Mėgdavo ji naršyti po socialinius tinklus ir vieną kitą reiškinį anonimiškai pakomentuoti, nors dažniausiai bėgdavo žodžiu savo kursiokus dėstytojams pristatyti. Juk ne visi taip stropiai paskaitas lanko.
„Žinote, mes moterų kolektyvas, į kiekvieną žinią jautriai reaguojame, o jei kokią informaciją mums perdavė anonimiškai Žibutėlė, tai mes turime aptarti posėdyje ir vadovų pasitarime“, – mokslo dalies vedėja palaikydavo anonimines iniciatyvas ko ne kiekviename susirinkime.
Kokį rūbą beužsivilktų Žibutė, viskas tinka mergaitei, kur benueitų visų akys į ją krypsta. Tik va mergytės širdelė nerami. Jaučiasi vaikas pažeidžiama, tarsi kažką svetimo pasigrobusi ir jai atrodo, kad pasaulis tyko išsiaiškinti, kas kalbos temos išplėstinį planą rašė, kas patį rašinį kūrė.
Kartą ji pasakojo apie močiutę po ligos ir tai, kas senolei padėjo atgauti sveikatą – „RELIBITACIJA“. Ji nesuprato, ko kolegos prunkščia tokią prasmingą kalbą išgirdę. Todėl ir pyktis sukyla, kai išgirsta kažką žodžiais kalbantį, o ne lemenantį. Jauna dar sąžinė jautri. Va, močiutė Veronika ištaisys klaidas iš Žibutės praktikos ataskaitos. Išsivirs kavos pailsės, pasidžiaugs, kad vienas kalnas nuo pečių nusirito. Neramu močiutei, kad praktikos vadovė, ko nors vaiko nepaklaustų. Bijo ir Žibutė, kad nereiktų žodžio ieškoti, galvoje jų vos pora. O kišenėje? Ten ir liaudies išmintis siunčia ieškoti.
Senolė Veronika ramina save:
– Užaugs, užgrūdins gyvenimas, pamatys, kad ne ją vieną kalbos fobija kamuoja. O tų, kurie klausimus kelia, užduoda bijo net visuomenės žiedai, šnypščia pamatę lyg rūsyje augę ir sulaukėję katinai tarsi samdytą žudiką pamatę. Tikra inkvizicijos ataka, kai kažkas bando žodį ištraukti apie darbą kasdieninį.
„Jūs turite patys įstatymą skaityti, man šiuo klausimu reikia su vedėja pasitarti“, – vos ko paklausta, atsakydavo Žibutė. O savo intelektui pabrėžti mergytė vartojo net tris tarptautinius žodžius. Norėdama sužinoti, kur gyvena pašnekovas, ji visada teiraudavosi: „Kokia jūsų lokacija“.
Ji žinojo, kad kūrybingi žmonės įkvėpimo semiasi kažkur: gal istorijoje, madoje ar užsienyje. Tad, pasakodama draugams apie savo stilingą aprangą, ji drąsiai kalbėdavo „mane inspiruoja pavasario ir šių metų mados tendencijos“. Nelabai suvokė ji šių žodžių reikšmę, bet žinojo, kad prabilus apie „inspiraciją“ ir „imidžą“, jos asmenybė atrodo intelektualesnė. Žibutės ilgos kasos ir daili apranga traukdavo aplinkinių žvilgsnius. O ir per televiziją, ji gan intelektualias laidas žiūrėdavo.
Juk reikia kažką ir darbe aptarti, ir savo kolegoms papasakoti. Mėgstamiausios laidos buvo tos, kuriose – „Wow“ – iškošdavo pro dantis televizijos ekrane pasirodęs šoumenas ir svetima kalba, o gal savo šunelį Amsių mėgdžiodamas, pristatydavo naują scenos žmogų, jo pasirodymą. Šalia sėdinti elito gražuolė jam pritaria – „eeeer“, angliškai krenkšdama – „labai wow“.
Jai visa tai atrodė be galo prasminga ir gražu, juk eteryje skamba „WOW“ – visą jausmų gamą išreiškiantys turiningi pasisakymai. Suprato močiutė, kad su ta žodine kalba jaunimui tikra bėda. Dabar norėtų ir paskaitinėti, ir savo nuomonę parašyti. Bet jaunesnioji karta teksto su dešimčia žodžių neįkanda. Jei pamato tekste žodį „mokykla“, kitų žodžių nebeskaito. Užverda, sukunkuliuoja jausmai, tarsi kas nors į šventą paslaptį kėsintųsi, didžiai slepiamą dalyką norėtų atskleisti. ir sukaupusi drąsą išlemena: – „ple-ple-ple-ple – pliūūūūrkšt“....
