Pavyzdžiui, ginklų gamykloje reikėjo žmonių, kurie turėtų gerų inžinerinių žinių, bet apie nieką daugiau negalvotų, tik paklustų viršenybei. Ginklų gamykla čia paminėta ne atsitiktinai. Svarbiausia pramonės sritis Sovietų Sąjungoje buvo karinė pramonė, nes, kaip žinia vyko ginklavimosi varžybos su JAV. Mąstantis žmogus gali tapti pavojingas pačiai santvarkai, štai M. Gorbačiovas savaip interpretavo žodžio laisvę ir tokiu būdu sugriovė visą imperiją.
Tam, kad mokiniui sistemingai būtų brukamos komunistinės pažiūros, kad mokyklose būtų sudaryta visos tos sovietinės filosofijos brukimo sistema, buvo kuriamos spaliukų, pionierių ir komjaunuolių organizacijos. Tik tie mokiniai, kurie patys arba jų tėvai buvo stiprios asmenybės, galėjo pasipriešinti ir nestoti į šias organizacijas. Kas nestodavo – o tokių buvo vienetai – nuolat baksnodavo pirštais: grasindavo, kad gaus blogą charakteristiką, kad niekur neįstos, rodydavo kaip blogą pavyzdį kitiems mokiniams, pravardžiuodavo „atsilikusiu“, „kapitalistu“, „fašistu“ ir t.t.
Taigi mokyklose buvo sukurta tokia sistema, kad niekas net nedrįstų mąstyti ar veikti „savaip“, individualizmas buvo griežtai užgniaužiamas ir pabrėžiama kolektyvizmo svarba. Spaliukų, pionierių, komjaunuolių bendruomenės taip pat buvo sukurtos ugdyti komunistinio kolektyvizmo jausmą. Visada būdavo pabrėžia, kad nėra jokio „aš“, yra tik kolektyvas – minėtos organizacijos.
Sovietinę mokyklą vaikai pardėdavo lankyti maždaug 7 metų. Tik apie aštuntojo dešimtmečio vidurį atsirado vadinamojo nulinė klasė, dar vadinta parengiamąja, o vėliau virtusi pirmąja klase ir pakeitusi sovietinės mokyklos sistemą. Iš vienuolikos klasių atsirado dvylika. Nulinukai į spaliukus būdavo dar nepriimami. Į šią organizaciją, sukurtą dar 1923 metais Rusijoje, priimdavo vaikus, kuriems jau būdavo sukakę 7 metai. Tokio amžiaus vaikus jau buvo galima pradėti sovietizuoti. Įstojimas į spaliukus būdavo paprastas. Pionieriai jiems prisegdavo penkiakampes žvaigždutes, pasakydavo kažkokias kalbas, o spaliukai visi choru ištardavo: „Nuo šiandien aš jau spaliukas, nuo šiandien aš su žvaigždute. Didžio Lenino anūkas – taip vadinkite mane“.
Spaliukų pavadinimas yra kilęs nuo spalio revoliucijos. Jie buvo vadinami Lenino anūkais ir segėjo penkiakampę žvaigždutę su mažo Volodios (mes sakydavom – Bladuko) atvaizdu. Per renginius spaliukai dainuodavo tokio tipo dainas: „Aš labai džiaugiuosi, kad esu spaliukas, kad esu mažyyyytis Lėėėėėėėnino anūūūkas...“ Per klasės valandėles spaliukams būdavo pasakojami mažojo Volodios gyvenimo įvykiai, aišku, labai idealizuojant, koks jis buvo teigiamas, kaip jis elgdavosi ir kaip reikėtų elgtis tikriems spaliukams. Netgi knygutės su spalvotum iliustracijom buvo išleidžiamos šia tema. Mažasis Volodia pavaizduotas giedro veidelio ir garbanotais plaukais – o ko ne angeliukas? Taigi labai jau akivaizdžiai sovietinę ideologiją norėta padaryti religija.
