Šiais laikais bendrabučiai yra pasikeitę. Dažnai čia yra įrengti būstai, kurie viduje nieko nesiskiria nuo butų, esančių kituose daugiaaukščiuose namuose. Kai kurie būtai išties erdvūs, turi netgi atskirus įėjimus. Tačiau vienas autoritetingas žmogus yra pasakęs: „Tu turėk bet kokį plotą, įsirenk gražiausiai, vonios kambario sienas išsiklijuok marmurinėmis plytelėmis, pasistatyk sidabrinį klozetą bei auksinius vandens maišytuvus, tačiau benderis vis tiek liks benderiu“. Taip kalbėdamas jis turėjo omeny specifinę bendrabučio publiką, kuri bendrabučiuose gyvena nuo senų laikų.
Šiandien pakalbinau keletą žmonių, kurie gyvena ar neseniai gyveno bendrabučiuose ir paprašiau papasakoti, kaip ten jiems gyvenasi, kokia publika supa, kokie yra dominuojantys nuolatinių bendrabučio gyventojų tipažai. Apie jaunus žmones, kuriems bendrabutis tik laikinas prieglobstis gyvenimo pradžiai, mes nekalbėsim. Nors jiems galima patarti tik tiek: nesikankinkite šioje degradacijos ir kriminalinio mentaliteto persmelktame mikroklimate, geriau jau imkite paskolas, pirkite normalius butus.
Bendrabučių nuolatiniai palydovai yra rietenos, muštynės, girtuoklystė, apkalbos, nešvara, nuolatiniai policijos lankymaisi. Žiūrėk, vakar girtas diedas prikūlė girtą bobą, o šiandien kažkas smurtavo prieš vaikus. Vakar kažkas laiptinėje nusišlapino, o šiandien toje pačioje vietoje atliko „didelį reikalą“. Bet yra tokių žmonių, kurie be bendrabučio negali.
Štai viena pusamžė moteris, pavadinkime ją Jūrate, visą gyvenimą gyveno bendrabutyje. Kai išsiskyrė su vyru, ji išėjo gyventi kitur. Tačiau Jūratė nuolat ateidavo į savo buvusią gyvenamąją vietą, prisėdusi ant suoliuko su buvusiomis kaimynėmis garsiai porina, kaip jai blogai gyventi normaliame bute. Iki skyrybų ji gyveno kuo tikriausiomis bendrabučio sąlygomis; kartu su vyru turėjo kambarį bendrabučio bloke, kur dušu ir tualete daliniesi su antrojo bloko kambario kaimynu, o virtuvė bendra visam koridoriui. Buvusios kaimynės ją protindavo, sakydavo, kad dabar ji turinti atskirą virtuvę, kad gali namie nors ir nuoga vaikščioti. Tačiau Jūratei kur kas svarbiau už patogumus ir privatumą buvo tuščios kalbos su kaimynkomis, galimybė rinkti ir skleisti apkalbas – tai buvo jos hobis. Minėtoji moteris ilgai neištvėrė – jau po pusmečio grįžo gyventi į bendrabutį, išsinuomojo dar prastesnį kambarėlį nei turėjo iki skyrybų.
Kita nuolatinė bendrabučio gyventoja, vieniša moteris, pavadinkime ją Vaida, tvirtina, kad jai bendrabutyje gyventi linksma – ji taip pat niekur kitur gyventi nenorėtų. Mergina sako, kad gyvendama bute jaustųsi vieniša, o čia ji labai draugiškai gyvenanti su kaimynais, bendroje virtuvėje kartu geria kavą, rūko ir, kaip taisyklė, dalijasi paskalomis. Į normalų butą ji keltųsi gyventi nebent tada, jeigu ištekėtų. Vaida įkūnija tą tipažą, apie kurį sakoma – „paprastas žmogus“. Didžiausias malonumas jai yra atsisėsti ant šaligatvio krašto ir rūkyti. Sugėdinta, kad elgiasi kaip kokia bomžė, Vaida atsako: „Aš, karoče, mėgstu paprastumą (keiksmažodis)“. Su kaimynais bendroje virtuvėje dažnai paliurlina pigaus birzgalo. Virtuvėje vyksta ir gimtadieniai, ir net vestuvės. „Kada gražiai švenčia, o kada susimuša – vis linksmiau, o normaliame bute aš viena kaip pirštas būčiau“, – bėdoja vieniša moteris.
