Kai kurie sovietinėje mokykloje vyravę ritualai, ceremonijos ir šiaip kasdienybės detalės priartino ją prie kariuomenės ir darė panašią netgi į kalėjimą. Ankstesniuose šio ciklo straipsniuose jau rašiau apie tai, kad sovietinėje mokykloje – visai kaip kalėjime arba sovietinėje armijoje vyravo griežta diedovščina, kurią palaikė nusistovėjusi hierarchija. Ankstesniuose straipsniuose rasite mano pasakojimų apie tai, kaip sovietinėje mokykloje būdavo vykdomos bausmės, kaip mokiniai būdavo verčiami užsiimti alinančiu, bet beprasmišku darbu – nešioti akmenis iš vienos krūvos į kitą. Taip pat buvau užsiminusi apie tai, kad mokyklose vykdavo rytinės rikiuotės, mokiniai buvo mokomi išardyti ir surinkti automatą-kalašnikovą, na, o žygiavimas kaip kariuomenėje buvo neatsiejama sovietinės mokyklos kasdienybės dalis.

Per vienerius mokslo metus vykdavo netgi du dideli žygiavimo konkursai visos mokyklos mastu, kuriems ruoštis reikėdavo net keletą mėnesių. Vienas konkursas, kuriam būdavo pradedama ruoštis jau nuo pat rugsėjo, vadinosi „Žygio ir aprangos konkursas“. Mokiniai per fizinio lavinimo pamoką didžiąją laiko dalį turėdavo skirti būtent mokytis žygiuoti. Krepšiniui, bėgimui, gimnastikai, pratimų darymui ant buomo, lipimui virve, šokinėjimui per ožį ir kitiems fizinio ugdymo užsiėmimams laiko likdavo visai nedaug. Na, o visų pamėgtą žaidimą – „Kvadratą“ – pažaisti labai retai kada ištaikydavome, tai buvo vos ne prabangos dalykas. Svarbiausia, mat, žygiavimas, lyg būtume kokie kareivėliai.

„Žygio ir aprangos“ konkursas vykdavo iškart po Naujųjų metų – sausio pradžioje. Šiam konkursui visi mokiniai pirkdavosi vienodą „trumpą“ sportinę aprangą, ir po to iki mokslo metų pabaigos privalėjo į fizinio lavinimo pamokas ateiti tik su šia „uniforma“ (apie kuriozinius atvejus dėl šios aprangos dėvėjimo jau rašiau ankstesniuose šio ciklo straipsniuose). Kiekviena klasė turėjo skiriamosios spalvos sportinius marškinėlius.

Sovietmetis

Netrukus po to, kai įvykdavo „Žygio ir aprangos“ konkursas, būdavo pradedama ruoštis ‚Žygio ir dainos“ konkursui. Tai tas pats žygiavimas, tačiau jau nebe su sportine apranga, o su pionieriškomis uniformomis. Žygiuojant būdavo traukiamos sovietine ideologija persmelktos idiotiškos dainos, pavyzdžiui, apie Čepajevą herojų, be abejo, tuometine valstybine kalba:

Гулял по Уралу Чапаев-герой,

Он соколом рвался с полками на бой.

Вперёд вы, товарищи, не смейте отступать,

Чапаевцы смело привыкли умирать!

Блеснули штыки, мы все грянули ``Ура“,

И, бросив окопы, бежали юнкера.

Река Урал глубокая, крутые берега.

А степь, а степь широкая, там наши бьют врага !

Lietuviškai ši daina skambėtų maždaug taip:

Žygiavo per Uralą Čepajevas-herojus,

Jis kaip sakalas kovėsi su pulkais mūšyje.

Pirmyn, jūs, draugai, nedrįskite atsilikti,

Čepajevo pasekėjai narsiai moka numirti.

nuaidėjus saliutams mes sušukome „Valio“,

ir iš visų apkasų išsigandę pabėgo junkeriai.

Uralo upės gilios ir statūs jų krantai,

O stepės, plačios stebės – ten mūsiškiai muša priešą.

Taigi sovietinės mokyklos visa organizacinė kultūra labai priminė sovietinę armiją ir netgi kalėjimą. Štai anuomet mokykloje buvo mada vadinti mokinius ne vardais, net ne pavardėmis, o numeriais – visai kaip kalinius. Mokyklos dienyne mokinių sąrašas buvo sudarytas pagal abėcėlę, ir kiekvienas mokinys turėjo numerį – pagal eilę. Labai keista, tačiau mokytojai labai dažnai kviesdavo atsakinėti taip: „prie lentos ateina draugas numeris 5, tai reiškia, tas mokinys, kuris dienyne yra penktu numeriu. O kas gauna numerius ir numeriu būna šaukiami? Ogi kaliniai kalėjime ar lageryje. Nejučiomis tenka prisiminti Balio Sruogos „Dievų mišką“.

Ne visada taip buvo, mokytojai mokinius kviesdavo ir vardais, ir pavardėmis. Kiek atsimenu, mokiniai taip pat vienas kitą dažnai šaukdavo ne vardu, o pavarde. Toks šaltas oficialumas ne visiems patikdavo, nes dvelkdavo armija. Yra netgi iš anų laikų išlikęs posakis: „Petraitis ne kareivis, Petraitis vardą turi“.