Turbūt visi žinome anekdotą, kai pradinių klasių mokytoja išsiveda vaikus į lauką, į miesto pakraštį. Ten prabėga kiškutis. Mokytoja ir klausia spaliukų, kas gi ten toks nubėgo. Vaikai dar visai žiopliukai, kas nepamatė, kas nepažino šio gyvūnėlio. Mokytoja vis užveda ant kelio; nagi tas, apie kurį mes pamokoje kalbėjome, apie jį mes ir pasakas skaitėme, na, kas gi toks? Ir vienas vaikas pratisu balseliu pasako: Leninas. Šis visiems gerai žinomas anekdotas yra puikus pavyzdys, kaip nuolatinio kalimo būdu būdavo siaurinamas vaiko mąstymas.
Jau spaliukams buvo aiškinama, kad kolektyvas yra aukščiau asmenybės, kad visi turi elgtis vienodai, imti vienas iš kito pavyzdį. Visada būdavo pabrėžiama, kad reikia pasitarti su kolektyvu, ir tik kolektyvas gali nuspręsti. Bet kokie sprendimai turi būti priimami vienbalsiai – visai kaip balsuojant už vieną partiją, dalyvaujančią rinkimuose. Kai visi balsuoja, nedrįsk pakelti rankos prieš. Čia visai kaip laukinių žvėriukų bandoje. Vilkų gaujoje tik bandos vadas gali laikyti tiesiai uodegą, o visi kiti privalo būti ją nuleidę. Jei kuris nors vilkas pakelia uodegą, jis būna sudraskomas kitų bandos narių. Tam, kad būtų nuosekliai ir metodiškai vaikui į galvą įgrūsta sovietinė ideologija, spaliukų grupė (ją sudarydavo atskira klasė) buvo padalinama į keletą pogrupių, kuriuos vadindavo žvaigždutėmis. Vienoje žvaigždutėje būdavo penki spaliukai – tiek, kiek žvaigždutėje kampų. Kiekviena žvaigždutė turėjo vyresnį vadovą – pionierių arba komjaunuolį, kuris dirbdavo su nedidele grupele – penkiais vaikais – ideologinį darbą, ruošdavo būti pionieriais. Vadovais, aišku, paskirdavo tik tuos vyresniuosius mokinius, kurie buvo įtikėję į sovietinę ideologiją ir galėjo praplauti bei papudrinti spaliukams smegenis. Tam grupė ir buvo skirstoma į žvaigždutes, kad lengviau būtų dirbti su mažiau vaikų, kad jiems būtų daroma kuo didesnė įtaka dirbant individualų darbą, prieinant prie kiekvieno asmeniškai. Paprastai spaliukas lygiuodavosi į vadovą, norėdavo būti toks kaip vyresnysis draugas. Taigi ideologai labai gerai tam panaudojo amžiaus tarpsnių psichologiją. Spaliukas juk norės būti pionieriumi – kaip ir vyresnysis draugas, norės elgtis taip, kaip jis, būti toks kaip jis.
Vaikas, sulaukęs 10 metų amžiaus, privalėjo stoti į pionierius. Atsimenu, kaip darė atranką, kas gali stoti, o kas ne. Atseit, tu blogai elgeisi, taigi į pionierius stoti galėsi tik su kitais, nors tau 10 metų jau suėjo. Toks „pasilaužymas“ ne veltui buvo daromas. Mokiniams skiepijama mintis: buvai nepaklusnus, tu nevertas būti pionieriumi. Taip būdavo pakeliama pionieriaus statuso vertė. Ir tikrai į pionierius daug kas norėjo stoti. Dėl išplautų smegenų: nori būti toks, kaip tavo žvaigždutės vadovas, be to, nori pasirodyti, kad tu jau esi „didelis“, kad tau jau dešimt metų. Šituo vaikų psichologijos bruožu – noru būti dideliu – irgi buvo gudriai manipuliuojama. Tų, kuriems pavasarį jau būdavo suėję dešimt metų, bet nepriimdavo į pionierius dėl „blogo elgesio“, tikintis kad tai uždegs vaiko norą būti tuo „dideliu“, būti pionieriumi. Na, o rudenį laukdavo ta pati patikra, ar esi vertas būti pionieriumi, bet paskui vis tiek praleisdavo, ne tik kad praleisdavo, bet tiesiog liepdavo stoti. Bet retas kuris nestodavo – tik tas, kad turėjo itin tvirtų įsitikinimų tėvus, bet ir tai bandydavo įkalbinėti ir gražiuoju ir piktuoju, ir tėvus kviesdavosi.