Kokias bėdas ir baimes sukelia Žibutėlei skaitymas – neišsiaiškinsi. Jausmai veržiasi lyg garai iš pernelyg prikūrentos katilinės krosnies, žmogų dusina, sielą drasko, o kai reikia pasakyti beišeina – „ple-ple ir purst.“ Pabaigs Žibutėlė mokslus, pailsės močiutė, o gal net mokytoja metodininke taps. Juk klausytis prie durų ir pamokyti savo bendrakursius ji jau sugeba. Dar patobulins pataikavimo žinias – ir žiūrėk jau bus mokytoja metodininkė, o gal dar geriau – jei močiutė disertaciją parašys – mokslų daktare taps.
Tėvai dairosi darbo, kur mergaitei ir patarėją, ir padėjėją duotų, juk nuo vaikystės spręsdama mokyklinius testus ir varneles į langelius rašydamas, juk didelių žinių atsargų nesukaupsi? Žibutė jautri, mokyklos nė prisiminti nenori. Sunki dabar programa. Teko su keliomis įkyriomis mokytojomis kovoti, lindo į akis, įkyrėjo, vertė gražutį vaikelį, gamtos sukurtą šypsotis ir gyvenimu džiaugtis, į kažkokių pratybų sąsiuvinių langelius „varneles“ rašyti, pabraukti, nuspalvinti. Žodžiu dabar mokykloje beveik neatsakinėjama, o už gerą spalvinimą – mokytojai saulutę ar „š“ raidelę parašo.
Formuojasi nauja „Š“... raidelės, kitaip vadinama šaunuolių karta, o Žibutė – viena jų, gal dar netgi intelektualesnė. Ji laikosi naujausių tendencijų, žiūri „WOW“ laidas, o tas, kuris mokykloje atsakinėja, juk klasės dūzgesio nenustelbs. Kas kita – „varnelės“. Klasėje tylu, ramu. Ir tą dabar mėgstamą pozityvą galima įžvelgti. Optimistas mokinys kelias „varneles“ ten, kur reikia įrašyti vis tiek pataikys. Močiutė pati prancūzų kalbos niekada nesimokiusi ėmė ir keliolika kartų pataikė į tinkamą langelį. Geras metodas, vaikams kraujo negadina, streso nekelia. Dėl to sunku skaityti, tekstą suprasti, o permetus akimis tik tiek daug ir beišeina: „ple-ple-ple-ple – pliūūūūrkšt…“
Be to, jei žinai vieną tiesą – gražiems juk mokslo nereikia, tai kam ir tas varneles dėlioti. Ką reiškia pliūūūūrkšt – sunku nustatyti. Turime daugybę tarmių ir patarmių. Gal virtualus pašnekovas ar pašnekovė skundžiasi, kad ple-ple pastangos sukelia kažkokius fiziologinius pokyčius? Bet ne – gražuolės juk ne raugėja, nežagsi, nesikeikia ir nė – pliūkšt, nė pyrst… Senoliai sakydavo: Žvirblių pulkelis, katino išsigandęs, – tik purst.
Deja, Žibutės rūtų darželį lyg kokia sausra ar erozija būtų išdžiovinus, nualinusi visus išminties sodus. Ji sugeba būti graži ir lementi. Mada ateina, mada išeina, o kartais ir vėl sugrįžta. Pirmo pasaulinio karo sutrikdyta visuomenė sukūrė modernistinio meno srovę – dadaizmą. Dadaizmas atvėrė kūdikio lemenimu reiškiamą meną, jo šalininkai neigė įprastines gyvenimo normas. Ši srovė stebino meno mėgėjus, kaip teigia rimtos knygos, 1916–1922 m.
Vėliau, kaip ir daugelis reiškinių – ši meno srovė nuseko. Bet praėjo šimtmetis ir vėl ji prasiveržė , tik dabar ne kaip meno kryptis, o kaip globalios Lietuvėlės periferijos (kartais ne tik jos) viršūnėlės bendravimo priemonė: „Wow“, „eeeer, labai WOW“, o galiausiai – ple-ple-ple-ple – pliūūūūrkšt. ..
