Kitą rytą, kai plaukiojau baseine, staiga dingtelėjo išganinga mintis – pasiūlysiu, kad eksponatus pasiskolintų iš Lietuvos muziejų, tada jų svoris bus aiškus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Dienos bėgo, atsakymo vis nebuvo, jau ir pamiršau tą Briuselį. Vėliau sužinojau, kad įsisuko garsioji Viešųjų pirkimų karuselė, ryjanti laiką, gadinanti nervus ir būtinai kur nors užstringanti… Nesupratau, kas čia ką perka, bet man pagaliau pranešė: „Pavyko. Atidarymas vasario 5 d.“ Klausė, ar sutikčiau pats imtis eksponavimo darbų? Sutikau. Parodą pasiūliau pavadinti „Stasys – labas, Briuseli“, nes čia lankiausi senokai. Bet organizatoriai pavadino oficialiau – laisvai verčiant „Stasys Eidrigevičius. Laimės trupinių kolekcija“ (o prancūziškai Une collection de petits morceaux de bonheur.)
Pirma diena
Skrydis ankstyvas, kad nepramiegočiau, kelionės išvakarėse net raudoną žadintuvą nusipirkau… Skrendu, knygelėje rašau žodžius, eiles, piešiu eskizus. Lėktuvas leidžiasi, nerdamas į juodus grėsmingus debesis – Briuselyje smarkiai lyja. Pasitinka vairuotojas, veža į Lietuvos atstovybę. Ten jau laukia Viktorija Urbonavičiūtė, Eglė Saudargaitė ir Lietuvos ambasadorė Jovita Neliupšienė, kuri, pasirodo, yra mano kraštietė, kilusi iš Panevėžio. Aš dar be pusryčių, todėl Viktorija siūlo užkąsti netoliese. Kavinėje išsirenku salotas dėžutėje, klausiu, ar bus koks padažas? Padavėja stebisi, kad noriu salotas kažkuo aplieti, bet įpila pusę stiklinaitės alyvuogių aliejaus. Palašnoju, gali būti. Dar puodelis espresso – puikus derinys. Juo labiau kad kompaniją palaiko Viktorija, linksmai, spalvingai pasakodama apie Belgijos ir visos Europos sostinę...
Einame ten, kur vyks paroda. Pamatau švytinčias skaidraus stiklo sienas. Prie vartų apsauga tarsi oro uoste viską peršviečia, visus patikrina, tada duoda vardinius lipdukus. Savąjį klijuoju prie švarko (grįžęs į viešbutį, prisiklijuosiu ant kaktos ir pasidarysiu selfi). Esu SVEČIAS / VISITOR. Pasitinka parodos kuratorė Kokkini Chrysanthi, graikė. Pakylame į trečią aukštą. Siurprizas – kūriniai jau kabo išeksponuoti.
Dabar matau, kas buvo pasiskolinta. Nedidelio formato aliejinė tapyba, kadaise eksponavau tą ciklą Art Vilnius, po to padovanojau Dailės muziejui. Dabar tie paveikslai čia. Malonu su jais susitikti. Tiesiog graudžiai malonu, nes esame ne bet kur, o Europos Parlamento rūmuose, vadinasi, į parodą ateis, manau, retas lankytojas iš gatvės… Ar Europos išrinktieji-atrinktieji bent kiek domisi menu? Pasižiūrėsime…
Einu toliau – štai ekslibrisai rėmeliuose, iškilmingai savarankiški. Lydinčioms damoms aiškinu – čia Aloyzo Stasiulevičiaus ekslibrisas.
Kodėl su dujokauke? Kad galva neapsvaigtų, nes šis dailininkas gerte geria Vilniaus kvapus, tapydamas vien senamiestį. Gražinos Didelytės ekslibrise dvi plikos galvos, įsikandusios į jos ilgas kasas. Kodėl? Tai sovietų saugumas tampo dailininkę… Galėčiau pasakoti be galo apie metaforas, apie turinį, apie prasmę.
Parodos centre – plakatai. Jie įrėminti, ant matinio stiklo žaidžia Briuselio atspindžiai. Ar tai blogai, ar gerai? Šiuo atveju – įdomu. Plakatai tiesiog atgyja, fotografuoju juos su tais miesto šešėliais. Pro šalį eina diplomatai, sprendžiantys Europos klausimus. Kai kurie sustoja, apžiūrinėja darbus. Gaila, nepasirūpinau atsiliepimų knyga, įdomu, kokių įrašų joje atsirastų?
