Į susitikimą nuėjau per anksti, bijojau pavėluoti ar prasilenkti. Sunkios, senovinės, metalu kaustytos durys buvo atviros, viduje prieblanda. Gydytoja, kurios laukiau, kaip paaiškėjo, buvo krikštyta šioje bažnyčioje, kalbėjomės apie tai eidamos gatve. Ji sutiko padėti sergančiai mano mamai, tik nežinojo, kur gyvename. Po metų užėjau į tą bažnyčią dar kartą. Neturėjau kur skubėti, pasilikau Mišiose. Mane patraukė liturginių valandų giedojimas. Radau skelbimą, kviečiantį į katechumenatą. Atėjusi prieš Kalėdas, stebėjausi – dingo ne tik kunigas Merkys (jį pavadavo kitas dvasininkas), bet ir parapijiečiai. Sausio pradžioje vėl išvydau pažįstamus veidus. „Kur buvote prapuolę?“ – paklausiau merginos, išmokiusios mane naudotis brevijoriumi. „Buvome rekolekcijose Trinapolyje“, – nusišypsojo. „Ką reiškia „rekolekcijos“ ir kur yra Trinapolis?“ – išpūčiau akis. Abu žodžiai buvo negirdėti. Trinapolio rekolekcijų namai įsikūrę Verkių regioniniame parke, o vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia priklauso Vilniaus arkivyskupijai. Apie Galilėjiečių bendruomenę nežinojau nieko; kiekvienais metais – Didžiąją savaitę, per adventą, taip pat rugpjūčio mėnesį – bendruomenės nariai dalyvaudavo rekolekcijose.
Grožėjausi seserų vienuolių puoselėjamu sodu, upeliu, storomis mūrinio pastato sienomis, arkiniais langais, bažnyčia, koplyčia, konferencijų sale, valgomuoju, modernia virtuve, gyvenamaisiais kambariais, lentelėmis su šventųjų vardais ant durų, tikro medžio baldais, dailiais lovų užtiesalais, dušais kiekvienoje celėje. Iki apsilankydama Trinapolyje, vienuolynus buvau mačiusi tik vaidybiniuose filmuose. Nieko neveikti ir net nesikalbėti rodėsi neįprasta, o naujų įspūdžių gausa trikdė. Entuziazmui atslūgus, neišmaniau, kuo užsiimti, pavargau ir nusivyliau. Vėliau išmokau atsiriboti nuo veiklos ir bendravimo, lankiausi rekolekcijų namuose Palendriuose ir pas seseris joanites Antakalnyje – apsistojusi keletui dienų, stebėjausi: esu namuose. Išjungusi mobilųjį telefoną, nusišalinusi nuo bet kokių įsipareigojimų, žvelgiau į savo širdį, dalyvavau Mišiose, prašiau dvasinio patarimo; galimybė praleisti vienuolyne dvi tris dienas buvo atgaiva sielai ir kūnui.
Pabudusi brėkštant, apsirengiau ir išėjau iš kambario. Pirštų galais nusigavau iki laiptų (kambariuose ilsėjosi į rekolekcijas atvykę žmonės), uždegiau šviesą, laikrodis rodė pusę trijų nakties: mane suklaidino keliu važiavusio automobilio šviesos, atsispindėjusios ant kambario sienos. Didžiulis vienuolyno pastatas skendėjo tamsoje, tik po valgomojo durimis švietė siauras geltonas ruoželis. Iš pradžių pamaniau, kad virtuvėje budinčios moterys ruošia pusryčius, žvilgtelėjusi į laikrodį, supratau, kad klydau. Galbūt kažkas iš atvykusiųjų išalko ir nulipo pasiimti duonos riekės ar obuolio? Staiga šviesa užgeso. Neišmaniau, kaip turėčiau elgtis. Kopdama laiptais į antrą aukštą, išgirdau atsiveriant duris, atsigręžusi tamsoje įžvelgiau beformį siluetą, kuris išslinko iš valgomojo ir tylėdamas pasuko pirmo aukšto koridoriaus link.
– Kas ten? – paklausiau pašnibždomis.
– Aš – Monika, o jūs kas? – skubiai atsiliepė vaikiškas balsas.
