žuvus, jo našlėms tektų mokėti kur kas didesnę pašalpą...
Žlugus Anglijos-Amerikos sindikato idėjai, Reilis imasi naujų komercinių planų – spekuliacijų Amerikos akcijų biržose, „stebuklingų“ vaistų pardavinėjimui ir taip toliau. Deja, nė viena iš šių idėjų ypatingo pelno neatneša...
Zinovjevo laiškas
1924-ųjų liepą britų komunistų laikraštyje „Weekly Worker“ buvo išspausdintas G. Zinovjevo, tarptautinės organizacijos, vienijančios visas komunistų partijas (Kominterno) vadovo, laiškas, kuriame kreipiamasi į Britanijos komunistus, raginant juos vykdyti propagandą Jungtinės Karalystės ginkluotosiose pajėgose ir ruoštis būsimam pilietinam karui, nuverčiant „buržuazinį režimą“. Laikraščio redaktorius buvo areštuotas, bet netrukus paleistas. Šis laikraštis marginalus, beveik niekieno, išskyrus pačius britų komunistus, neskaitomas, bet tų pačių metų spalį, likus tik keturioms dienoms iki parlamento rinkimų (kas per sutapimas!), šis laiškas buvo paskelbtas dienraštyje „Daily Mail“. Tame pačiame straipsnyje buvo kritikuojami leiboristai, tuo metu buvę valdžioje, esą jie ničnieko nedaro, kad būtų kovojama su komunistiniu užkratu. Leiboristai rinkimus triuškinamai pralaimėjo, į valdžią atėjo konservatoriai. Čerčilis, ką tik įstojęs į šią partiją, buvo paskirtas valstybės iždo kancleriu.
Nors nuo pat laiško paskelbimo dienos kilo įtarimas, kad jis suklastotas, bet tik 1968-aisiais, atlikus grafologinę ekspertizę, galutinai buvo įrodyta, kad šį laišką parašė ne kas kitas, kaip Čerčilio konsultantas Sidnis Reilis.
Pepita
1923-aisiais Reilis veda jau ketvirtą moterį. Tik negalvokite – jis nebuvo iš kart susituokęs su keturiomis, nes su Nadežda išsiskyrė jau prieš kelerius metus. Taigi, vienu metu jis buvo vedęs viso labo tik tris moteris. Šį sykį jo išrinktoji – egzotiška aktorė ir dainininkė iš Pietų Amerikos Pepita Bobadilla (tai jos sceninis vardas, ir iš tikro ji – anglė Nelly Burton).
1920-aisiais Pepita Bobadilla išteka už 31 metais vyresnio dramaturgo Charles Haddon Chambers. Tai didžiulė naujiena visiems Charleso draugams, o ypač jo sužadėtinei... Po penkerių mėnesių Chambersas miršta, palikdamas našlei apvalią sumelę. Po trijų metų ji išteka už Sidnio Reilio, kuris prieš tai ilgokai draugavo su jos seserimi Eliza.
Pepita prisimena savo pirmą susitikimą su Sidniu:
„Atitraukusi žvilgsnį nuo kavos puodelio, aš netikėtai supratau, kad žiūriu tiesiai į rudas akis vyro, sėdėjusio kitoje salės pusėje. Jis žiūrėjo į mane ilgai ir įdėmiai, ir aš pajutau malonų drebuliuką. Vyras rudomis akimis buvo dailaus stoto, gražiai apsirengęs, o jo siauras ir įdegęs veidas spinduliavo valios jėga bei ryžtu. Jo akys buvo ramios, geros ir truputį liūdnos. Žiūrėjo šiek tiek su pašaipa, iš ko supratau, kad jis ne kartą yra žvelgęs į akis pačiai mirčiai“.
Reilio ir Pepitos santuoka buvo didžiulis smūgis jaunai merginai – trisdešimčia metų už jį jaunesnei Caryll Houselander, kuri buvo įsitikinusi, kad yra Sidnio sužadėtinė. Po to ji taip ir neištekėjo, atsidavė religijai bei kūrybai.
