Jei galime šį jausmą įvardyti, galbūt galime jį suvaldyti. Patarimų, kaip tai padaryti, paprašėme Davido Kesslerio. D. Kessleris – vienas geriausių pasaulio ekspertų sielvarto srityje. Jis buvo garsiosios Elisabeth Kübler-Ross knygos „On Grief and Grieving: Finding the Meaning of Grief through the Five Stages of Loss“ („Apie sielvartą ir sielvartavimą: kaip rasti prasmę penkiose gedėjimo stadijose“) bendraautoris. Naujoje jo knygoje „Finding Meaning: The Sixth Stage of Grief“ („Rasti prasmę: šeštoji gedėjimo stadija“) pridedama dar viena gedėjimo proceso stadija. D. Kessleris taip pat dešimt metų dirbo tris ligonines valdančioje organizacijoje Los Andžele, biologinio pavojaus skyriuje. Be to, jis dirbo savanoriu Los Andželo policijos departamento specialistų rezerve, teikiančiame pagalbą po traumas sukeliančių įvykių, bei tarnavo Raudonojo kryžiaus pagalbos katastrofos atveju tarnyboje. Jis sukūrė tinklalapį www.grief.com, kuriame kasmet apsilanko virš 5 mln. lankytojų iš 167 šalių.
D. Kessleris pasidalino mintimis, kodėl svarbu pripažinti, kad jaučiame sielvartą, kaip jį suvaldyti ir kaip, jo manymu, jame galime atrasti prasmę. Pokalbis šiek tiek paredaguotas, kad būtų aiškiau.
– HBR: Dabar žmonės jaučia daugybę skirtingų jausmų. Ar teisinga kai kuriuos iš jų vadinti sielvartu?
– D. Kessleris: Taip. Mes patiriame daug skirtingų sielvartų. Jaučiame, kad pasaulis pasikeitė, ir neklystame. Žinome, kad tai laikina, bet dabar taip neatrodo, ir suvokiame, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Kaip nuo rugsėjo 11‑osios paprasčiausiai nueiti į oro uostą tapo visai kitokiu veiksmu, taip ir šį kartą viskas bus kitaip, o pokyčiai prasideda dabar. Netekome normalaus gyvenimo, baiminamės ekonominių pasekmių, praradome tarpusavio ryšius. Tai mus labai stipriai paveikė, todėl gedime. Visi kartu. Nesame įpratę jausti aplink tvyrantį bendrą visų žmonių sielvartą.
– Sakėte, kad patiriame ne vienos rūšies sielvartą?
– Taip – kartu patiriame ir išankstinį sielvartą. Išankstinis sielvartas – tai jausmas, kurį jaučiame galvodami apie ateitį, kai ateitis pilna nežinios. Dažniausiai šis jausmas susijęs su mirtimi. Taip jaučiamės, kai kas nors išgirsta baisią diagnozę arba į galvą ateina normali mintis, kad vieną dieną neteksime tėvų. Išankstinis sielvartas – taip pat ir apibendrintai įsivaizduojami dalykai. Artėja audra. Mūsų laukia kažkas blogo. Kai kyla pavojus dėl viruso, toks sielvartas žmones klaidina. Mūsų primityvios smegenys suvokia, kad nutiko kažkas blogo, tačiau to nematome. Taip prarandame saugumo jausmą. Taigi patiriame sielvartą dėl saugumo praradimo. Nemanau, kad kada nors anksčiau buvome taip visi kartu praradę saugumo jausmą. Žmonės buvo pajutę tokį jausmą asmeniškai arba mažomis grupelėmis. Tačiau niekada nebuvo to pajutę visi kartu. Mes sielvartaujame tiek individualiai, tiek bendrai.
– Kaip pavieniams žmonėms suvaldyti sielvartą?
– Iš pradžių naudinga suprasti sielvarto stadijas. Tačiau kalbant apie stadijas visada turiu priminti, kad jos neseka viena po kitos ir gali įvykti bet kokia tvarka. Jos – ne žemėlapis, tačiau nežinomybėje jos suteikia pagrindą po kojomis. Viena iš stadijų – neigimas, kurio nemažai matėme iš pradžių: Virusas mūsų nepasieks. Tada – pyktis: Verčiate mane būti namuose ir neleidžiate man užsiimti savo veikla. Derybos: Jei dvi savaites laikysiuosi atokiau nuo kitų žmonių, viskas bus gerai, tiesa? Taip pat liūdesys: Nežinau, kada visa tai baigsis. Ir, galų gale, susitaikymas: Tai iš tiesų vyksta; turiu rasti kelią pirmyn.
Turbūt teisingai supratote, kad didžiausia galia slypi susitaikyme. Susitaikęs su padėtimi galiu ją kontroliuoti. Aš galiu plautis rankas. Galiu palaikyti saugų atstumą nuo kitų. Galiu išmokti dirbti virtualiai.
– Jausdami sielvartą kartais jaučiame ir fizinį skausmą. Negalime suvaldyti minčių. Ar yra kokių nors metodų šiuos pojūčius sušvelninti?
– Grįžkime prie išankstinio sielvarto. Nesveikas išankstinis sielvartas – tai nerimas. Būtent apie tokį jausmą jūs ir kalbate. Mano protas ima rodyti man vaizdus. Matau, kaip suserga mano tėvai. Matau pačius blogiausius scenarijus. Taip mūsų protai mus saugo. Mūsų tikslas nėra nekreipti į šiuos vaizdus dėmesio ar bandyti priversti juos pasitraukti – mūsų protas neleis to daryti, o versti per prievartą gali būti skausminga. Mūsų tikslas – mintyse rasti pusiausvyrą. Jei imate regėti patį blogiausią scenarijų, imkite įsivaizduoti patį geriausią. Šiek tiek laiko praleisime sirgdami, bet pasaulis nesibaigs. Mirs ne visi mano mylimi žmonės. O galbūt išvis niekas nemirs, nes visi imsimės saugos priemonių. Nereikėtų atmesti nė vieno scenarijaus, tačiau nereikėtų ir leisti vienam iš jų dominuoti.
