Ramūnas Čičelis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išvykote į Ameriką. Gal anapus Atlanto atsidūrėte todėl, kad po filosofijos studijų pasiilgote tikro gyvenimo? Ar fotografija padėjo Jums apsiprasti svetur? Gal fotografuojami objektai tampa savesni, artimesni, juos geriau pažįstate?
Rolandas Andrijauskas. Tiksliai apibūdinote, fotografija man labai padėjo. Kai važiavau į JAV, apie „nuovargį“ nuo filosofijos tikrai negalvojau. Tiesiog užaugau, klausydamasis Amerikos balso, kiek tas buvo įmanoma. Žavėjausi vakarietiškais filmais, skaičiau Jacką Kerouacą, kitus Vakarų autorius, mėgavausi pasaulio muzika... Taigi iš dalies mane ugdė amerikietiška 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių kultūra. Norėjau ir pagaliau galėjau pažinti ją iš arčiau.
Kai atvykau, Niujorke virė labai įdomus gyvenimas – buvo daugybė gerų džiazo klubų, alternatyvios veiklos taškų, veikė Antologijos filmų archyvas. Prieš mano žygį Niujorke lankėsi grupė Bix, muzikantai pasakojo, kaip jiems ten patikę. Netvėriau savo kailyje, norėdamas kuo greičiau įkristi į tą košę. Tiesa, Niujorkas jau nebebuvo tas 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių miestas, kokį dar prisiminė Jonas Mekas, bet gyvos anų laikų šaknys vis dėlto laikėsi. Pavyzdžiui, East Village rajonas tebebuvo bohemos gūžta, kur glaudėsi pankai, ekscentriški veikėjai, rašytojai, filmų kūrėjai, benamiai, girtuokliai, kunkuliavo gyvenimas daugybėje skvotų, galerijų, neformalių erdvių, landynių...
Mekas buvo įsitaisęs pačiame to šurmulio centre, todėl tie, kurie domėjosi muzika, kinu, pirmiausia ėjo į Antologijos filmų archyvą. Durys būdavo visiems atviros. Mekas dosniai dalijosi viskuo, ką turėjo, – ir sūriu, ir vynu. Pavyzdžiui, buvo galima eiti į Antologiją žiūrėti avangardinių filmų arba sėdėti bare su Jonu ir kompanija – studijos tęsdavosi neformaliai.
Pakilus Geležinei uždangai, atsivėrus sienoms, aplink Antologiją būrėsi nemažai panašių į mane atvykėlių iš Lietuvos – Arūnas Kulikauskas, Eugenijus Varkulevičius, broliai Naujokaičiai, Julius Žižliauskas... Tai buvo Jono sutelkta lietuvių kolonija. Visi įgavome vertingos patirties. Puikus dailininkas Varkulevičius kartais net gyvendavo Antologijoje, ten tapydavo. Beje, kūrė net filmus iš senų juostų atraižų. Kulikauskas turėjo fotodirbtuvę Antologijos rūsyje. Nuolat vykdavo renginiai, kur sutikdavome įvairius to meto kūrėjus. Smagus laikas...
Ar Jūs, atvykęs iš posovietinės Lietuvos, būtumėte galėjęs sakyti, kad socializmas turėjo savų privalumų?
Ne, tikrai ne. Niekada nebuvau socialistinės sistemos šalininkas. Tiesa, vienintelė socializmo forma, su kuria susidūriau, buvo iškreipta – sovietinė. Dėl jos neturiu jokių iliuzijų. Esu tiesiog už žmogiškus santykius be sužvėrėjimo, tačiau tai niekaip nesusiję su socializmu ar kitomis sistemomis. Šiltų prisiminimų apie sovietmetį neturiu. Mano tėvo šeima buvo išvežta į Sibirą. Žmones persekiojo KGB struktūros, drausta išvažiuoti į užsienį, gyvenome visuotinio deficito sąlygomis... Prisiminkime, kaip atrodė viešosios erdvės – niūrios geležinkelio stotys, apšnerkštos degalinės...