Trestas
Sovietų valdžia stengėsi į savo teritoriją privilioti didžiausius priešus – ir „savanoriškai“, ir juos tiesiog pagrobdama, nesibodėdama jokių priemonių. Jei nepavyksta privilioti, juos žudo bet kokioje pasaulio vietoje, kur tik suranda. Trockis, Petliūra, Bandera, Kolčiakas – tai tik keli iš ilgo bolševikų priešų sąrašo. Savinkovas – bene didžiausias sovietų priešas nuo pat 1917-ųjų. Mažai tiek surasi bolševikų oponentų, pridariusių jiems tokių nuostolių... Jam privilioti Dzeržinskis surengia ištisą operaciją, pavadindamas ją „Sindikatas-2“. Savinkovas – labai atsargus, į bet kokį pašalinį žiūri su didžiausiu nepasitikėjimu, dieną naktį jį saugo asmens sargybiniai. Ir, nepaisant to, sovietams pavysta įtikinti jį, kad Rusijoje yra kažkokia pogrindinė organizacija, kuriai žūtbūt reikalingas tinkamas politinis vadovavimas. Ir kas gi daugiau, jei ne Savinkovas, jau ne kartą įrodęs savo veiksmais lyderystę, turėtų vadovauti šiai organizacijai? Ir taip po truputį, siųsdami vis daugiau agentų, kurpdami vieną už kitą tikroviškesnes, bet tuo pačiu fantastiškesnes legendas, bolševikų šnipai įtikina Savinkovą atvykti į Rusiją ir „imtis vadovavimo šventai kovai prieš bolševikus“. Rezultatas nuspėjamas – 1924-ųjų rugpjūtį Savinkovas atvyksta į sovietų Rusiją, čia iš kart areštuojamas, vyksta teismo procesas. Savinkovas, palaužtas ilgų tardymų bei kankinimų, pripažįsta buvęs neteisus, sovietai su pasimėgavimu visais kanalais transliuoja šiuos jo „prisipažinimus“.
Deja deja, bet visiškai netrukus šią Savinkovo karčią dalią patiria ir pats Reilis. Sunku tuo patikėti, bet bolševikai britų žvalgo parviliojimui į sovietų Rusiją pritaiko visiškai tokią pačią schemą, kaip ir Savinkovui. Britų žvalgyba sužino, kad Rusijoje veikia antibolševikinė organizacija „Trestas“. Išsiaiškinti, kas tai per organizacija, ir ar nėra ji tik sovietų fikcija, siunčiamas leitenantas Reilis. Jam reikia nuvykti iki Suomijos ir ten susutikti su „Tresto“ atstovais. Į pačią Rusiją prisakoma jokiu būdu nevykti. Bet kur tau. Suomijoje susitikęs su šios organizacijos atstovais, po jų įkalbinėjimų ryžtasi slaptai kirsti sieną ir nuvykti į Petrogradą (tuomet jau – Leningradą) ir net Maskvą. Sėkmingai įveikęs sieną, atvyksta į Leningradą, o iš ten netrukus – į Maskvą, kur susitinka su „Tresto“ atstovais. Visi jie – ČK agentai, bet patyręs britų žvalgas apvyniojamas apie pirštą ir tiki, kad bendrauja su tikrais anibolševikinio sąjūdžio atstovais. Jie aptarinėja tolesnius pasipriešinimo veiksmus, planuoja maištus bei sukilimus.
Reilis, besikalbėdamas su jais, labai vaizdingai apibūdino kai kuriuos sovietų veikėjus. Krylenko (buvęs bolševikų kariuomenės vadas, vyriausiojo prokuroro padėjėjas) – vienas iš šlykščiausių bolševikų, sadistas ir degeneratas, bet jo žmona Razmirovič dar blogesnė – be jokios moralės, iškrypusi sadistė, degančiomis akimis ir atrodanti kaip ragana. Kominterno vadovas Zinovjevas – ribotas žmogus, visiškai netinkantis būti lyderiu, švietimo komisaras Lunačarskis – mergišius ir klounas, juokinantis visą Europą. Patį geriausią įvertinimą gavo ČK vadas Dzeržinskis – „labai suktas“. Beje, Dzeržinskį jis apibūdino tikrai teisingai, nes būtent jo pavaldiniai – ČK agentai ir klausėsi dabar šių Reilio išvedžiojimų.