Pionierių organizaciją 1922 metais pagal skautų modelį įkūrė Nadiežda Krupskaja. Mokyklos pionieriai sudarydavo draugovę, kuri skirstydavosi į mažesnes dalis – grandis ir būrius. Pionieriams pavaldūs buvo spaliukai – kaip būsimieji pionieriai. Pionieriai turėdavo ir specialią uniformą. Tai balti marškiniai su ilgomis ir trumpomis rankovėmis, geltono metalo sagomis, ant kurių pavaizduota penkiakampė žvaigždė plius sijonas, šortai arba kelnės iš mėlynos medžiagos. Ant galvos dedama mėlyna pilotė, o ant kaklo, be abejo, rišamas kaklaraištis. Mokyklose daug pykčių būdavo dėl tos pionieriškos uniformos. Ji buvo laikoma progine, tačiau atšilus orams, daug kas rengdavosi būtent ją, nes galėdavo būti su trumpomis rankovėmis. Arba priešingai – daug kas neįsigydavo pionieriškos uniformos, nes jos nerasdavo pirkti.
Stojant į pionierius reikėdavo duoti iškilmingą pasižadėjimą: „Aš, jaunasis Sovietų Sąjungos pionierius, savo draugų akivaizdoje iškilmingai pažadu karštai mylėti savo Sovietinę Tėvynę, gyventi, mokytis ir kovoti kaip ragino didysis Leninas, kaip moko komunistų partija“. Taip pat pionieriai turėjo ir idiotišką šūkį: „Už Tarybų sąjungos komunistų partijos žygį būk pasiryžęs“. Pionierius, pridėjęs ištiestą ranką prie galvos (saliutą) turi rėkti: „Visada pasiryžęs“. Atsimenu, kaip vienas vaikinukas užrėkė: „Visada prisimyžęs!“ Tuomet jis buvo baudžiamas. Kokios tai būdavo bausmės, pasiskaitykite ankstesniuosiuose šio ciklo straipsniuose.
Nuolat vykdavo pionierių sueigos, per kurias būdavo deklamuojami eilėraščiai, dainuojamos dainos, šlovinančios tarybų sąjungą ir komunistų partiją bei Leniną. Kad pionieriams sovietinė ideologija būtų kuo patrauklesnė, labai daug būdavo kalbama apie taiką pasaulyje. JAV ir vakarų Europos šalys būdavo piešiamos kaip ištroškusios karo, o Sovietų sąjunga – kaip kovotoja už tai, nors puikiai žinoma, jog ginklavimosi varžybos vyko tarp abiejų pusių. Nors pionieriams ir buvo kalbama apie taikos siekį, tačiau jie buvo lavinami pagal kariuomenės dėsnius: rikiuojami rikiuotėje, mokomi žygiuoti, skanduoti, saliutuoti, išardyti ir surinkti automatą-kalašnikovą.
Kariniu režimu veikė ir pionierių stovyklos; rikiuotės, žygiavimai. Tose stovyklose pionieriai būdavo pakankamai ilgai, gal ne visą vasarą, bet kas mėnesį, kas ir du. O vadovai komjaunuoliai ten prabūdavo ir visą vasarą. Taip būdavo todėl, kad vaikus ir paauglius kuo labiau atitraukti nuo šeimų, kad kuo didesnę įtaką jiems daryti, kuo labiau brukti sovietinę ideologiją. Patys stovyklų vadovai, juo labiau komjaunuoliai, vadovaujantys pionieriams, nebūtinai tai pastebėdavo ir suprasdavo, net nejausdavo, kad jie yra tik varžteliai milžiniškoje mašinoje. Visa ideologija buvo vykdoma iš viršaus – valdymas buvo centralizuotas. Paprasti žmonės išplautomis ir išpudrintomis smegenimis tiesiog nesusigaudydavo. Nors nesusigaudydavo ir ne paprasti žmonės. Čia trumpam nuklysiu nuo temos ir priminsiu, kaip Raisa Gorbačiova, išgirdusi, kad lietuviai nori būti laisvi, nuoširdžiai nustebo ir klausė: nuo ko laisvi?