Patirti išankstinį sielvartą – tai nukeliauti mintimis į ateitį ir įsivaizduoti patį blogiausią scenarijų. Kad nusiramintumėte, reikia grįžti į dabartį. Jei esate meditavę arba išbandę sąmoningumo praktiką, toks patarimas jums gerai pažįstamas, tačiau daugelis vis dar nustemba suvokę, kaip paprasta tai padaryti. Pasakykite, kokius penkis daiktus matote kambaryje. Matote kompiuterį, kėdę, šuns nuotrauką, seną kilimą, kavos puoduką. To užtenka. Kvėpuokite. Suvokite, kad kol kas nenutiko nė viena jūsų įsivaizduota katastrofa. Šią akimirką jums viskas gerai. Turite maisto. Nesergate. Prisiminkite savo pojūčius ir pasakykite, ką jaučiate. Stalas kietas. Antklodė minkšta. Jaučiu, kaip per nosį įkvepiu oro. Tai tikrai padės šiek tiek sušvelninti skausmą.
Taip pat reikia liautis galvoti apie tai, ko negalite kontroliuoti. Negalite kontroliuoti, ką veikia jūsų kaimynas. Tačiau galite įsitikinti, kad laikotės nuo jo dviejų metrų atstumo ir plaunatės rankas. Sutelkite savo dėmesį į šiuos veiksmus.
Ir paskutinis dalykas – dabar labai reikia būti supratingiems. Visi baimę ir sielvartą patiria skirtingai ir skirtingai šiuos jausmus išreiškia. Jei kolega su manimi elgiasi bjauriai, galiu pagalvoti: Paprastai jis visai ne toks. Greičiausiai jis taip stengiasi susitaikyti su dabartine padėtimi. Matau jo baimę ir nerimą. Tad būkite kantrūs. Prisiminkite, kokie aplinkiniai būna paprastai, o ne kokie atrodo šią akimirką.
– Ši pandemija kelia itin daug nerimo, nes nežinome, kaip ir kada ji baigsis.
– Šis laikotarpis laikinas. Gali būti naudinga tai ištarti. Aš dešimt metų dirbau ligoninių sistemoje. Buvau išmokytas valdyti tokias situacijas. Be to, tyriau 1918 m. gripo epidemiją. Mūsų naudojamos apsaugos priemonės teisingos. Tą patvirtina istorija. Tokią epidemiją galima išgyventi. Mes išgyvensime. Reikia būti itin atsargiems, bet nereikia visko priimti pernelyg jautriai.
Be to, tikiu, kad šioje padėtyje rasime prasmę. Elisabeth Kübler‑Ross šeima suteikė man didelę garbę ir leido pridėti šeštą gedėjimo stadiją – prasmės radimą. Su Elisabeth esame daug kalbėjęsi apie tai, kas nutinka po susitaikymo. Kai pats patyriau sielvartą, nenorėjau sustoti ties susitaikymu. Tomis tamsiomis valandomis norėjau atrasti prasmę. Tikiu, kad tokiais laikais iš tiesų pamatome šviesą. Dabar žmonės ėmė suvokti, kad gali megzti ryšius naudodamiesi technologijomis. Artimieji ne taip toli, kaip atrodo. Žmonės ima suvokti, kad telefonais galima kalbėti ilgai. Jie ima vertinti pasivaikščiojimus. Manau, kad prasmę rasime ne tik dabar, bet ir tada, kai krizė baigsis.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris perskaitė šį straipsnį, bet vis tiek jaučiasi apimtas sielvarto?
– Nepasiduokite. Suvokę, kad jaučiame sielvartą, įgauname tam tikros galios. Tai padeda mums suprasti, kas ten viduje. Praeitą savaitę daug kas man sakė: „Pasakiau kolegoms, kad man sunku“ arba „Vakar verkiau“. Įvardijus jausmą geriau jį pajuntate, ir galite leisti jam jus pereiti. Jausmams reikia judesio. Svarbu pripažinti, ką išgyvename. Savipagalbos judėjimas turi vieną blogą pašalinį poveikį – tapome pirmąja karta, kuri patiria tam tikrus jausmus dėl savo jausmų. Sakome sau: Jaučiuosi liūdnas, bet neturėčiau taip jaustis – kitiems žmonėms daug blogiau. Tačiau galime – ir turime – sustoti ties pirmuoju jausmu. Jaučiuosi liūdnas. Leisk man penkias minutes paliūdėti. Turite jausti savo liūdesį, baimę ar pyktį nepaisant to, ką jaučia ar nejaučia kiti. Kovoti su jausmais nenaudinga, nes jausmą sukelia jūsų kūnas. Jei leisime sau jausti, jausmai apims tvarkingai, o tai suteiks mums galios. Tada netapsime aukomis.
– Tvarkingai?
– Taip. Kartais stengiamės nuslopinti savo jausmus, nes įsivaizduojame „jausmų gaują“. Manau, kad jei jausiuosi liūdnas ir įsileisiu liūdesį, jis niekada nebeišeis. Mane užvaldys blogų jausmų gauja. Tačiau iš tiesų jausmai per mus tiesiog pereina. Mes juos pajaučiame, o tada jie pradingsta ir užleidžia vietą kitiems jausmams. Nėra jokios mus užpulti pasiruošusios gaujos. Absurdiška galvoti, kad dabar neturime jausti sielvarto. Leiskite sau jį pajausti ir gyvenkite toliau.