Mintyse perbėgau visų atvykusiųjų veidus. Porą sekundžių abi tylėjome, tada išgirdau atsidūstant:
– Gera sutikti žmogų, iš tiesų, iš tiesų…
Taip susipažinau su keturiolikmete maldininke iš Klaipėdos. Jos teta priklausė Galilėjiečių bendruomenei, pakvietė į rekolekcijas seserį, o ši atsivežė į Trinapolį dukrą. Mergaitė meldėsi koplyčioje, grįžusi negalėjo patekti į kambarį; pavargusi mama užsnūdo, kažkas iš gretimo kambario užrakino koridoriaus duris. Sužvarbusi apsigobė svetima skraiste, todėl siluetas tamsoje pasirodė beformis. Mane sujaudino žodžiai: „Gera sutikti žmogų...“ – kas galėjo vaikščioti naktį vienuolyno koridoriais? Pasiūliau pailsėti mūsų kambaryje, bet ji nenorėjo apsunkinti. Dviese sulaukėme aušros, kalbėjomės. Monika gerai pažino pranciškonų vienuolius, dažnai lankydavosi Pakutuvėnuose – apie Pakūtą (taip su meile vadinami pranciškonų įsteigti rekolekcijų namai Pakutuvėnuose) galėjo kalbėti be perstojo. Klausiausi pasakojimo apie šventąjį Pranciškų ir brolį Leoną, kurių taip pat naktį neįleido į vienuolyną, ir apie tai, kaip šventasis Pranciškus aiškino broliui Leonui, „kas yra tobulas džiaugsmas“. Mąsčiau apie save paauglystėje – kaip trūko man šios mergaitės paprastumo ir atvirumo. Kalbėjomės apie pašvęstojo gyvenimo kongregacijas Lietuvoje, vakare drauge dalyvavome Mišiose. Prieš einant komunijos Monika įspraudė į delną trumpą dešimties mazgelių rožinio vėrinį, rišti rožinius ją išmokė vienuoliai. Dovana mane nustebino ir pradžiugino. Tą dieną švenčiau gimtadienį, pasisakiau tik po Mišių. Mūsų pažintis tęsėsi ne vienus metus, įstojusi studijuoti medicinos, Monika gyveno pas seseris joanites, baigusi studijas, išvyko į Prancūziją gilinti teologijos žinių.
Į Dvasines pratybas užsirašiau prieš pusę metų, perskaičiau viską apie Ignacą Lojolą ir jėzuitų ordiną, kurio įkūrėjas yra šventasis. Plaukiojau ežere, gėriau natūralias daržovių sultis, sutartu laiku atvykusi į Trinapolį, jaučiausi gerai pasiruošusi rekolekcijoms. Atvažiavau truputį anksčiau, į tuo metu vykusias „Kafarnaumo dienas“, paskaitas apie Šventąją Žemę. Gyvenau trečiame aukšte, didžiuliame skliautuotame kambaryje. Viskas Trinapolyje mane džiugino: priešais celės langą rugpjūčio saulėje skendinti tuopa, upelis su užtvanka ir tvenkinių terasomis, gėlynai, pieva, sodas. Sekmadienio vakarą, „Kafarnaumo dienoms“ pasibaigus, vienuolynas ištuštėjo. Nesusitarę būsimų Dvasinių pratybų dalyviai susirinkome prie vieno stalo valgomajame, gėrėme arbatą, kalbėjomės. Nepažinau nė vieno iš tų, su kuriais ketinau drauge dalyvauti rekolekcijose, tai buvo paskutinė popietė, kai galėjome kalbėtis, vėliau visais klausimais turėsime kreiptis tik į rekolekcijų vadovą kunigą Eitvydą Merkį. Moterys galilėjietės, su kuriomis susipažinau lankydama katechumenatą, vaišino mus arbata, linkėjo ištvermės, laimingos kelionės. Vyravo atsisveikinimo nuotaika ir tai glumino, nes nei mes, nei jos, įsipareigojusios rekolekcijų metu gaminti maistą, neketinome niekur išvykti.
– Ar yra buvę, kad kas nors nepajėgtų atlikti Dvasinių pratybų? – pasidomėjau atsargiai.
– Na, matai, čia kaip kuriam pasiseka; būna, kad žmogus tik paskutinę dieną praregi, ką reikėtų daryti, o būna, kad ir visai nesusivokia…
Taip?!. Šito negalėjau numatyti, galbūt kaip tik aš ir nesugebėsiu. Kažkas įėjo į vakaro prieblandoje skendintį valgomąjį, apglėbė, linkėjo stiprybės. Mane apėmė nerimas, kad nuvilsiu šiuos žmones – ką jie pagalvos sužinoję, kad nesugebėjau atlikti pratybų? Galų gale kaip reikės gyventi, žinant, kad esu bedvasė?! Drąsindama save, griebiausi įprastos ironijos, atsisukusi į choro vadovę Danutę, „linksmai“ paklausiau:
– Tikiuosi, baldai po kambarį naktimis čia neskraido?
