Žinoma, taikliųjų šaulių terminą galime atrasti dar 18-me amžiuje. Dažniausiai jais tapdavo patyrę medžiotojai, kurie galėdavo priešo rikiuotėje išskirti labiausiai trokštamus taikinius ir juos naikinti taiklia paviene ugnimi. Ypatingą postūmį taikliajam šaudymui suteikė Alfredo Nobelio išrastas bedūmis parakas, o Peterio Paulo Mauserio šautuvai G98 buvo taiklūs – ypatingai aprūpinus juos gera optika. Pagal tų laikų skaičiavimus, vidutiniškai vokiečių snaiperis galėdavo nukauti iki 40 priešų, kol pats buvo likviduojamas pėstininkų, artilerijos ar kito snaiperio. Dabartinėje karyboje snaiperis ir taiklusis šaulys – stipriai skirtingos sąvokos, tiek pagal taktiką, įgūdžius, tiek pagal savo vietą dalinio struktūroje, tačiau dėl paprastumo,