Gerai, kad Lietuvos visuomenė net ir „brandaus socializmo“ laikais dar nebuvo visiškai sustabarėjusi, stengėsi intelektualiai priešintis melo ideologijai. Kaip vieną iš pavyzdžių (o jų daug) prisimenu, kad Šiaulių dramos teatro aktoriai, kuriuos valdžia privertė dalyvauti gegužės 1-osios parade, žygiuodami dainavo lietuviškas dainas. Tai buvo drąsu.
Ar Jūsų fotografijas galima vadinti daug keliaujančio „pasaulio piliečio“ kūriniais?
Stengiuosi vadovautis bendražmogiškomis vertybėmis. Man svarbus humanizmas. Pats terminas „pasaulio pilietis“ jau gerokai nuvalkiotas. Esame tas, kas esame, kad ir kur atsidurtume. Nesvarbu, ar keliaujame, ar prisirišame prie konkrečios vietos. Svarbiausia būti ir likti žmogumi. Jei savo kaime esi žmogus, juo būsi ir visur kitur. Dabar daugelis klausosi tos pačios muzikos, rengiasi pagal tą pačią madą, naršo internete, dažnam net smegenys vienodai susidrumstusios... Gal todėl ir vadina save „pasaulio piliečiais“, kad yra ir nori būti tokie kaip visi...
Skaitant interviu su Jumis, matant kūrinius, atrodo, nesate linkęs komplikuoti tikrovės... Kaip apibūdintumėte gyvenimo paprastumą ir sudėtingumą?
Paprastumą apibūdinčiau kaip pokalbį tarp draugų, kurie supranta vienas kitą. Sudėtinga, bent man, atrodo akademinė terpė ir terminija.
Kokius skirtumus įžvelgtumėte tarp komercinės ir nekomercinės fotografijos?
Riba tarp jų vos įžiūrima. Negalima žmogaus, kuris fotografuoja produktus reklamai, vadinti nevykėliu, juk čia taip pat reikalingas patyrimas, originalus matymas, gebėjimai ir vaizduotė. Kita vertus, meninė fotografija irgi gali būti prasta, neįdomi. Vienintelis jos privalumas tas, kad fiksuojamas galbūt unikalus momentas. Kiekvienas fotografas, manyčiau, džiaugtųsi komercine sėkme, jeigu jo fotografijas pirktų muziejai, galerijos, kolekcininkai. Yra meninių fotografijų, kurios šiais laikais parduodamos už milijonus, – argi dėl to jos laikytinos komercinėmis? Manau, šio skirtumo apskritai nederėtų sureikšminti. Darykime tai, kas patinka, ko tiesiog negalime nedaryti. Fotografija yra aistra, bet kartu nelengvas darbas, nes reikia ir aparatą neštis, ir jį kilnoti, laiku paspausti mygtuką. Kartais fotografuojant būna karšta, kartais šalta, kartais lyja... Dėl rezultato turime tuos sunkumus iškęsti. Aišku, kiekvienas darbas turėtų būti atlyginamas... Šiaip ar taip, skirtumas tarp komercinės ir nekomercinės fotografijos nėra labai reikšmingas. Dabar visi nori būti fotografai, bet iš to verstis nelengva, šiais laikais fotografavimas yra ne tiek gerovės šaltinis, kiek bendravimo forma.
Ar Jums artima filosofo Arvydo Šliogerio nuostata: „Matau, vadinasi, esu“?
Labai tikslu. Tą jausmą dažnai patiriu, ypač kelionėse. Kai fotografuoju, mano matymas tarsi įgyja tikslą, o buvimas – prasmę. Žiūrėdamas į žmones, į architektūrą, reflektuoju save ir jaučiu, kad esu. Matymas įprasmina buvimą. Tai lyg veidrodis, atspindintis aplinką. O jei tavyje atsispindi tikrovė, vadinasi, tu irgi esi. Kartais tas patyrimas būna artimas net religiniam jausmui ar ekstazei.