Vaidos geriausia draugė Zita su dukra Greta taip pat visą gyvenimą gyveno bendrabutyje. Paklausta, ką ji mano apie gyvenimą bendrabutyje, moteris atsako, kad jai čia labai patinka, o kitur būsto paprasčiausiai neįpirktų. Ji gauna šiokią tokią pensiją, o dukra dirba kasininke, uždirba tik minimumą – niekas paskolos neduotų. Be to, kam stengtis, vargti, jeigu ir taip yra gerai. „Valgyti turim, stogas virš galvos yra, ar daug čia žmogui reikia?“ – mintija Zita. Beje, tas pasakymas „ar daug čia žmogui reikia“ yra toks pat ydingas kaip ir frazė „ką aš žinau“, apie kurią jau rašiau. Žmogui reikia daug, tikrai daug, jeigu jis nori gyventi, o ne egzistuoti, ne vegetuoti. Gyvenimas yra pernelyg trumpas, kad būtų galima sau leisti tokią prabangą nieko nesiekti, nieko nedaryti ir džiaugtis tuo, kaip yra. Nors, sako, tokie žmonės yra laimingi. Gretai nieko nereikia – nei mokslų, nei bernų. Po darbo grįžta namo pas mamą, pavalgo ir sėdi prie televizoriaus ekrano. Paskui kartu su motina aptarinėja serialus. Štai kiek nedaug reikia iki laimės...
Ko gero yra laimingas ir bendrabučio gyventojas Alioša. Jis be bendros virtuvės turbūt neišgyventų, nes pašalpa labai greitai būna prageriama, o čia moteriškės kartais jį pavalgydina. Kada mokamos pašalpos, žino visa gatvė, nes nuo bendrabučių sklinda baliauninkų dainos, vėliau sklinda muštynių garsai ir keiksmažodžiai, kaukdamos važiuoja policijos mašinos. Bet Alioša yra ramaus būdo, išgėręs netriukšmauja. Už vagiliavimus jis dažnai įkliūva policijai, bet policija kažkodėl juo pasitiki. Ne kartą išdidžiai gyrėsi visiems, kad jis yra policijos informatorius, kad jam yra pavesta stebėti keletą žmonių, pranešinėti policijai, kada jie būna namie, ar nepažeidžia laisvės apribojimo taisyklių. Kai apie tai sužinojo kiti bendrabučio vyriškiai, jį taip prikūlė, kad šis vargšas visą mėnesį mėlynas vaikščiojo. Bet, sako, kiekvienas bendrabutis turi bent po vieną policijos informatorių, tik ne visi išsiduoda, nes bijo vietinės faunos keršto.
Štai kitas nuolatinis bendrabučio gyventojas, pavadinkime jį Stepanu, gyvena su motina, sugyventine, podukra ir sūnumi. Šeima gyvena iš motinos pensijos. Stepanas ilgas drūtas ir sveikas vyras niekur nedirba ir išdidžiai sako: „Aš troleibusų kantralioru nedirbsiu“. Jis per dienų dienas slankioja po bendrabučių kiemus, sėdinėja ant suoliukų ir, matyti, kad kažką stebi, žiūri į langus. Ir taip visą dieną. Jis visiškai nesibodi viešoje vietoje gerti alkoholinius gėrimus, bet niekada nepakliuvo policijai. Taigi vietiniai įtaria, kad jis irgi yra policijos informatorius, nes, sako, policija leidžia informatoriams „budėjimo poste“ gerti. Ir kad išsėdėtų, ir kad žvarbesnę dieną nesušaltų, ir kad įtarimo nesukeltų, ko čia sėdi ir stebeilija. Tik kartais jo motina atlekia rėkdama ir atima alų, sako: „Ko tu mano alų paėmei, eik ir užsidirbk, mano alaus nevok, ką reikės šaldytuvą man nuo sūnaus rakinti, ot bėdą turiu, Dieve, Dieve, tikra nelaimė, bėdų bėda toks sūnus, už ką aš šitaip kentėti turiu?“. Ne kartą girtas Stepanas yra ataudęs močiai kailį, ne kartą sugyventinė kartu su dviem savo mažamečiais vaikais bėgo į kitą bendrabutį pasislėpti. Ne kartą ji pati girta šlitinėjo prie kioskų. Gal kiek mažiau girtaudavo tik Stepano motina – šeimos maitintoja.
