Praeitų metų gruodžio mėnesį stebėjau jaunosios švedų gamtos išsaugojimo aktyvistės Gretos Thunberg įkvėptą moksleivių, kurie skandavo šūkį „Ateina pasaulio pabaiga!“, eiseną Vilniaus Gedimino prospektu. Pasaulio pabaigos scenarijų, atrodo, kol kas tenka atidėti į šalį, nors kažkaip mintyse blykstelėjo vienas epizodas iš Stepheno Kingo romano „Šimtmečio audra“. Nelabojo pasiuntinys Andrė Linožas, ką tik šaltakraujiškai nuošalioje Rytų Meino saloje nužudęs senutę Martą Klaredon, klausosi diktorės balso apie artėjančią audrą: „Sprendžiant iš prognozės, šiandien mūsų laukia griūtis, rytoj – mirtis, o išeiginėmis – Armagedonas. Tai yra gyvenimo galas, kaip mes jį suprantame.
– Ach vargu… – susimąstęs ištaria Linožas. – Bet visuomet lieka viltis.“
Kodėl pasirinkau Stepheno Kingo, kurį daugelis išrankesnių skaitytojų galbūt laiko didesnio dėmesio nevertu bestselerių autoriumi, citatą? Visų pirma man patinka, kaip jo romanuose perteikiami Naujosios Anglijos ir Meino valstijų, kuriose teko trumpam apsistoti, gyvenimo vaizdai. Kingo pasakojimai apie tokią Ameriką, kurioje atsiveria platūs ežerų ir miškų horizontai, kurioje gyvena sunkiai dirbanti baltoji klasė, kurioje vyrų kalbos sukasi apie žvejybą ir medžioklę, kurioje džipais važinėjama po apylinkes tarp kelių įsispraudus „Coors“ skardinę ir kuri nemėgsta tų pasipūtėlių advokatų iš Bostono, jeigu išmesi visokias baisybės ir piktąsias jėgas, yra labai informatyvūs. Apie epidemiją ir koronavirusą šiuo metu rašoma tikrai labai daug, tačiau fantastikos kūrėjas Kingas išprognozavo panašų scenarijų apie supergripo sklaidą 1978 metais pasirodžiusiame romane „Dvikova“, kuris tapo vienu skaitomiausių fantastikos kūrinių Amerikoje. „Dvikovoje“, jeigu atmesime Tamsos žmogaus, šėtono parankinio istorijas, pasakojama, kaip slaptoje laboratorijoje sukurtas mirtinai pavojingas sparčiai mutuojantis supergripo virusas išsiveržia ir visa Amerika, o gal ir visa Žemė yra susargdinama. Kitados galingoje valstybėje išlieka saujelė žmonių, iš paskutiniųjų besistengiančių išgyventi…
Fantastikos kūrinių autoriai dažnai nuspėdavo kai kuriuos ateities įvykius arba bent jau jų kryptis. Prancūzas Jules’is Verne’as rašė apie skrydį į Mėnulį ir keliones oro balionu, o šie įvykiai virto realybe praėjus šimtui ar kiek daugiau metų po autoriaus fantazijų. 1895 metais Herbertas George’as Wellsas „Laiko mašinoje“ aprašė ateities pasaulį, padalintą į infantiliškus ilojus, kurie džiaugiasi gėlėmis, šiluma ir saule (tarsi mūsų laikų tuštučiai), ir po žeme gyvenančius morlokus, kurie valdo mašinas, dirba darbus, reikalingus dieninės rasės gerovei užtikrinti, ir išlenda naktį pasigrobti kokį ilojų vakarienei. „Pastebima tendencija, – kalba Wellso knygos herojus, – naudoti požeminę erdvę ypatingo grožio nereikalaujantiems civilizacijos tikslams. […] Vis giliau ir giliau slėpėsi požeminiai fabrikai, kuriuose darbininkai praleisdavo vis daugiau laiko, kol galų gale… Juk ir šiandien Ist Endo darbininkas gyvena tokiomis darbinėmis sąlygomis, kad, tiesą sakant, yra atskirtas nuo žemės paviršiaus. Kita vertus, turtingųjų polinkis užsisklęsti savo luome, skatinamas vis didėjančio išsimokslinimo ir vis platėjančios prarajos tarp jų ir šiurkščių prastuolių, veda prie to, jog jau dabar jie užsigrobia didelius žemės paviršiaus plotus.“
Sovietmečiu populiarioje ir deficitinėje „Drąsiųjų kelių“ serijoje, šalia visokiausių rusiškų romanų apie karą ir primityvokus sovietinių kosmoso užkariautojų nuotykius, būdavo verčiamos ir dėmesio vertos knygos, kurias bibliotekose skaitytojai suskaitydavo, galima sakyti, iki viršelių. 1968 metais pasirodė amerikiečių rašytojo Roberto Sheckley apsakymų rinkinys „Trys Beno Baksterio mirtys“, jį perskaičiau prieš daug metų ir iš naujo įsigijau improvizuotame knygų turgelyje Laisvės alėjoje prie buvusio „Merkurijaus“ Kaune. Viename jų rašoma apie minimalų žmogų – jeigu nesi socialus, nedalyvauji visuomeniniame gyvenime, tau turi būti atlikta lobotomija arba įvykdyta perauklėjimo procedūra. Sheckley tada nuspėjo totalų žmonių sekimą (kas tuo šiandien abejoja Kinijoje?), įkyrias reklamas, nuo kurių saugo ekranai ant buto langų, besaikį vartojimą, kai šeimos galva, norėdamas įsigyti moderniausios buitinės įrangos, paima kreditą savo sūnaus vardu. Šmaikščiame apsakyme „Globa“ pasakojama apie vieną Niujorko studentą, prie kurio prisistato dergas (toks gerasis demonas) ir kasdien ima perspėti apie potencialius pavojus, tykančius iš pradžių netoli namų – gatvėse, metro, parduotuvėse, vėliau – kituose miesto rajonuose, kur nors Naujajame Džersyje, dar vėliau potencialių pavojų skaičius vis didėja. Jų vis atsiranda Kanzas Sityje, Meksikoje, Tailande, Paryžiuje ir dar velniai žino kurioje pasaulio dalyje, kol galų gale išdygsta ir demonų pasaulyje. Ir kaip visa tai primena agresyvius informacinius srautus apie kelto katastrofą Indonezijoje ar talibų atakas Afganistane – vietose, kuriose nebuvai ir nesiruoši važiuoti ir apie kurias tau visiškai nebūtina žinoti.
