Aš, kaip jaunas ir nepatyręs autorius, iš karto prisipažinsiu: šio teksto pavadinimas yra plagiatas. Buvo toks sovietinis lietuvių rašytojas Vytautas Petkevičius, saugumietis ir šiaip negeras net Juozo Baltušio akimis žmogus, tačiau rašyti sugebėjo. Tas sovietinis veikėjas parašė knygą „Apie duoną, meilę ir šautuvą“. Rašė apie savo komjaunuolišką gyvenimą ir kelis kartus knygoje užsiminė apie sunkią kagėbisto dalią. Knygiūkštė tokia šiaip sau. Aš pasakiau savo anų sovietinių laikų lietuvių kalbos mokytojai, kad man ši knyga patiko. Mokytoja tylėdama nutaisė tokį veidelį, kad daugiau žodžių nereikėjo. Mokytojos veidelyje nustėręs pamačiau žlugusias viltis dėl protingo vaikio, beribį mano kvailumą ir net frazę jėzusmarijakokskvailys. Net susigėdau, nors buvau aršiu paaugliu. Taip mečiau visokių petkevičių skaitymą. Pasiaiškindamas galiu pasakyti, kad sunku buvo paaugliui atsispirti masyviai sovietinei propagandai. Knygos buvo deficitas. Sunku buvo atsirinkti geras knygas. Bet įmanoma, kai pataria geri mokytojai su lanksčia veido mimika.
Negero žmogaus knygos pavadinimas universalus. Mūsų karantininėmis dienomis puikiausiai apibūdina situaciją, į kurią mes visi įkliuvome.
Nežinau kaip jūs tam mieste išgyvenate, bet mes gyvename geresniojoje miesto dalyje, taip vadinamoje suburbia. Padoriose valstybėse tokiuose priemiesčiuose gyvena vidurinioji klasė, visų valstybių pamatas. Mūsų geresnioji miesto dalis vadinama Aukštutiniu Antakalniu ir iš tikro paėję kelio galą į Rokantiškių regyklą matome apačioje drumstą miesto gyvenimą. Iš aukščiau geriau matyti, todėl jums papasakosiu kaip jūs ten, apačioje, atrodote.
Apmirę.
Uždaryti.
Užspeisti.
Sugniuždyti.
O mes Aukštutiniame Antakalnyje visai netikėtai turime viską, ko reikia išgyventi epidemiją.
Žemę, duoną, meilę ir šautuvą.
Tiesa, šautuvo neturiu, nespėjau nusipirkti. Turiu vietoj šautuvo kirvį ryškiai geltona kotu. Kirvis ilgas ir jei aš, būdamas nemenko ūgio, dar pakeliu jį aukštai virš galvos, tai iš toliau pakankamai baisu. Taip tvirtino už dešimties metrų stovinti žmona. Iš arčiau, kaip ji pasakė, nebaisu. Veido baisumu esu nepavykęs. Nepagalvokite, brangiosios skaitytojos, kad aš labai negražus. Ne, tiesiog nesugebu labai ilgą laiko tarpą būti piktas.
Taigi parašysiu apie visus keturis bazinius išgyvenimo elementus ir teksto pabaigoje paaiškinsiu kodėl tai svarbu.
O mano paveldėtoje žemėje ypatingi yra tulpių daigai. Jie žymi mūsų šeimos sovietų laikais laimėtą pergalę prieš socialistinį gyvenimo būdą – visa šeima sovietų laikais spekuliavome tulpėmis, tai yra jas auginome bei pražydindavome kovo aštuntai. Gyvenome taip: socializmas sau, mes – sau. Įsivaizduojate – mano sklype kiekviena tulpė yra tikra ideologinė kovotoja prieš brandų socializmą! Mano žemės tulpių rūšys: „Kapitalizmo pergalė“, „Rinkos ranka“ , „Ronald Reagan“ ir „Jan Pawel II“. Tad iki šiol leidžiu joms dygti bet kur ir net nukrypusių nuo rūšies standarto tulpių nenaikinu. Visos jos yra nugalėtojos. Laimėjusių nežudo.
Duona. Duonai iškepti duonkepę mes turime. Namuose kepam duoną su pomidorais, su sūriu, su kmynais, be jokių priedų. Gal tik ką tik sumaltos kavos ar jaunamartės kvapas gali prilygti šviežiai duonai. Nuosavų namų kvapas yra kepamos duonos kvapas. Vaikas, išaugęs namuose, kur kvepia šviežiai iškepta duona, rinkimuose nebalsuos už komunistus, o svetimą privačią nuosavybę gerbs kaip savo. Kiekvienos demokratinės šalies vyriausybės pagrindinis tikslas yra šviežios duonos kvapas visuose namuose – nuo to prasideda šeima ir valstybė.
Stabili valstybė yra kvepianti duona valstybė.
Šiuo sunkiu metu atkreipkime dėmesį į karantininę higieną. Papasakokite žmonai apie Pasaulio karantino organizacijos būtinuosius sveikatos ir higienos reikalavimus. Dėl pareiškimo solidumo galite užtikrinti žmoną, kad ką tik pats išvertėte instrukcijos tekstą iš tamilų kalbos. Grįžus iš vietų, kur yra siautėja virusas – parduotuvių, darbo, miško parkų ar net savo namo kiemo – kiekvieną kartą būtina skubiai nusimesti visus drabužius ir juos dezinfekuoti.
Asmuo, nusimetęs visus rūbus, pabrėžiu – visus iki paskutinio siūlo, skubiai nuvedamas į dušo kabiną ir ten kruopščiai dezinfekuojamas. Pagal Pasaulio karantino organizacijos veiksmų algoritmą aktyvius dezinfekcijos veiksmus padeda atlikti artimas asmuo. Nes, kaip nurodo higienos mokslas, moterys turi daug visokių linkių ir apvalumų, už kurių slepiasi klastingasis virusas. Tad kiekvienas padorus vyras privalo sukaupti visas jėgas savo šeimos gynybai nuo viruso. Kruopščiai, atsakingai, suvokiant pasaulinės pandemijos mastą, patyrinėti savo šeimos narės slėpinius. Padori žmona arba artima šeimos draugė tas pačias procedūras gali atlikti vyrui. (Pastaba: bet koks atsitiktinis Pasaulio karantino organizacijos brošiūros teksto sutapimas su N- 18 yra atsitiktinis).
Tokie kovos būdais sustiprins šeimų vidinius ryšius ir mes gal būti net išgyvensime pandemiją be didesnio skyrybų skaičiaus. Aišku, jei moteris pradeda verkti, kad pavargusi ir nenori koronaviruso gaudymo procedūrų – būkite humaniški. Ieškokite kitokių Pasaulio karantino organizacijos brošiūrų. Organizacija didelė. Visko jie ten turi.
Pakartosime dar kartą. Net kagėbisto V. Petkevičiaus ar biurokratinės brošiūros padės jums suprasti ir išgyventi šį sunkų laiką. Reikia tik lašelio fantazijos ir viskas bus gerai šiame geriausiame iš geriausių pasaulių. Tik mantrą kartokite: duona, meilė ir šautuvas.
Paskutinė pastraipa tiems, kas tingėjo skaityti šitą tekstą nuo pradžios iki pabaigos. Pabaigoje kaip visada esmė. Patarsime finansiniais klausimais kaip gyvenimo būdo ekspertai: butai daugiabučiuose pigs. Namai su žemės sklypais, geromis žmonomis bei šviežios duonos kvapu brangs. Nes naujų ligų gausime daug ir pakankamai. Juk mokslininkai savo laboratorijose kantriai ieško ir randa.