Taigi pionierių stovyklos buvo organizuojamos taip, kad tėvai savo vaikams darytų kuo mažesnę įtaką. Būdavo pabrėžiama, kad šeima – tai visi pionieriai, tai – visa tarybinė liaudis. Taip vėlgi trinamas individualizmas bei skatinamas kolektyvizmas. Na, o juk dažnoje lietuvių šeimoje būdavo puoselėjama lietuvybė, saugomi papročiai. Šeimose kartu gyveno seneliai ir proseneliai, kurie diegė vaikams tikrąsias – ne sovietines vertybes, papasakodavo, kaip žmonės gyvendavo Antano Smetonos laikais, pasakodavo Lietuvos istorijos momentus, kuriuos norėjo ištrinti sovietiniai okupantai ir padaryti juos baltomis dėmėmis. Galų gale, buvo ir tikinčių šeimų, kurios vaikus mokė krikščioniškos pasaulėžiūros. Ypač, kai vaikas patekdavo visai vasarai į kaimą pas senelius. Neretai būtent tada vaikai būdavo parengiami pirmajai komunijai, o prieš pat mokslo metus šį sakramentą priimdavo. Visa to nebūna, kai vaikai vos ne visoms vasaros atostogoms „patalpinami“ pionierių stovyklose.
Tarp kitko, vaikams atitraukti nuo šeimų įtakos, buvo sukurti ir internatai. Internatas – tai mokykla su bendrabučiu. Tokie internatai Lietuvoje buvo sukurti pagal Rusijos pavyzdį penktojo ir šeštojo dešimtmečio sandūroje – bene gūdžiausiu sovietmečio laikotarpiu. Jie išliko iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Šių mokyklų mokiniai tėvus matydavo tik per atostogas, o vėlesniais laikais – ir savaitgaliais. Šiems mokiniams tėvų įtaka buvo išvis nedidelė – ko ir siekė sovietiniai ideologai. Dažniausiai tokiuose internatuose mokėsi „sunkiai auklėjami“ vaikai ar tie vaikai, kurių gyvenamoji vieta buvo nutolusi nuo mokyklos. Šią problemą kuo puikiausiai spręsdavo mokykliniai autobusiukai, bet čia šuo paskastas kitur; kaime gyvenančios šeimos labiau religingos, taigi reikia vaikus atskirti nuo tėvų ir auklėti sovietine dvasia. Kiek teko anais laikais matyti internato auklėtinių, jie buvo apleisti: labai skurdžiai apsirengę, mergaitės visada trumpai kirptos (nes internate mama kasų nesupins). Vaikai nesiprausę, alkani ir labai įžūlūs. Pažįstu vieną buvusią internato auklėtinę, jos tėvai gyveno labai toli nuo mokyklų – vienkiemyje pamiškėje, ten net mokyklinis autobusiukas nevažiuodavo. Ji, nors dabar ir suaugusi, ir baigusi aukštąją mokyklą ir sėkmingai dirba, tačiau tarsi kažkoks antspaudas uždėtas, kad ji „iš internato“. Net dabar – po tiekos metų.
Pionieriai nuo šeimų įtakos būdavo nukreipiami į visokius būrelius, pionierių namus, kuriuose vaikas laiką praleisdavo iki pat vakaro. Dar būdavo „prailgintos dienos grupė“, kurioje vaikai tiesiog ruošdavo pamokas prižiūrimi mokytojo. Atsimenu, kaip agituodavo eiti į tas prailgintos dienos grupes: atsakingas pedagogas būtinai turėjo surinkti reikiamą mokinių skaičių.
14–15 metų paaugliai turėdavo stoti į komjaunimą. komjaunimas buvo laikomas savarankiška organizacija, kuri yra komunistų partijos pagalbininkas. Iš komjaunuolių išaugdavo daug komunistų partijos narių. Komjaunuoliu galima buvo būti iki 28 metų, o tada buvo galima stoti į komunistų partiją, tačiau turėdavo išlaikyti kursus, pademonstruoti sovietinės ideologijos žinias.
Taip pakopa po pakopos, iš viršaus į apačią buvo ideologizuojami vaikai ir jaunimas.
