Net jeigu jis juos ir nudažytų, apetitas nekyla. Po visų darbų uždaroje erdvėje pradedi panašėti į vyrą. Betrūko tik cigaretės, alaus butelio ir televizoriaus. Trūksta moteriškos kompanijos. Paskambino bevaikė draugė, užpavydėjau juodai. Ji gyrėsi savo meilužio gebėjimu suteikti jai šventę. Įpuolęs su puokšte Verbų, su respiratoriumi ant veido, guminėmis pirštinėmis lyg koks gydytojas – plėšikas, pasodinęs ant stalo įsiveržė į ją net nepaklausęs ar ji sveika.
Vien telefonu neprisišnekėsi. Gal mums teks vaikščioti, bendrauti dviejų metrų atstumu iki gyvenimo galo. Švęsime šventes ir užsiimsime seksu skaičiuodami atstumą nuo vienas kito metrais. O jeigu ir pasiseks, tai būtinai paklausime: „Ar sergate tuo, na žinote…“. „Ne ne, jokiais būdais, ką jūs! Sergu tik venerine liga…“. „A, tai ačiū Dievui!“. Žinau, kad kalbu lyg ta „depresuota kalė“ ne į Velykų temą. Taip kažkoks anonimas parašė po kažkuriuo mano straipsniu. Todėl, pasitelkus kiaušinių simboliką sprendžiu, kad šitų kiaušinių jis neturi. Manau, kad ir normalios moters neturi, nes kas su tokiu eis? Į lovą tai jau tikrai ne, nebent moteris neturi jokios savigarbos. Bet sutinku, kad niekas šiais gerais laikais nepasaugotas nuo staigios emocijų kaitos. Visi laukiame akimirkos, kai duris atsivers ir mes vėl atsiduosime skubos ir vartojimo beprotybei pamiršę vienas kitą.
Na, gerai, grįžtu prie Atgimimo simbolikos. Šventės yra būtinos bet kokiomis sąlygomis, kaip ir seksas. Velykų šventė be jo liktų skurdi. Todėl vyras, lyg koks gaidys stengiasi visą dieną neužgauti, nepasakyti nieko piktesnio. Verčiasi per galvą vengdamas aštrių kampų. Todėl turiu laiko nukreipti mintis į saulėtą dangų. Ir tikrai, Velykos yra skirtos džiaugsmui dėl Dievo Sūnaus pergalės prieš mirtį. Tai tiek apie religinį patosą šiais epideminiais laikais. Bažnyčios Lietuvoje vos ne kasdieną iš varpinės skalambijusios apie atjautą ir meilę kitam, kažkaip išnyko rūke, nei girdisi, nei matosi. Tačiau matosi moterys. Aš matausi. Juk kas kiekvieną dieną tempia šeimą už rankų ir kojų tolyn nuo depresijos? Moterys. Bet, bet, ačiū Dievui, šventės gelbėja. Velykos ne išimtis. Esu įsitikinusi, kad ir ši šventė kilusi iš moters įsčių, nes gimdymas per nedieviškus skausmus, bet dievišku rezultatu šiltu kūneliu prigludusiu prie kūno – pasijunti susiliejusi su amžinybe, su Dievu. Ir niekas neįrodys, kad tas kūnelis, vis dar paraudęs po sunkios kelionės į Šviesą, nėra moters Dievo sūnus. Visų moterų Dievo sūnūs.
