Kviečiu paskaityti apie 5 skirtingus suvokimo rakursus, kurie pateikiami senovės Vedų išminties raštuose. Vargu ar dar yra likę tokių žmonių, kuriems užtenka išgirsti vieną atsakymą ir daugiau nekyla jokių klausimų, nereikia jokių paaiškinimų ar detalių. Šis tekstas skirtas tiems, kurie tikrai neįeina į minėtų žmonių kategoriją. Tiesą sakant, Vedų mokymai beveik jokioje srityje nėra glausti ir vienpusiai. Vedose į kiekvieną reiškinį siūloma pažiūrėti iš labai skirtingų rakursų. Mirties fenomenas Vedose taip pat minimas skirtingais aspektais.
Šiame tekste pateikiami pastebėjimai neapims visų įmanomų Vedų mokymų. Pasidalinsiu savo asmeninio tyrinėjimo rezultatais, akcentuodamas tai, kas man pasirodė labiausiai reikšminga, įdomiausia, bei vertinga šiuolaikiniam žmogui.
Pirmas požiūris: vengti mirties – kiekvieno pareiga
Pradėkime nuo paprasčiausio pamokymo, kuris pateiktas viename iš plačios apimties Vedų raštų – Bhagavata Purana (arba Šrimad Bhagavatam), dar vadinamu natūraliuoju komentaru visų Vedų finaliniam tekstui. Ten randame mintį, jog kol žmogus turi intelektą ir jėgų, jis turi stengtis išvengti mirties, ir tai yra kiekvieno žmogaus pareiga, o tik matant, kad mirtis neišvengiama netgi įdėjus galimas pastangas, žmogus turėtų ramiai ją priimti.
Čia matome visiškai žmogišką ir kiekvienam suprantamą pamokymą. Jį galima pritaikyti kaip priminimą drąsuoliams – jeigu netgi pavojaus, nelaimių ir epidemijų metu žmogus nejaučia baimės, jis vis tiek turėtų elgtis atsargiai ir išmintingai, saugoti savo ir kitų gyvybę, bei sveikatą. Tai elementaru, tačiau kiti suvokimo rakursai bus sudėtingesni.
Vienas iš prieštaringai skambančių pamokymų teigia, kad mirties netgi nėra. Kaip tai suprasti, jeigu tuose pačiuose šaltiniuose kalbama apie mirties neišvengiamumą ir kitus jos bruožus? Antrame Bhagavadgytos skyriuje pateikiamas požiūris, kad mirtis egzistuoja tik kūnui, tačiau pati asmenybė, grynoji sąmonė vadinama „atma“ arba „dvasinė siela“, lieka nepaveikta nei gimimo, nei mirties. Tai galima palyginti su žiūrovu, kuris filmo siužeto dėka išgyvena įvairius jausmus, netektis, gimimus ir mirtis, bet pats lieka koks buvęs, iš filmo išsinešdamas tik patirtis ir suvokimą. Taip ir siela, pasak Vedų, niekur nedingsta net ir po mirties. Originaliame tekste tai itin gerai iliustruoja šis posmas: „Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus.“ (BG 2.22).
Vedų tyrėjai kartais akcentuoja dar vieną suvokimo aspektą, kad po mirties net ir kūnas niekur neprapuola. Nes kūnas, po sielos išėjimo, tiesiog išyra į įvairius elementus, iš kurių prieš tai buvo sudėtas. Patys elementai niekur nedingsta, jie buvo iki tol ir lieka po vadinamosios mirties.
Apibendrinant – Vedos mokina, kad nors kitų žmonių mirtis sukelia skaudžius jausmus, tačiau nei siela, nei kūnas niekur neprapuola.
Šį suvokimą gerai papildo klasikinė iliustracija apie moteris gedinčias kare žuvusio vyro: priėjęs išminčius klausia – „Ko jūs gedite? Kūno? Bet juk jis niekur nedingo, jis čia, guli priešais jus. Gedite sielos? Bet juk jos niekada ir nematėte.“ Nors tokie pamokymai gali skambėti kiek bejausmiškai ir vargu ar jie paguostų gedintį žmogų, tačiau bandantiems suprasti mirties reiškinį jie gali padėti praplėsti suvokimą. Toliau pažvelkime į sekantį pamokymą, perteikiantį dar kitokį požiūrį į mirtį.
Trečias požiūris: mirtis yra blogis
Tūkstančių metų eigoje, skirtingi išminčiai komentavę Vedų tekstus, akcentavo tryliktame Bhagavadgytos skyriuje pateiktą žinojimo ir išminties apibrėžimą. Ten minima, jog tikro žinojimo siekiantis žmogus turi suvokti, kad mirtis, o taip pat senatvė ir ligos yra blogis. Tai skamba elementariai, tačiau koks tokio pamokymo tikslas? Apie 1017-tais metais gimęs itin įtakingas ir vertinamas Indijos filosofas, bei teologas Ramanudža (Rāmānuja) paaiškino taip, jog išmintingas žmogus turi reguliariai medituoti į minėtų reiškinių neišvengiamybę, tam, kad išmoktų kontroliuoti prisirišimus, egoizmą ir polinkį savintis tai, kas amžinąją prasme mums nepriklauso. Ramanudža taip pat akcentavo, kad tikroji egoizmo šaknis yra klaidingas savęs tapatinimas su materialiu kūnu, kuris gimsta, sensta, serga ir miršta. Kiekvieno kūno „komplektacijoje“ yra užprogramuotos liūdnos perspektyvos, kurių nevertėtų pamiršti ar užglaistyti. Todėl išminčiai mokina savo gyvenimo pagrindą statyti ant dvasinių vertybių pamato, kurių nesugriauna mirtis.