Viktorija kviečia į žuvų restoraną. Kuklu, paprasta, skanu. Taigi pirmoji diena atrodė puiki. Bet ne veltui sakoma, negirk dienos be vakaro… Po pietų einu į viešbutį Aris senamiesčio centre.
Registratūroje man liepia sumokėti Taxe Regionale – tai turistinė įmoka miestui už kiekvieną viešnagės dieną. Suglumęs paklūstu. Einu į kambarį, o jis – tikra kišenė. Pro langą už pusantro metro matau kito namo sieną, nėra nei dangaus, nei parko, nei žalumos. Žvilgteliu žemyn – šiukšlynas. Vėliau sužinojau, kad viešbutis irgi parinktas pagal „viešųjų pirkimų“ rezultatus. Nuotaika bjauri, na, bet atvažiavau ne kambaryje sėdėti.
Skubu į miestą, į Karališkąjį muziejų, kur vyksta Magritte’o ir Dali paroda. Po sales vaikštau, mažai kur stabteldamas – čia mandagumo vizitas, nes viskas jau matyta, seniai žinoma.
Kitas bilietas į Magritte’o muziejų, kur net keli aukštai su sava logika ir tematika. Vienur dominuoja MEDIS, kitur PYPKĖ, skrybėlė, obuolys. Magritte’as – iliuzijos meistras. Realu-nerealu kaip pasakoje. Kas atrodo vienaip, iš tikrųjų yra visai kitaip. Ugnis, moteris, durų kiaurymė, rožės žiedas, užpildantis visą kambarį, traukinys… krosnyje, skėtis, ant jo stiklinė vandens – stovės iki rudens. Iš juodų batų lenda balti pirštai. Metalo skulptūra – kelmas po šaknimis slepia kirvį, matyt, keršys tam, kuris medį nukirto…
Antra diena
Rytą susiruošiu pusryčiauti. Manęs klausia, koks kambario numeris. Atsakau, kad 109. Išgirstu: „Jums pusryčiai nepriklauso.“ Einu į registratūrą, klausiu, ar visi Briuselio svečiai paliekami be pusryčių? Registratorė varto popierius, atsiprašo, atseit išėjo nesusipratimas, siūlo man skaniai papusryčiauti. Bet aš susinervinęs, nežinau, nei ką, nei kaip valgyti, man čia jau viskas apkartę…
Leidžiuosi į senamiestį. Pagrindinė aikštė. Žmonių dar nedaug.
Stulbinantis namų grožis – ornamentika, aukso švytėjimas, architektūros formų įvairovė… Aukštai data – 1698. Mirga akyse. Darau nuotraukas, piešiu, niekur neskubu. Tiesiog dairausi. Na štai ir metalinė mažo nuogo berniuko skulptūrėlė, Briuselio simbolis. Bet šiandien jis „nesimbolizuoja“ – fontanėlis neveikia, apačioje du darbininkai stropiai remontuoja vamzdžius, skirtus išgauti iliuzijai to, kas viešai nedarytina…
Vaikštinėju toliau. Čia tikras to berniuko kultas, yra net jo kostiumėlių muziejus. Pasirodo, tam šelmiui iš viso pasaulio siunčiami drabužėliai, etnografiniai ir šiuolaikiniai, nors nuogalius visai neketina apsirengti… Viena suvenyrų parduotuvė bando atkreipti turistų dėmesį, pastačiusi berniūkštį prie kibiro, kurio turinys putoja…
Po pietų – parodos atidarymo ceremonija. Įeinantį mane vėl peršviečia nuo galvos iki kojų… Renkasi svečiai, daro asmenukes, klausia, ar galėtų su manim čia pat nusifotografuoti, taip, ačiū, dar kartą ačiū. Prieina kitas, sako: turiu knygą „Giedanti gaidžio galva“, gal pasirašysite?
Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto prezidentas Luca Jahier atidarymo kalbą skaito iš popieriaus, Lietuvos ambasadorė irgi skaito, aš teisinuosi, kad neturiu pasirašęs, bet galėčiau padainuoti – teka saulelė rytuose / krinta rasa nuo šakų / mylimas jau išvažiuoja / tolimu karo keliu. Lietuvių kalba, sakau, nepaprastai graži. Visi klausosi. Įsivyrauja tyla. Netrukus pasigirsta juokas, ovacijos, apima gera nuotaika. Po prakalbų parlamentarai vienas per kitą sveikinasi, čia atėjo ir keletas lietuvių – garsusis Liudas Mažylis, Petras Auštrevičius… Kviečiu publiką prie vaišių stalo…
Atsinešiau dovanų tris KKK – Knyga / Katalogas / Kalendorius. Knygą „Stasys 60“ užrašiau direktoriui Luca, knietėjo pajuokauti, mat mano sūnaus šuns vardas irgi Luca, bet susilaikiau. Ambasadorei įteikiau ankstesnės savo parodos katalogą, o graikei, parengusiai parodą, plakatą ir lankstinuką, padovanojau lietuvišką 2020 m. kalendorių su savo plakatais.