Vyrai šią stebuklingą akimirką tuojau pamiršta, tokie jau jie yra. Bet netrunka prisistatyti vos mėnesiui po gimdymo praėjus. Tas jų romantiškai erotiškas „žinai, meilute, aš toks ištroškęs...“. Taip, žinoma, kad žinau. Todėl eik, įsipilk iš krano stiklinę vandens, nes tavo šaltinis kiek nusekęs, pakentėk, duok laiko. Prižadu, kad per Velykas jis vėl prisipildys ir štai jau tada galėsime sueiti į vyro ir moters sueitį vaikams užmigus, pakilus, suaugus ir galiausiai palikus namus. Galėsi dainuoti savo dainą „Bet niekas nesakė, kad laikas trapus/ Nepastebėjom, kaip išaugo sūnus/ Sodai pražydę, šlama klevai/ Nors rodos tik vakar pasodinti daigai“. Šaukštai po pietų, brangusis, kas be ko. Liksiu aš, jau žilstelėjusi, persigandusi dėl kiekvieno pasirodančio žilo plaukelio, nes juk gresia tapti niekam nereikalinga preke. Savo vyrui nereikalinga preke, nes tas taip pat išsigandęs atslenkančios žilės, jau mėto žvilgsnius į vis jaunesnes, į dukras tinkančias. Vien nuo tokios minties apie nedėkingą ateitį ir galimai tragišką baigtį, moteris užsisklendi lyg mėlynoji kriauklė, suglaudi kietai kojas.
Kai kurios draugės, pastebėjau, tampa davatkomis peršančiomis Biblijos pamokslus vyrui į kuriuos tam visiškai nusispjauti. Nes keturiasdešimties, penkiasdešimties metų vyrui Dievas neatstos geidžiančios moters kūno. Žiūrėk, kaip Formulė-1 treneris britas milijardierius, kuriam tik ką stuktelėjo aštuoniasdešimt šeši metai džiaugiasi naujagimiu, kurį jam pagimdė keturiasdešimt šešerių metų gražuolė. Tiesa sena kaip žemė: negražių vyrų nebūna. Būna tik neturtingi. Todėl stengiesi įtikti, kurti pavydo scenas kokiame nors retame baliuke taip atkreipdama vyro draugo sužavėtą žvilgsnį. Žinoma, rizikinga. Viename lietuviškame romane apie meilės trikampį pasakojama apie du draugus įsimylėjusius vieną moterį. Vienas jų ją vedė, bet ji užsižaidė su kitu. Baigėsi tragiškai – vienas nudūrė kitą. Man šitokio scenarijaus mažiausiai reikia. Todėl puolu į šventinius pasiruošimus, kurių tikslas sukurti gerą nuotaiką sielai ir kūnui. Neretai moterys stengiasi, kaip ir vyrai, iš reikalo.
Žinia, iš reikalo galima ir stuobriu susižavėti. Nors tikras menas, ponai ir ponios, po dešimties ar dvidešimties metų bendro gyvenimo dar kartą įsimylėti savo antrą pusę. Visi pamena jaunystės aistras, kai nekeliami jokie reikalavimai, pakanka tos aistros ir lovos bet kokiomis sąlygomis. Kas nėra gyvenęs su savo antra puse mažyčiame studentiškame kambarėlyje sovietmečiu? Puikiai pamenate kaip ten viskas buvo. Bet jau pagyvenusi moteris ir vyras nori elementarių patogumų neelementariomis sąlygomis. Geriausiu atveju penkių žvaigždučių viešbutyje į jį atvažiavus su Lamborgini. Šiandien vaikinas be mašinos yra visiškas nulis, o jeigu su mašina, bet pasirodė, kad esąs nulis – skiriamasi be jokio gailesčio. Iš šimto porų šešiasdešimt viena pora skiriasi per pirmus trejus metus.
Manęs nevilioja tokia skausminga ateitis. Todėl pasidalinsiu savo triukais, kurie bent man ir mano draugėms padėjo ir ateityje padės išvengti nelaimingos pabaigos. Atvirkščiai: padės išmokti lyg ir neįmanomo meno po daugelio metų kartu įsimylėti savo antra pusę.
