Galų gale, kodėl mes kolektyviai sutinkame su, tiesiogine ta žodžio prasme, mus žudančiomis urbanistinėmis nesąmonėmis ir jas pateisinam kaip neišvengiamas, o viruso atveju susispiečiam bendram tikslui, leidžiam apriboti savo laisves ir galim susitaikyti su laikinais padėties apsunkinimais vardan tikslo.

Pirmiausiai be abejo yra chaosas ir jį lydinti instinktyvi nežinomybės baimė. Kai naujoji tvarka įgauna aiškius kontūrus ir nusistato daugiau mažiau aiškūs elgsenos algoritmai, visuomenėje natūraliai grįžta nusiraminimas. Kai visuomenė atsipalaiduoja, kasdienės rutinos grįžta, tik jau su nauja injekcija, leidžiančia tam tikras elgsenos mutacijas. Nėra nė menkiausios abejonės, jog atsitraukus koronavirusui, smarkiai išaugs asmenų skaičius, sav