Stepano šeima yra dažniausiai pasitaikantis bendrabučio tipažas. Tėvai bedarbiai, vaikai nuo skirtingų tėvų. Pagrindinės pajamos – senos motinos pensija ir pašalpos. Stepanas sakė, kad reikia dar vieną vaiką sugyventinei „užstatyti“, tada bus geresnės pašalpos. Stepanas yra tas „paprastas žmogus“, kuris sako, kad „ar daug čia žmogui reikia“, svarbu, kad būtų išgerti, turėti kur nukristi pamiegoti, o motina ir pamaitins, ir apskalbs, ir už butą sumokės. Ir iš motinos šaldytuvo alaus galima nugvelbti – nėra čia ko tai senei girtuokliauti. Tiktai – ar daug žmogui reikia? Juk dirbti troleibusų kontrolieriumi – ne lygis. O jis juk „kietas bičas“, jo „boba žino savo vietą“, ir „motina jam nevadovauja“. Beje, jo motina taip pat, kaip įtaria vietiniai gyventojai, teikia informaciją policijai. O kažkada numetė raktus ir stebėjo, ar juos kas paims ir pasisavins, ar to nepadarys. Dar kažkada taip bandė išprovokuoti numesdama telefoną ir atidžiai stebėjo, kas bus. Kažkas pamatė tokį jos elgesį ir įtarė, jog ir ji informatorė.
Tokie tipažai bendrabučiuose gyvena ištisomis kartomis. Pagrindinė jų veikla – trainiotis po kiemus, sėdinėti ant suoliukų, kas geria, kas tik šiaip liežuviu mala. Niekur dabar normaliuose kiemuose nebepamatysi tokių sėdinėtojų, o prie bendrabučių nuolat sėdi. Tokia sėdėjimo ir stebėjimo veikla užsiimantys asmenys yra vadinami bobomis (kadangi daug rusakalbių, tad – babomis). Ir ne šiaip bobomis, o dar ir raganomis. Sena stebeilintoja – tai baba-ragana (sako, kad viena tokia „suoliuko karalienė“ turėjo ragą ant galvos – didžiulę lipomą, todėl taip pavadino; kiti sako, kad ragana – tai nuo žodžio regėti, stebeilyti), jaunesniosios, dažniausiai vaikų mamos – tai baba-raganaitės, jų vaikai – baba-raganiukai, o vyriškiai, kurie taip pat yra ne menkesni stebeilintojai – tai baba-raganiai. Toks baba-raganynas ištisai sėdi prie bendrabučių nuo aušros iki sutemos. Jei vieni nueina savo reikalu ar pavalgyti, o gal dar ir serialą pažiūrėti, jų vietą užima kitos baba-raganos. Sėdi visokio amžiaus raganos, gliaudo saulėgrąžas, spjaudo, kojomis madaruoja, keikiasi, keikia savo vaikus, rėkia ant jų bjauriausiais žodžiais. Kai praeina žmogus, nuščiūva ir žiūri, vėpso. Praėjęs pro tokį „šventą takelį“, žmogus gali apie save išgirsti tai, kas net baisiausiame sapne nesisapnavo.
Bet ot kokie laimingi tie bendrabučio baba-raganynų atstovai. Nieko jiems nereikia, turi pakankamai laiko, jų visas gyvenimas slenka ant suoliuko (atšalus orams persikelia į bendrabučio virtuves – čia verda jų gyvenimas). Nei jiems dirbti, nei sukti galvos, o ir nėra tokie neturtingi – juk alkoholis kainuoja daug, jis nuolat branginamas.
P.S. Apie laimę aš ironizavau.