Trečia diena
Mano sena svajonė buvo aplankyti Folono muziejų, esantį už 20 km nuo Briuselio. Folonas – garsus belgų dailininkas (1934–2005), kūręs plakatus, iliustracijas, objektus, grafiką, skulptūrą ir t. t. Žinau jo kūrybą nuo seno – tai daugiausia akvarelės, kuriose šmėžuoja akys, veidai, žmonių siluetai... Folonas, niekad nesutiktas asmeniškai, man tapo artimas dėl savo kūrybos. Dabar, lydimas Eglės Saudargaitės, vykstu į muziejų The Chateau de la Pulpe farm. Tai vienaaukščiai pastatai kaime, gamtos apsuptyje. Įėję pamatome videoeskizą – dailininkas ranka rašo FOLON. Tada siena prasiveria ir įžengiame į ekspoziciją, kurią suprojektavo jis pats. Pustamsėse salėse – penkiolikoje erdvių rodoma apie 500 kūrinių. Akvarelės, grafika, plakatai, objektai. Rudo medžio sienose lyg dėžutėse sudėlioti, matyti ir nematyti. Kiemelyje – bronzinis žmogus su skėčiu, tačiau tas skėtis vandeninis, kitaip sakant, fontanas. Tą skulptūrą mačiau Lozanoje, šalia Sporto muziejaus. Įžengę į kitą pastatą, atsiduriame dirbtuvėje, atrodo, autorius tuoj sugrįš… Paspalvintų piešinių temos – skrydis, šešėlis, strėlės, akiniai, žuvys, kopėčios, vaivorykštė, knygos, medžiai, laisvė, taika, jūra, lagaminas, kelionė, svajonės… Visur tonai skaidrūs, akvareliniai.
Apsilankymas čia man svarbus dar ir dėl to, kad Panevėžyje lyg ir kuriamas mano muziejus. Remiantis Folono muziejaus pavyzdžiu, galima stengtis sukurti kažką panašaus arba visiškai skirtingo. Todėl kūrėjų grupei siūlyčiau apsilankyti Folon Foundation centre, į kurį Eglė žadėjo tokius entuziastus nuvežti.
Sėdamės pietauti. Sakau savo palydovei, kad prieš važiuodamas čia dar spėjau Karališkajame muziejuje pamatyti Davido paveikslą „Marato mirtis“, kuris man visada daro didelį įspūdį. Visada.
Ketvirta diena
Mano skrydis vakare, todėl, išsikraustęs iš nesvetingo viešbučio, einu, kur akys veda. Ir atsiduriu Smurfų muziejuje – kartais būna smagu ir netgi verta apsimesti vaiku… Po to… virtuali Bruegelio paroda. Animuoti jo personažai dirba, bėga, čiuožia, mylisi ir t. t. Keista, bet virtualumas jam tinka – kai šimtai figūrėlių iš jo paveikslų pradeda judėti, žiūrovai jaučiasi atsidūrę lyg filmavimo aikštelėje, lyg teatre, lyg sapne. Iš jo „atsibudęs“ einu į kitą aikštės pusę – ten, Karališkojoje bibliotekoje, Bruegelio grafikos ir piešinių paroda. Jos lankytojai irgi gali piešti, žąsies plunksną mirkydami į tušą. Imuosi to su džiaugsmu, man tai unikali proga. Jei turėčiau laiko, sėdėčiau ten dienų dienas ir pieščiau, pieščiau, lyg koks Bruegelio Vyresniojo, vadinto Mužikiškuoju, įpėdinis.
Kai studijavau Vilniuje, Dailės institute, mums neduodavo užduočių tapyti meistrų kopijas. Pats panorau nukopijuoti Bruegelio paveikslo fragmentą, kad pajusčiau jo spalvų derinius, tapymo manierą.
Pasirinkau „Karnavalinių kautynių“, nutapytų 1559 m., epizodą, kur ant raudonos ratuotos plokštumos sėdi baltais drabužiais apsirengęs senolis su pintine ant galvos, o aplinkui zuja vaikai. Vyras laiko rankoje ilgą medinę lentelę, ant kurios guli dvi žuvys. Šio fragmento kopija, atsimenu, buvo gana vykusi. Bruegelis, tikiuosi, neįsižeidė...