Užaugote Šiauliuose. Ar tas miestas darė ir tebedaro Jums įtaką?
Šiauliai man yra labai svarbūs, ten išmokau fotografuoti, spausdinti nuotraukas. Dvejus metus lankiau fotobūrelį, tiesa, ta patirtis keistoka, nes ten stovėjo trys didintuvai, bet normaliai veikė vos vienas, kiti trenkdavo elektros srove...
Mano tėvas turėjo gerą fotoaparatą FED, gal todėl ir užkibau. Nors fotografuodavau priešokiais, aparato iš rankų nepaleisdavau beveik niekada.
Pirmąsias fotoparodas irgi pamačiau Šiauliuose, kur buvo nemažai įdomių autorių. Tiek nuotraukomis, tiek savo išvaizda ypač išsiskyrė Aleksandras Ostašenkovas, etatinis miesto laikraščio fotografas.
Dabar, kai grįžtu į Lietuvą, mėgstu apsilankyti Šiaulių fotografijos muziejuje – tai viena įdomiausių, geriausiai tvarkomų meno institucijų šiame mieste, o gal net Lietuvoje, be to, rengia puikias parodas. Šis muziejus man primena Šveicarijoje matytus analogiškus fotografijos namus, nėra apaugęs samanomis, kaip dažnai būna provincijoje.
Dar ir dėl šios priežasties didžiuojuosi, kad esu šiaulietis.
Studijavote filosofiją Maskvos M. Lomonosovo universitete. Esate užsiminęs, kad ten sutikote gražų būrį jaunų žmonių...
Man labai pasisekė, nes Filosofijos fakultetas buvo visiškai alternatyvus, nors oficialiai vadintas ideologiniu. Ten dėstantys žmonės mąstė antisovietiškai, nors ir nelaikė savęs disidentais. Aš buvau jauniausias iš studentų šiauliškių, vyresniuose kursuose mokėsi Ričardas Norvila, Valdas Jankauskas. Maskvoje bendravome su studentais iš Afrikos, arabų šalių, Pietų Amerikos. Mums tai buvo nauja patirtis. Ilgą laiką viename kambaryje gyvenau su palestiniečiu. Bičiuliavausi su studentais iš Libano, Jordanijos. Labai gailiuosi, kad nepasinaudojau galimybe išmokti arabų kalbos. Dabar ji labai praverstų. Arabai nepaprastai atviri, nuoširdūs. Rusų kalbą išmokdavo per metus, kalbėdavo laisvai, be akcento. Jie nebuvo praktikuojantys musulmonai, nors ir turėjo tėvų įduotą Koraną. Bendraudavome kaip draugai, kuriems netrukdo religiniai ar kultūriniai skirtumai.
Studijų metais po mėnesį tekdavo kasti bulves. Tame bulvių lauke kurso draugas maskvietis dar tada, 1984-aisiais, man sakė neabejojantis, kad Lietuva bus laisva. Taigi studentai nebuvo nei homo sovieticus, nei aršūs rusofilai, nei kitų niekintojai.
Filosofijos studijos Maskvoje – vienas iš protingiausių mano žingsnių. Deja, plačiau šnekėti filosofijos temomis dabar jau negalėčiau – esu pernelyg atitrūkęs, nebevaldau mokslinių terminų.
Apeliuodamas į Jūsų motto, norėčiau paklausti, kas padeda žmogui išlikti žmogumi, nepaisant aplinkybių?
Nuolatinis darbas su savimi, stengiantis būti geresniam. Visi kartais galime pasielgti bjauriai, padarome klaidų. Nors klysti žmogiška, tačiau negalima tuo didžiuotis. Mano tikslas kuklus – norėčiau gyvenimą baigti, būdamas žmogumi. Svarbu ne tik juo tapti, bet ir būti. Tas tapsmas yra daugialypis procesas, susijęs ir su kalba, ir su kultūra, ir su religija, ir su kūnu. O gebėjimas išlikti žmogumi – asmeninių egzistencinių pastangų rezultatas...
Dėkoju už pokalbį.