Danutė nužvelgė mane įdėmiai, paskui švelniu romiu balsu paaiškino:
– Ko bijai, tas ir atsitinka… („Ko tik bijau, mane pasiveja, ir ko tik vengiu, mane ištinka“, Job 3, 25.)
Bendruomenės nariai skaitė Senąjį Testamentą, Danutė laisva forma pacitavo eilutę iš Jobo knygos. Aš bijojau, kad nesugebėsiu atlikti Dvasinių pratybų, bijojau, kad apsijuoksiu, vadinasi, taip ir bus! „Ko bi-jai, tas ir at-si-tin-ka, ko bi-jai, tas ir at-si-tin-ka“, – tvinksėjo galvoje. Išėjusi iš svetainės, mačiau kieme susirinkusius „Kafarnaumo dienų“ dalyvius, jie laukė taksi automobilio. Norėjau būti viena iš jų. Kopiau mediniais ištuštėjusio vienuolyno laiptais į trečią aukštą, laiptai, atrodė, niekada nesibaigs. Gęstančios saulės atšvaitai driekėsi medinėmis koridoriaus grindimis, toli, pačiame gale, lyg pasiklydusi prieblandoje vėlė subolavo šviesi suknelė; atstumas tarp mūsų vis mažėjo, pažinau merginą iš matymo, ji buvo galilėjietė vardu Dovilė, – kaip sunku eiti ilgu tuščiu koridoriumi, veidas prieš veidą ir nerasti žodžių, kuriuos galėtum pasakyti, nes beveik nepažįsti žmogaus. Mergina sustojo, padėjo ant grindų kelioninį krepšį, apglėbė mane, palinkėjo laimingos kelionės. Ir ji?!. Betgi ji visiškai manęs nepažįsta! Kodėl visi tokie tikri, kad aš sugebėsiu? Ar galėjau trauktis? Privalėjau išdrįsti. Atsargiai atvėriau savo celės duris ir žengiau į vidų.
Kas paskatino užsirašyti į Dvasines pratybas? Niekuomet neabejojau, kad prieš du tūkstančius metų Laodikėjos bažnyčios bendruomenei rašytas apaštalo Jono laiškas yra adresuotas ir man; pirmą kartą išgirdusi Bernardinų bažnyčioje garsiai skaitomą tekstą, troškau būti tarp tų, kurie ugdomi: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 15–17). Tai apie mane, aš netgi neįstengiau suprasti, ką reiškia žodis „dvasingumas“ (kaip atpažįstamas? kuo matuojamas?), stengiausi išklausti galilėjiečių, ką konkrečiai reikės lavinti, bet atsakymo negavau, nors visi, kuriuos klausiau, pratybas jau buvo atlikę. Bandžiau suformuluoti klausimą paprasčiau:
– Ką jūs veikėte rekolekcijų metu?
– Nieko, – trukčiojo pečiais vieni.
– Sunku viską ir prisiminti, tai labai intensyvu, – tikino kiti.
– Meldėmės, skaitėme Šventąjį Raštą, – vardijo treti.
Man susidarė įspūdis (vėliau supratau kodėl), kad jie dalyvavo skirtingose rekolekcijose, nors buvo viena visus vienijanti aplinkybė – Dvasines pratybas žmonės prisiminė apimti akivaizdžios euforijos: spindinčiomis akimis, švytinčiais veidais, pakiliomis gaidomis, ištiktukais, šauktukais ir ilgesingais atsidūsėjimais.
– Eisi į ignaciškas rekolekcijas?!. O!!! Kaip aš tau pavydžiu, kaip tau gerai… – stvarstė už rankų, svajingai žvelgė į tolį.
Ar Dvasines pratybas atlikę pasauliečiai skyrėsi nuo paprastų mirtingųjų, kurie tokių rekolekcijų neatliko? Man tie žmonės atrodė laisvesni. Galbūt vidinės laisvės priežastis buvo dvasingumas? Žiemą lankiau katechumenato užsiėmimus, kuriuos vedė kunigas Eitvydas Merkys, buvo įdomu ir naudinga. Išgirdusi pasiūlymą dalyvauti Dvasinėse pratybose pagal šventąjį Ignacą, apsidžiaugiau – ne kasdien buvau kviečiama dalyvauti rekolekcijose.