Po kelių dienų žvalgas suimamas. ČK (tuomet jau – OGPU) kalėjime jis laikomas virš mėnesio, kasdien tardomas. Iš pradžių Reilis nieko nesako, o jei ir pasako, tai tik tai, kas ir taip visiems žinoma. Čekistai fiziškai jo nekankina, bet pritaiko dar baisesnį metodą – kelis sykius inscenizuoja pasiruošimą egzekucijai. Reilis dabar jau išduoda kur kas daugiau informacijos, bet stengiasi minėti kuo mažiau žmonių pavardžių. Kuomet čekistai suprato, kad nieko gero iš jo daugiau nebeišpeš, Reilį asmeniniu Stalino įsakymu nužudo (teismo surengti negali, nes prieš tai jau visiems paskelbė, kad Sidnis Reilis nukautas, bebandant kirsti SSSR sieną). Čekistai savotiškai jį gerbė, laikė lygiaverčiu priešininku, apie Reilį sklido legendos. Jį sulaikyti buvo didžiulė sėkmė ir garbė. Jie Reilį kartas nuo karto nuveždavo pasivaikščioti į Sokolnikų mišką (čia jis, gyvendamas Maskvoje, mėgo vaikštinėti). 1919 m. lapkričio 5-oji buvo tokia pat „eilinio pasivaikščiojimo diena“. Bevaikštinėjant jam kartu su bolševikų pareigūnais ir draugiškai besišnekučiuojant, iš paskos ėjęs čekistas išsitraukė pistoletą ir šovė Reiliui į nugarą, po to, šiam jau nuvirtus, šovė dar kartą į širdį.
Sidnio žmona Pepita, nesulaukusi savo vyro, atvyko į Suomiją, kur ten rezidavęs britų žvalgybos agentas perdavė jai Sidnio laišką, kurį jis buvo iš anksto parašęs ir paprašęs šio agento, kad perduotų jį Pepitai, jei negrįš iš Rusijos. Laiške jis prašė savo meilės tikėti, kad grįš...
Dar daug metų nei Pepita, nei Margaret nenorėjo tikėti, kad Sidnis nebegyvas. Jos tikėjosi, kad jis kažkur bolševikų kalėjime, ir kada nors ištrūks iš ten. Nelaimingoji Reilio sužadėtinė Caryll Houselander parašė eilėraštį, skirtą didžiausiai savo gyvenimo meilei – Sidniui.
Apie šio garsiojo agento gyvenimą prirašyta nemaža knygų, sukurti keli filmai, televizijos serialas.
Politikas
Sidnį Reilį sunku pavadinti tipišku agentu ar žvalgu. Iki 1917-ųjų – dar galbūt galima. Jis atlieka atskiras jam pavestas užduotis, bet šiaip beveik visada dirba savo naudai, kuri kartais sutampa su slaptųjų tarnybų tikslais. Bet po bolševikų perversmo 1917-ųjų spalį jo veiklos pobūdis, galima sakyti, keičiasi kardinaliai. Kodėl įvyksta šis virsmas, sunku pasakyti, galima tik spėlioti. Nors ir sunku patikėti, bet greičiausiai pagrindinis motyvas, paskatinęs jį nuo šiol rimtai atsidėti kovai prieš bolševikus, yra įgimtas polinkis į demokratiją.
Iš pirmo žvilgsnio sunkiai derančios charakterio savybės: avantiūrizmas, savanaudiškumas, vos ne cinizmas ir – idealizmas, dosnumas bei pasiaukojimas...
Po 1917-ųjų Reilis, formaliai dar slaptosios tarnybos agentas, iš tikro tampa politiku. Politiku ne galbūt daugumai įprasta prasme (politinės kovos, rinkimai, intrigos...), bet politikas plačiąja prasme, idėjiškai. Pagrindinė jo politinė programa – kova prieš bolševikų diktatūrą, už laisvą ir demokratišką Rusiją. Aišku, jis nenugali komunistinio režimo (bet galų gale to juk nepavyksta ir galingosioms Vakarų valstybėms, tai ką kalbėti apie atskirą individą). Visgi jo kova ne beprasmė. Ne veltui bolševikai su Stalinu priešaky taip jo nekentė ir netgi išleido daugybę pinigų, išeikvojo daug jėgų, kol sugebėjo įvilioti jį į Sovietų Sąjungą ir sunaikinti. Tokių didelių ir kvapą gniaužiančių istorinių įvykių fone išgalvotos istorijos apie agentą 007 visiškai nublanksta...
