Sovietinėje mokykloje mokytojų buvo visokių. Buvo tikrų eruditų, savo dalykų žinovų, kurie itin meistriškai sugebėdavo apeiti sistemą ir išdėstyti lietuvybę, patriotiškumą skatinančias mintis, mokė tokių dalykų, kurie praverčia gyvenime. Tokie mokytojai buvo žmogiški. Tačiau buvo ir sistemos varžtų, mokiniams į galvas kalančių sovietines dogmas, niveliuojančių asmenybes, žlugdančių morališkai, naudojančių fizines bausmes. Mokytojais dirbo ir pakrikusios psichikos atstovų, kurių veika sovietinėje mokykloje buvo ne auklėjamoji (tuo metu nebuvo tokio žodžio, kaip „ugdymas“, „ugdomoji veikla“), o žlugdomoji. Už tokias veikas šiais laikais pedagogas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, apie jį rašytų visi portalai ir jį rodytų per televiziją.
Tačiau tada mokytojui, kuris priklausė komunistų partijai, buvo leidžiama beveik viskas. Jie galėjo dirbti netgi tuo atveju, jei sirgo psichikos liga. Štai viena tokia sovietinės mokyklos pedagogė, neapsiverčia liežuvis vadinti mokytoja, šiaip ne taip neakivaizdiniu būdu per 15 metų baigė Šiauliuose Kazio Preikšo pedagoginį institutą, bet sovietinėje mokykloje dirbo dar neturėdama išsilavinimo. Kiekvieną kartą per mokyklos renginius užgrojus muzikai, ji imdavo raudoti. Su mokiniais elgdavosi baisiai, traumuojančiai. O ir dalykininkė ji buvo prasta. Tekdavo mokiniams ją daug kur pataisyti, parodyti jos klaidas. Bet užtat ji buvo uoli sovietų ideologijos skleidėja, jos namus nuolat lankydavo kai kurie mokiniai kartu su tėvais, ir vieni. Kiek teko girdėti, mokiniai netgi jos būtą tvarkydavo, plaudavo, o tėvai su didžiuliais krepšiais vis ateidavo. Bet toks asmuo dirbo mokykloje, nors jos elgesys, švelniai tariant, buvo neadekvatus.
Ar jūs galėtumėte įsivaizduoti, kad tokie šposai būtų krečiami mokykloje dabar? Minėtas personažas buvo klasės vadovė. Ji turėjo iš eilės daug užsiėmimų savo kuruojamoje klasėje: dvi pamokos iš eilės, o po to – dar ir klasės valandėlė. Kažko visa klasė neįtiko. Ar kažkas nepaklausė jos, ar paprieštaravo. Pedagogė ne juokais įsiuto, visus sustatė prie suolų kaip kareivius. Mokiniams teko visas tris valandas prastovėti kabinete be jokios pertraukos, be sujudėjimo, be šurmuliavimo. Pedagogė trisdešimties vaikų būrį pasirinko savo išsiliejimo objektu. Kažkuo kaltino ir verkė. Verkė – čia ne tas žodis, raudojo, isterikavo. Niekas nesuprato, ko ji nori. Pedagogė sakė tokius žodžius maždaug: „Kodėl jūs manęs nemylite, neklausote, aš vaikų neturiu, manęs mano sūnus atsisakė, jūs dabar esate mano vaikai, aš galiu ištraukti savo kraujuojančią širdį ir padėti čia, ant suolo, kad matytumėte, kaip ji plaka ir kraujuoja“. Ypač įstrigo tie žodžiai, kaip jos atsisakė sūnus. Betgi ar čia mokinių reikalas? Ar jie turi pakraupę stebėti visą šitą psichinės ligos paūmėjimą ir priepuolį? Jautresni vaikai net į mokyklą kurį laiką bijojo ateiti, o tėvų skundai mokyklos vadovybei atsimušdavo kaip žirniai į sieną. Pedagogo, kad ir koks jis būtų neadekvatus, neliesdavo, jeigu jis buvo partinis ir akivaizdžiai puoselėjo bei skleidė sovietines idėjas. Minėtoji personalija šį dalyką gebėjo atlikti tobulai.
Yra kliuvę ir man. Prisimenu labai gražią lapkričio dieną. Tada irgi buvo savotiškas „karantinas“, nes nereikėjo eiti į mokyklą, visi privalėjo tupėti namie prie televizoriaus. O vaikams – vienas džiaugsmas. Geras oras, į mokyklą nereikia. Taigi aš už šuns pavadėlio, už kamuolio ir tiesiu taikymu į mokyklos stadioną. Žaidžiu su šuniuku slėpynių. Kai šis užsižiopso, aš pasislepiu. Po to ramiai sau treniruojuosi mėtyti baudas lauko krepšinio aikštelėje. Staiga iš kažkur išdygsta kažkoks ilgšis – vyresniųjų klasių mokinys. Aš labai apsidžiaugiu, bene bus su kuo kamuoliu pažaisti, nes per aną „karantiną“ visi buvo kaip išmirę, vaikų nei kieme, nei mokyklos stadione nesimatė. Ilgšis prie manęs prieina, pasako savo vardą – Artūras (nieko asmeniška, tiesiog sutapimas, kad artūrai daugiausia būna perdėti teisuoliai, šventeivos, kuriems jų principai svarbiau už žmogiškumą). Tada jis ima manęs klausinėti, koks mano vardas, iš kurios aš klasės ir t.t. Bet krepšinio su manim taip ir nežaidė. Man net keista pasidarė, ko jis iš manęs norėjo. Ir šuniukas labai įtartiną į šį Artūrą-bachūrą žiūrėjo.
Nesupratau ir tada, kai per klasės valandėlę mane pedagogė pastatė ir iškilmingai-graudulingai drebinamu balsu liepė pasiaiškinti, kodėl aš, užuot žiūrėjusi „tėvelio Leonido Brežnevo“ laidotuves (iš čia ir „karantinas“), laksčiau paskui kamuolį ir šuns uodegą. Apie tą „šuns uodegą“ dar ne kartą teko išklausyti visokių išvedžiojimų, patyčių, kabinėjimųsi. Ta „šuns uodega“ buvo minima bet kokia proga, bet kokiu atveju.
Bet grįžkime prie Artūro-bachūro. Kokį vaidmenį jis suvaidino, supratau jau gerokai vėliau, jau net mokyklą baigus. Tai buvo informatorius skundikas. Tokių šnipų būdavo ne tik darbo kolektyvuose, kaimynystėse, bet net ir vaikų tarpe. Nors pasikeitė laikai, santvarka, bet tokį Artūrą-bachūrą sutikti galima ir dabar. Jį galima atpažinti iš pernelyg didelio pasitikėjimo savimi, landumo, fanatiškų akių ir teisuoliško šventeiviško kalbėjimo, laikysenos. Tai žmonės, kuriems kažkokia idėja, postulatas, dogma yra svarbiau už žmogų, už žmogiškumą.
Bus tęsinys.
