ideologinė sovietinė porcija. Taip buvo visur ir visada. Netgi „Moters kalendoriuje“, kuriame būdavo surašyti įvairūs maisto gaminimo receptai, būdavo surašyta didžiausia prakalba apie „tarybinę šeimininkę, kuri yra darbininkė ir žengia į rytojų visa širdimi mylėdama Leniną bei jausdama komunizmo skonį ant savo lūpų“. Arba žurnale „Tarybinė moteris“, kuris buvo prenumeruojamas kiekvienoje šeimoje ir kurį kiekvienas atsimena, ant viršelio būdavo karvių melžėją, kuri „šiame penkmetyje padarė geriausius primilžius ir taip nusipelnė Tarybų sąjungai“. Tai aišku, juk pieno gaminiai didžiausiomis fūromis kasdien išvažiuodavo į „plačiąją tėvynę“.
Taigi ir prieš LIK‘us būdavo ideologinė įžanga. Ir ne tik. LIK‘ai, kaip taisyklė, per mokslo metus būdavo du kartus. Vienas prieš Kalėdas keletą savaičių. Dažniausiai tai būdavo vadinamasis internacionalinis LIK‘as. Mokiniai dalindavosi įvairiomis žiniomis apie kitų Sovietų sąjungos sudėtyje buvusių šalių tradicijas, papročius, būdingą aprangą. Apsirengdavo, pavyzdžiui, tadžikų arba armėnų tautiniais drabužiais, ką nors pašokdavo, padainuodavo a la tos tautos papročiais. Tokiais LIK‘ais būdavo mokiniams skiepijama, kad neva tai visai čia ne okupuotos tautos, o „tarp lygių lygios ir laisvos“.
Apie tokius internacionalinius LIK‘us yra pasakojimas – galbūt anekdotas, o gal ir kuo tikriausia tiesa nutikusi kokioje nors mokykloje. Buvo pasikviesti svečiai iš Latvijos. Lietuviai juos pasitiko dainuodami lietuvių liaudies dainą: „Aš papuošiu pinavijom, apkaišysiu žirgo galvą žaliom rūtom...“. Taigi latviai pamanė, kad čia juos pravardžiuoja ir baisiausiai įsižeidė.
Nepaisant visos ideologijos, viso to sovietinio niveliavimo, tokių LIK‘ų organizatoriai – tiek mokytojai, tiek mokiniai – visgi sugebėdavo išlaikyti tautinę dvasią, domėtis kitų šalių išskirtinumu.
Kitas LIK‘as – dažniausiai ateistine tematika, vykdavo prieš pavasarį – kaip taisyklė prieš Velykas. Ir, kaip taisyklė, būtinai į ruošimąsi šiam LIK‘ui, aktyviai įtraukdavo tuos mokinius, kurie būdavo tikintys, vaikščiojo į bažnyčią. Būtent šiems mokiniams ten didžiausias vaidmuo tekdavo – jie būdavo ir vedantieji, ir daugiausia pasisakantieji.
Klasės vadovas, kuris pakeitė neadekvačią auklėtoją (apie ją rašiau ankstesniuose šio ciklo straipsniuose, tai ta pati, kuri raudodavo užgrojus muzikai ir kuri isterikuodavo pasistačiusi mokinius kelias valandas), buvo žmogus pokštininkas. Jis pats organizuodavo ateistinius LIK‘us, bet pateikdavo juos taip, kad būdavo pašiepiamas ne pats religingumas, ne tikintieji, o būtent iš paties tokio LIK‘o padaromas cirkas, klounada. Taip mokytojas pašiepė visokius ateizmus. Dar dabar atsimenu, kaip jis prikūrė visokių eilėraštukų, neva tai ateistinių. Bet ir mokiniai visi raitėsi iš juoko, ir pats klasės vadovas netvėrė juoku.
Sovietinėse mokyklose buvo išlikusi tradicija iš lenininių laikų smerkti carą, pašiepti carinį režimą. Cariniai laikai, kuomet žmonės vaikščiodavo į cerkvę, būdavo vadinami labai tamsiu laikmečiu. Taigi per ateistinį LIK‘ą klasės vadovas sugalvojo tokį eilėraštuką:
Sėdi cars ant sosto,
Kaip baidyklė riogso.
Vai tai caras, vai tai caras,
Pasiutimo pilnas dvaras.
Būdavo pašiepiamos ir davatkos. Pati religingiausia klasės mergaitė per LIK‘ą turėjo sakyti tokias eiles ir improvizuoti, su rankomis rodyti į neva tai atjojantį bernužėlį:
Žadu būti davatka,
Žada netikėti,
Net jei ir jaunasai atjotų –
Nepasižadėti.
Štai atjoja bernužėlis,
Ale labai gražus.
Jau numesčiau davatkystę,
Kad tik būtų mano.
Na, o ta mergaitė, kuri buvo giliai tikinti, kuri dėl savo įsitikinimų nestojo nei į spaliukus, nei į pionierius, nei į komjaunuolius, turėjo suvaidinti tokį performansą – klauptis ant kelių prieš visą pilną salę, vaidinti, kad meldžiasi ir su kakta pasiekti grindis, linguoti sakydama tokį eilėraštį:
Juozapai seneli,
Duoki man bernelį,
Kad tik būtų gražus –
Su bakais, su bakais.
Ties šituo momentu žvengė tiek pati performanso atlikėja, tiek visa salė.
Per ateistinius LIK‘us buvo išsišaipoma ir iš pačių šventųjų. Vėlgi klasės vadovo sukurtas juokingas eilėraštukas:
Šventas Jackus
Virė kleckus.
Šventa Ona padabojo –
Visus kleckus išgraibojo.
Taigi labai norint, būdavo galima išsityčioti ir išsijuokti iš bet kokių sovietinės propagandos elementų nesuteikiant jiems jokios reikšmės, tiesiog padarant parodiją. Čia tik vienas iš nedaugelio pateiktas pavyzdys. Tokių parodijų buvo ir daugiau – apskritai visi tie ideologiniai dalykai Sovietų sąjungoje buvo viena ištisa parodija.
