Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė

Nuotraukos: Greta Juodžiukynaitė

– Kaip nutiko, kad du miesto žmones, turinčius namus Kauno senamiestyje, suviliojo Dzūkijos miškai?

Dzūkijos miškai prieš daugelį metų suviliojo Mangirdo tėvus, toje vietoje, kur dabar stovi namelis, jie kadaise tik su palapinėmis atvažiuodavo. Namelį pasistatė maždaug prieš dvidešimt metų ir nuo to laiko dažnai čia apsilanko. Dabar važiuojame ir mes, vis dažniau. Abu supratome, kad sėsli standartinė darbo diena ‒ ne mums, todėl stengiamės kurtis tokį gyvenimą, kad galėtume dažniau sprukti iš miesto, keliauti.

R. ir M. Jančiai pabėgo į kaimą / Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

Gyvenimas senamiestyje taip pat savotiškai žavus – buvo laikas, kai atrodė, kad tik čia ir norisi gyventi. (Šypsosi.) Labiausiai meilę gamtai sužadino pusės metų kelionė po Aziją, kurioje dar ir iš naujo atradome vienas kitą. Čia jau turiu būti dėkinga Mangirdui: jam važiuojant motociklu vėjai į galvą atpūtė mintį važiuoti į Aziją ne mėnesiui, kaip buvome planavę, o pusei metų.

– Kaip čia mėgstate leisti laiką? Kaip miškuose atrodo jūsų dienos?

– Kadangi namelyje yra pagrindiniai patogumai, čia dažniau atvažiuojame rudenį, žiemą ar pavasarį. Ypač kai norisi jaukiai susisukti prie židinio ir gurkšnoti arbatą. Žiemą apsnigtas namelis atrodo kaip iš pasakos. Negalime atsižiūrėti ir kaip vaikai džiaugiamės lyg pirmą kartą pamatę. Didžiausia pramoga žiemos metu yra užšalęs ežeras, tada prisipilame į termosus arbatos ir einame tyrinėti kitų krantų. Mūsų labradorei Nalai čia labai patinka, kartais ją vadiname miškine, kai ateina laikas važiuoti į miestą – užsispiria ir nelipa į mašiną.

R. ir M. Jančiai pabėgo į kaimą / Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

Aš pati dievinu lietingas dienas – į stogą barbenantis lietus sukuria magišką erdvę. Tada taip gera sėdėti terasoje ir į save gerti miško kvapą – ar kada pastebėjote, kaip lyjant miško aromatai sustiprėja? Po lietaus miške augalai blizga, o kartais žemė pradeda garuoti. Rytais vos atsikėlę su arbatos puodeliu nueiname prie ežero: pabūti, pasidžiaugti rytu, Mangirdas šoka išsimaudyti. Viešėdami namelyje maisto gaminimui skiriame daugiau dėmesio – beveik visada čia atvykę krosnyje kepame kugelį, tik kaskart jis vis kitoks.

Mėgstame kompaniją, todėl dažnai pasikviečiame draugų. Esame rengę žygį aplink Avirio ežerą, prisižadėjome būtinai kartoti. Apeiti visą ežerą trunka maždaug šešias valandas. Jeigu naktis giedra – ant liepto stebime žvaigždes. Iš tiesų kartais tiesiog nieko neveikiame.

Čia labai gražus miškas. Jeigu dirbame prie kompiuterių, darome pasivaikščiojimo miške pertraukėles, pailsi galva, ateina naujų minčių. Na, ir žinoma, grybavimas! Labai laukiam, kada prasidės grybų sezonas. Kartais tereikia apeiti aplink namelį ir jau turi pakankamai grybų pietums ar vakarienei.

R. ir M. Jančiai pabėgo į kaimą / Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

– Koks tas pasaulis čia, namelyje, kur aplink nieko, tik miškai ir ežerai?

– Čia tik atvažiavus apima ramybė, lyg staiga pamirštum miesto šurmulį, kuriame visai neseniai buvai. Vaikštai miške, žiūri į medžius ir, atrodo, susilieji su jais ir viskuo aplinkui. Galva tampa švaresnė, mintys ‒ šviesesnės, viskas atrodo tiesiog paprasčiau. Dažnai sėdim įkritę į sėdmaišius ant liepto, žiūrime į ežerą, skaitome knygas. Įsikeliam Nalą į valtelę ir visiškoje ramybėje plaukiam tyrinėti kitų krantų. Mangirdo tėvai taip pat labai mėgsta plaukioti valtele, jie pasipjausto sūrio, įsipila taurę vyno ir viduryje ežero mėgaujasi akimirka.