Ketvirtas požiūris: mirtis kartojasi
Mokymas apie gimimo ir mirties pasikartojimą arba reinkarnaciją (lotyniškas terminas), rytuose yra įprastas ir visuotinai priimtinas kaip 2x2. Reinkarnacijos suvokimas aiškinamas mažiausiai keturiose skirtingose rytų religijose. Vakaruose taip pat yra buvę daugybė šio suvokimo apraiškų. Nors statistiškai reinkarnacija tiki apie 30 procentų krikščionių, tačiau per krikščionybės išplitimo laikotarpį tai tapo bene labiausiai ginčytinu mokymu, dėl kurio niekaip iki galo nesutaria rytų ir vakarų mokslo, filosofijos bei teologijos srovių atstovai. Kaip bebūtų, šį kartą kviečiu susipažinti, jog Vedų literatūroje mirties pasikartojimo faktorius minimas itin dažnai. Be to, vakarų tyrėjai ar smalsuoliai dažnai praleidžia detalę, jog gimimo ir mirties pasikartojimas originaliuose tekstuose yra pateikiamas kaip neigiamas reiškinys, mokinant, kad sąmoninga asmenybė turėtų ieškoti išeities iš šio pasikartojimų rato.
Viena iš įdomesnių iliustracijų yra šiame posme: „Tie, kurie ieškodami juslinių malonumų laikosi trijose Vedose nurodytų principų, telaimi pasikartojančius gimimą ir mirtį“. (BG 9.21). Taigi, net pačios Vedos nurodo ir įspėja, kad jeigu žmogus savo protą ir Vedų mokymus naudoja tiesiog dėl malonumo, rezultatas bus besikartojantys gimimas ir mirtis. Dar mažiau vilčių ir abejonių palieka kitas posmas: „Visos materialaus pasaulio planetos – nuo aukščiausios iki pat žemiausios – tai kančių kraštas, kur kartojasi gimimas ir mirtis...“ (BG 8.16).
Toliau kviečiu pažvelgti į dar vieną mirties suvokimo galimybę, kuri pateikia gan originalų požiūrį.
Penktas požiūris: mirtis – tai pats Dievas
Šis teiginys nėra labai populiarus netgi tarp tikinčiųjų, tačiau Vedų tekstai yra kupini priminimų, jog mirtis yra pats Dievas. Dažnai tokiu būdu mokinama, jog visi fundamentalūs pasaulio reiškiniai nėra atsitiktiniai, nėra tušti, beprasmiai ir niekieno nekontroliuojami. Kai kurie Vedų mokymai mirtį aprašo kaip gyvą būtybę – Dievo siunčiamą atstovą arba patį Dievą asmeniškai. Tai iliustruoja posmai pateikiantys Dievo žodžius: „Aš – nemirtingumas ir pati mirtis“ bei „Aš – viską ryjanti mirtis, bet Aš ir kuriantis pradas viso to, kas bus“. Mirtis, kaip Dievo aspektas, taip pat primena, kad ši jėga tiksliai žino kada ir pas ką apsilankyti. Ji niekada nesumaišys, nepasiims to, kam dar ne laikas, bei tikrai nepražiopsos to, kuriam atėjo paskirta „susitikimo“ valanda.
Dažnai mirties grėsmės akivaizdoje žmonės tampa tikinčiaisiais. Kai kurie, vos išvengę mirties, radikaliai pakeičia savo gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, suvokimą... Bet kokiu atveju – mirtis yra galinga. Bet koks susidūrimas su ja palieka įspūdį ir paliečia kiekvieno žmogaus širdį. Vedose mirtis pateikiama kaip Dievo didybės apraiška, kuri visai ne būtinai turi sukelti baimę. Tikinčiam arba išmintingam žmogui akistata su mirtimi ar mirties grėsme gali sukelti labai prasmingus išgyvenimus. Sukrečiančius, tačiau atgaivinančius asmenybę iš sąstingio, iš užmaršties, iš vertybių pamiršimo ir panašiai. Tuo tarpu istorijos apie įvairių tradicijų pasaulio šventuosius rodo, kad visiškai švaria sąžine gyvenę žmonės neišvengiamą mirtį pasitinka su absoliučia ramybe, o kartais netgi su laime ir džiugesiu, taip, kaip sutiktų patį Dievą.
Viena iš garsių analogijų mokina, jog pasitikėti mirtimi yra lygiai taip pat svarbu, kaip pasitikėti Dievu. Ši mintis iliustruojama pavyzdžiu, kaip katė ateina pasiimti savo vaiko. Jeigu tai tikrai jos vaikas – net ir stipriai sukąsdama dantimis, katė pakelia savo vaiką ir perneša į kitą vietą, kad suteiktų prieglobstį, saugumą. Tačiau visai kas kita, kai katė pagriebia pelę. Tie patys nasrai, tas pats veiksmas, bet visai kitas jausmas ir rezultatas. Vedų požiūriu – kiekvienas žmogus turėtų gilintis į tai, kas laukia gyvenimo pabaigoje. Išmintingas žmogus turėtų apsispręsti nebūti pele, kurios žaidimams ateis galas, o būti panašiu į minėtą kačiuką, kuris pasitiki mama, kurio egzistencija mirties nasruose ne tik nesibaigs, bet tęsiasi vis geresne linkme.
Pabaigai
Nors aprašyti požiūriai į mirtį gali sukelti daugybę klausimų, bet pirmiausiai pagalvokime, ko galėtume iš jų pasimokyti. O norėdami pasidalinti klausimais ar pastebėjimais – parašykite juos komentaruose.