Sekmadienį pirmą kartą susėdome prie stalo vakarienės: septyni pasauliečiai, sesuo vienuolė ir vadovas. Kunigas įspėjo, kad dar vienas žmogus prisijungs prie grupės pirmadienio rytą. Moterys galilėjietės gamino maistą, serviravo stalą, bet valgė atskirai. Įėjau į valgomąjį paskutinė (toks buvo mano planas) ir atsisėdau iš galo, ten kaip tik buvo likusi laisva vieta. Jaučiau žvėrišką apetitą, gal todėl, kad buvau naujoje vietoje, tarp mažai pažįstamų žmonių. Įprastai valgydavau paskubomis, radusi nuo darbo laisvą minutę. Prieš atvykdama į vienuolyną pažadėjau sau rekolekcijų metu maitintis tvarkingai ir naktimis išsimiegoti, baiminausi, kad nepristigtų jėgų – pratybos intensyvios, turiu būti pasiruošusi bent jau fiziškai. Kitame stalo gale, toliausiai nuo manęs, sėdėjo rekolekcijų vadovas. Aš varžiausi kunigo (jis beveik nieko nevalgė), todėl likau patenkinta savo vieta.
Vakarais po Mišių vykdavo konferencijos, kurių metu rekolekcijų vadovas pateikdavo bendras gaires ateinančiai dienai. Per pirmą susitikimą paaiškino apie nuostatas, kurios turėjo palengvinti gyvenimą pratybų metu, kalbėjo apie išorinę ir vidinę tylą. Neabejojau kunigo nuoširdžiomis pastangomis padėti.
– Mes neturime pažinimo pilnatvės.
– Visas mūsų gyvenimas yra nėrimas į Dievo gelmes.
– Į tikėjimo slėpinius galima skverbtis per tikėjimą.
– Reikia nerti į gelmę, irtis į gilumą!
Būdama dvylikos metų skendau. Klausydama pratybų vadovo prisiminiau galingą vandens srautą (nardžiau ties užtvanka), trumpą gyvenimo įvykių filmuką, praskriejusį prieš akis, ir paslaptingą nuojautą, vertusią karštligiškai ieškoti atsakymo į klausimą:
– Ko nebuvo mano gyvenime? Kažko svarbaus – paties svarbiausio? Kas yra ši nepažinta tiesa, prieš kurią dvylikos metų mergaitės gyvenimiška patirtis atrodo visiškai nereikšminga?
Atsakymo neradau, nors klausimas sujaudino stipriau už grėsmę pražūti nuskendus. Išsigelbėjau nustojusi priešintis, leidau srovei nešti, pasidaviau – upė išplovė lyg moliusko geldelę ar smiltį, simboliška, kad upės, kurioje skendau, vardas Jūra. Atpažinimo džiaugsmas išsklaidė abejones, į savo celę grįžau dėkingumo kupina širdimi. Vidiniame gyvenime būna akimirkų, į kurias susitelkia visa žmogaus gyvybės jėga: tokiomis akimirkomis atsiveria praeities patirtis ir būsimi įvykiai, apie kuriuos nežinai, bet jauti – tai, ką dabar patirsi, nulems ateities dienas, netgi amžinybę. Aš supratau, kodėl žmonės, atlikę rekolekcijas, liudija skirtingą patirtį, – tai labai asmeniška; išgyvenimai paliečia kiekvieną skirtingai, nes rekolekcijų vadovas (puiku, jei jis patyręs) yra tik palydovas, galintis rodyti kryptį, bet neinantis priekyje ir nevedantis, paėmęs už rankos: veda Šventoji Dvasia.
Visi dalyviai gavome po lapelį su dienotvarke, radome nuorodas apie Mišių metą, susitikimo su vadovu (kiekvienam pusė valandos asmeninio pokalbio, kurio galima ir atsisakyti) laiką, taip pat buvo nurodyta, kada rinksimės pusryčių, pietų, vakarienės, pažymėti skaitinių paragrafai iš Šventojo Rašto ir iš šventojo Ignaco „Dvasinių pratybų“. Prieš užmigdama įdėmiai perskaičiau keletą kartų. Šis lapelis – vienintelis atpažįstamas materialus daiktas, šiaudas, kurio įsitvėrusi bandysiu „irtis į gilumą“, popieriaus skiautė, išmarginta ženklais: aš pažįstu raštą, moku skaityti, tai guodė ir sykiu baugino, žinojau, kad lapelių bus septyni – tiek parų praleisiu vienuolyne – tai daug ar mažai? Peržvelgiau mintyse dienos įvykius, kai kuriuos epizodus lyg kino juostoje atsukau atgal keletą kartų. Mačiau už plačiai atverto lango žvaigždėtą rugpjūčio dangų, prisiminiau šuoliais skriejančias, įspūdžių sklidinas vaikystės dienas ir choro vadovės Danutės žodžius, tamsoje įdėmiai žvelgiau į stalą ir kėdę – baldų kontūrai pradėjo iš lėto siūbuoti, net pakilo truputį nuo grindų, bet manęs tai neišgąsdino: laukiau ateinančios dienos kaip dovanos.