Taigi, naudokitės šventėmis arba bent paverskite nuobodžią dieną švente. Paaiškinsiu: moteris, pamirškite feministines idėjas. Jos žlugo tą akimirką, kai vyrui pradėjus dirbti bent dvylika valandų per dieną, visa buitis užgriuna ant tavo pečių. Negi reikalausi vardan lygybės plauti indus? Tai, kad pati vos laikaisi ant kojų, kaip ir įprasta per amžių amžius. Amen. Neteisinga? Pikta? Taip, bet tokia tikrovė. Nebent vyras uždirba tiek, kad gali atsiduoti namams. Arba tu uždirbi tiek, kad jis gauna infarktą iš pavydo ir virsta namų šliure, kurio britkiniesi, nes vyrai tavo darbe pasitempę. Jie nori nenori tampa tavo vyriško vyro etalonu. Bet, tiesa, force majeure – nenumatytu, nuo tavęs gyvenimo pokyčio atveju priverstinai užsidarius tarp keturių sienų daugiabutyje, lygybė turi būti atkurta. Jeigu nepavyks bendru sutarimu, tai bent seksualiniu šantažu: „Arba gerbk lygias teises, arba miegok ant grindų, ar tualete, ar prieškambaryje!“
Dar vienas patarimas: niekada nepamirškite, kad vyro valdymo pultelis yra jūsų rankose, tiksliau tariant jūsų, o ne jo tarpukojyje. Esame visi suaugę, nėra ko vynioti žodžių į vatą. Nepasitenkinęs vyras (ir moteris) kelia pavojų vienas kitam ir aplinkiniams. Nieko dėtiems geriau nepasimaišyti po kojomis, nes tuojau gali tapti collateral damage – atsitiktine auka. Įtampa tvyro namuose ir tik tereikia degtuko, kad visi santykiai išlėktų į orą.
Kūno kalba ir balso intonacija. Su tais esminiais komunikacijos įrankiais „rankose“, galima kurti stebuklus! Kas dar nėra gyvenęs kartu – mokykitės. O tie, gyvenę kartu daugelį metų prisiminkite arba tiesiog atkreipkite dėmesį į šį mano patarimą. (Esu susipažinusi su neverbaline komunikacija ir su socialiniais mokslais bei kultūros antropologija. Taip pat parašiusi referatą „Seksualinių santykių atspindys kūno kalboje“). Dažniausiai nesąmoningai naudojame veido išraišką ir intonaciją, kūno laikyseną bendravimo metu. Puikiai žinote, arba jaučiate intuityviai ką reiškia palaikyti kiek ilgiau žvilgsnį, akių kontaktą, priversti surūgusį veidą pavirsti sužavėta veido išraiška. Paversti balsą saldžiu prisilietimu. Trumpi, lyg netyčiniai prisilietimai ranka, ar brūkštelėjus krūtimi praeinant pro šalį suveiks lyg kokia viagra. Vyrai, atminkite: moterys nepakenčia grubumo išskyrus tam tikrus atvejus sekso metu bendru sutarimu. Bet ir pačiam ne pro šalį nusišypsoti, gal net susižavėjus valiukiškai švilptelti tavo antrai pusei praėjus pro šalį. Svarbiausia, visu savo kūnu, akimis, prisilietimu parodyti vienas kitam, kad netapote įkyrėjusiais įpročiais. Galiu garantuoti, kad naktį apsikabinimai įgaus visiškai naują prasmę. Ir po tos gaivališkos nakties vis dar svaidysitės ilgesingais žvilgsniais. Užtaiso pakaks visai dienai. Švenčių metas kaip tik reikalauja geros savijautos.
Tai tiek patarimų šiam kartui. Kartais, kad ir per Velykas, ne pro šalį prisiminti, kad visi esame Dievo sūnūs ir dukros. „Eikite ir dauginkitės nevengdami kūniškų malonumų“ ar kažką panašaus moko mus biblinis Dievas. Būtina, pagaliau sulaukus pavasario, Atgimimo, ruoštis Velykų šventei taip, kaip niekada anksčiau. Kokiomis sąlygomis gyvename žinote. Ir šios sąlygos arba mus išskirs, arba dar stipriau sutvirtins mūsų santykius. Pažiūrėkite į mūsų prezidentą Valdą Adamkų ir jo žmoną Almą Adamkienę ir suprasite, apie ką kalbu.
Linksmų ir jaukių, laimingų Šventų Velykų visiems!