Kitas kalėjimo atributas, egzistavęs sovietinėje mokykloje, buvo šiandien sunkiai suvokiamas ir keistas ritualas – vaikščiojimas koridoriais ratu. Pertraukų metu vaikščioti būdavo galima po du, po tris. Vaikai vaikščiodavo susikibę už rankų arba parankių, bet tai nebuvo būtina – tiesiog budintysis susikabinimo už rankų nedrausdavo. Toks vaikščiojimas ratu labai primena kalinių vaikščiojimą po vidinį kalėjimo kiemelį.

Sovietmetis

Kad nebūtų pažeista vaikščiojimo tvarka ir drausmė, budintysis, ryšintis ant rankos raudoną raištį, vaikščiojo kaip kalėjimo prižiūrėtojas ir žiūrėjo, ar kas nesumanė prisėsti ant palangės, ar kažkas nevaikšto vienas ar žąsele, ar kas nors nesumanė susikišti rankų į kišenes. Ir ginkdie nebuvo galima likti klasėje ir papildomai paskaityti, pasimokyti, jei ko nespėjai. Į mokyklos kiemą pabėgioti nebuvo draudžiama išeiti, tad daug kas šia „sovietinės mokyklos drausmės ir muštro spraga“ naudodavo – norėjo tarp pamokų įkvėpti gryno laisvės oro.

Budėdavo vyresnių klasių mokiniai paeiliui. Vieną savaitę budėdavo viena klasė – budintieji per pertraukas pasiskirstydavo po visą mokyklą. Kitą savaitę – kita klasė. Klasės išsirinkdavo vadinamąjį vyr. budintįjį. Praėjus savaitei, pirmadienio ryte, per mokyklos radijo tašką kalbėdavo tas vyr. budintysis ir pateikdavo ataskaitą bei „keldavo viešumon negeroves“. Budinčiaisiais juk būdavo tie patys mokiniai, bet kaip jie staiga pasikeisdavo tapę vyr. budinčiaisiais, koks juokingai iškilmingas tapdavo jų balsas, kai kalbėdavo per radijo tašką! Vyr. budintysis pateikdavo ataskaitą, kuriame koridoriuje ir kurios klasės mokiniai netvarkingai vaikščiojo, išjuokdavo tuos, kurie buvo pagauti susikišę rankas į kišenes ar prisėdę ant palangės.

Nesibodėdavo vyr. budintysis išaiškinti, kodėl tos rankos kišenėse ir užpakaliai trinami į mokyklos koridoriaus palanges – neva taip mokiniams rūpi onanizmas. Per radijo tašką išvardindavo pavardes mokinių, kurie neva tai „onanizavosi“. Taip būdavo elgiamasi todėl, kad mokinys būtų prikaltas prie gėdos stulpo. Arba štai dar vienas nuotykis. Mokinių uniformos būdavo prastos, sintetinės. Kai atsirado naujoviškesni mokykliniai suolai su metalinėmis kojomis, vaikai darydavo tokį bajerį: patrindavo užpakalį į suolą, atsistodavo ir prisiliesdavo prie metalinių suolo kojų. Tada įvykdavo nestipri elektros iškrova. Tai pamatė klasės vadovė (ta, kurios nervai buvo pašliję ir kuri prie mokinių keldavo isterijas ir raudodavo) ir pasakė: „Čia jūs apsimetate, kad jums ta elektra įdomi, kad jums ta iškrova rūpi. Iš tikrųjų jums rūpi visai kitokia iškrova – jūs užsiiminėjate onanizmu, kad pasitenkintumėte lytiškai, jūs esate iškrypėliai“. Ir pradėdavo skaityti ilgiausią paskaitą apie onanizmą, „smaukymą“, „trynimą“. Gąsdindavo mokinius ir sakydavo, kad nuo onanizmo išdžius stuburo smegenys, kad ateityje negalės vaikų turėti. Tais laikais jau buvo aišku, kad masturbacija jokio tokio poveikio neturi nei vaisingumui, nei stuburo smegenims, bet svarbiausia klasės vadovei buvo gėdinti ir gąsdinti mokinius. Tie, kurie užsiimdavo tuo žaidimu su elektros iškrovos sukūrimu, sėdėdavo raudoni kaip burokėliai. Apskritai, tokios kalbos nelabai buvo tinkamos nepilnamečiams.

Kariuomenę ir kalėjimą sovietinė mokykla priminė ir tuo, kad valgyti visi bėgdavo per ilgąją pertrauką, kuri trukdavo ne įprastines 10, o 15 minučių. Visa mokykla turėdavo spėti per tą laiką ir atstovėti eilėje prie maisto, ir pavalgyti. Maistas būdavo patiekiamas irgi kaip kariuomenėje arba kalėjime – metaliniuose dubenėliuose bei metalinėse pailgose lėkštėse. Maistas buvo baisus, bet apie tai jau rašiau ankstesniuose šio ciklo straipsniuose.

Na, ir kuo sovietinė mokykla skyrėsi nuo kariuomenės bei kalėjimo? Labai nedaug – nebent tik tuo, kad iš mokyklos būdavo einama namo, o kariuomenėje ir kalėjime – gyvenama ištisai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (41)