Epidemijos yra natūralus žmonijos istorijos reiškinys. Didysis XIV amžiaus maras, „Juodoji mirtis“, buvo esminis viduramžių Europos įvykis, paženklinęs Naujųjų laikų pradžią. Jis nepalietė Lietuvos, nes ši beveik neturėjo kontaktų su krikščioniškąja Europa. Tuomet epidemija, net nespėjus jos atpažinti kaip ligos, sėdavo mirtį visur – tai buvo sunkiai žmonėms suprantamas reiškinys, kuris maldoje įsitvirtino žodžiais „nuo bado, karo ir maro saugok mus, Viešpatie“.
Būtent tuomet pirmąkart Europoje buvo panaudotos sistemingos karantino priemonės. Bet ką žmonėms veikti epidemijos metu? Vieną išeitį XIV amžiuje pasiūlė italų, kurie labiausiai Europoje šiandien kenčia nuo epidemijos, rašytojas Giovanni Boccaccio. Jis rašo, kad „nuo Dievo sūnaus išganingo įsikūnijimo buvo jau praslinkę tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt aštuoneri metai, kai šlovingąją Florenciją, gražiausią iš visų Italijos miestų, ištiko pražūtingas maras, kilęs dėl dangaus kūnų įtakos ar gal už mūsų nuodėmes teisingos Dievo rūstybės atsiųstas mirtingiesiems nubausti“. Tada miesto gyventojai, nežinodami, kaip susitvarkyti su baisia liga, ėmė „vengti ligonių ir bėgti nuo jų daiktų“, kai kurie manė, kad santūrus gyvenimas ir susilaikymas nuo bet kokio pertekliaus padės atsispirti šiai ligai. Jie laiką leido su muzika ir malonumais už uždarų durų, kiti, priešingai, tvirtino, kad daug gerti, smagintis, bastytis, juoktis ir šaipytis iš visko, kas dedasi aplinkui, yra išeitis. Išnyko tiek dieviški, tiek žmogiški įstatymai, nes, anot Boccaccio, jų saugotojai arba išmirė, arba jų buvo per mažai, kad galėtų eiti savo pareigas. Vieną kartą, po gedulingų mišių Naujojoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, septynios jaunos damos ir trys jauni malonūs ir išauklėti vyriškiai kartu su tarnais nutarė palikti miestą, išvykti į užmiesčio sodybą, ten juoktis, dainuoti, šokti, linksmintis, mėgautis skaniais valgiais ir rinktiniu vynu ir kas vakarą pasakoti įdomias istorijas. Taip gimė „Dekameronas“.
Kodėl atėjo epidemija? Mokslininkai, virusologai, ekspertai ir pasaulio pabaigos specialistai tebesiginčija. Politinis korektiškumas neleidžia atvirai pasakyti, kad kinai maišydami maistą, skirtą žmonėms, ir laukinės gamtos produktus įvykdė pasaulinę diversiją, kuri nukrypo prieš juos pačius. ŽIV ar SŪRS taip pat nebuvo europiečių produktas, o gimė Afrikoje, kur gyvūnų ir žmonių santykis yra per daug artimas. O ir „Juodoji mirtis“ atėjo iš Rytų… Yra ir sąmokslo teorijų gerbėjų, kurie seka Stepheno Kingo tradicija ir sako, kad virusą sukūrė karinė pramonė, ir tų, kurie mano, kad globalizacija ir masinis mobilumas parodė išvirkščią savo klestėjimo pusę. Kita vertus, šis metafizinis iššūkis iš tiesų parodė, kad visi prezidentų, valdovų, supergalybių ir paprastų žmonių planai gali būti labai jau riboti. Buvo gi parašyta: „Nagi jūs, kurie kalbate: „Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, – juk jūs nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta. Verčiau sakytumėte: „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą“ (Jok 4, 13–15). Kita vertus, panikos lietuviškoje žiniasklaidoje yra ir taip jau nemažai. Kai rašau šį tekstą, nuo koronaviruso Lietuvoje, ačiū Dievui, nemirė niekas, o nuo gripo šiais metais – aštuoni žmonės. O jeigu būtų atvirkščiai?