Būnant čia taip gerai matosi gamtos ratas: kaip žiemą keičia pavasaris, kaip grįžta gulbės, atsiveda jauniklių. Kartą Mangirdas atvažiavęs sutiko briedį – visai čia pat, stovintį prie terasos.

R. ir M. Jančiai pabėgo į kaimą / Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

– Ko išmokstate gyvendami apsupti gamtos? Ką sužinojote apie save, apie vienas kitą, apie santykius?

– Gyvendamas gamtoje tampi paprastesnis, tikresnis. Atsiranda dėmesingumo detalėms, pradedi džiaugtis mažais dalykais, kurių anksčiau nė nepastebėdavai. Mieste labai greitai gali save išbarstyti, o būdamas gamtoje pradedi geriau save pažinti. Anksčiau mėgdavome kompaniją, o dabar pradėjome labiau vertinti laiką dviese. O dar ir dėl Nalos norisi kuo daugiau laiko leisti gamtoje. Keliaudami dviese pagilinome savo santykius ir supratome, kad abu geriau jaučiamės ne miestuose, o kuo atokesniuose, ramesniuose gamtos kampeliuose. Turbūt dėl to ir pabėgimas prie ežero vis dažnesnis. Ant pirštų galiu suskaičiuoti, kiek kartų būdami čia nuvažiavome į Druskininkus, nors jie vos už kelių minučių kelio! Miškas taip užburia, jog niekur kitur važiuoti nesinori.

– Panašu, kad miesto ir gamtos balansas – jums idealus variantas?

– Lietuvoje atstumai yra juokingi: juk kartais piko valandomis iš vienos miesto pusės nusigauti į kitą užtrunka tiek pat, kiek nuvažiuoti į namelį. Kelias čia gražus, ypač rytais. Pabuvęs mieste labiau vertini miško ramybę, o iš miško sugrįžęs kitaip reaguoji į miesto šurmulį.

R. ir M. Jančiai pabėgo į kaimą / Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

– Mangirdai, šokinėji parašiutu. Papasakok, kaip gyvenime atsirado ši veikla?

– Jau nuo mažens man rūpėjo parašiutizmas, vos pamačius juos akys užsidegdavo. Kai buvau šešiolikos, su draugu pažiūrėjome filmą apie parašiutininkus ir supratome, kad norime šokinėti. Kitą dieną susiradome klubą ir užsiregistravome į pirmąjį šuolį. Po jo supratau, jog šokinėsiu visą gyvenimą. Tėvams tai nelabai patiko, neduodavo šuoliams pinigų, todėl vasaros atostogų metu su draugu dirbdavome ir visus pinigus išleisdavome šuoliams. Noras buvo toks didelis, kad būdami paaugliai ir neturėdami automobilių važiuodavome anksti ryte iki Prienų su autobusu ir tada eidavome pėsčiomis dar dešimt kilometrų, – viskas tam, kad atliktume vieną šuolį su rusišku kariniu apvaliu parašiutu – tokių šiais laikais jau nebėra. Ir taip kiekvieną savaitgalį.

R. ir M. Jančiai pabėgo į kaimą / Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

Daug įsimintinų šuolių atlikta – maždaug 1300. Prisimenu ir nelabai smagių momentų. 2006-aisiais vienas mano šuolių baigėsi nesėkmingai. Man pasisekė, kad tuo metu aerodrome buvo karinis sraigtasparnis, kuris mane iš karto nuskraidino į Kauno klinikas. Neprisimenu, kas tada įvyko, tačiau po to įvykio buvau operuotas penkis kartus, teko beveik iš naujo mokytis vaikščioti. Tačiau nuo šokinėjimo tai neatbaidė.

– Aerodromas yra Pociūnuose, tad čia vasaromis irgi praleidžiate daug laiko, didžiąją vasaros dalį gyvenate namelyje ant ratų?

– Kauno parašiutininkų klubas yra labai gražioje vietoje – Nemuno kilpos, miškai, slėniai, aerodromas, seni karinių bazių pastatai miškuose, tvenkinys. Kadangi visi šilti savaitgaliai yra skirti šuoliams parašiutu, pasistatėme čia namelį ant ratų ir jaukiai įsikūrėme – lemputės, hamakai, laužas, lauko kinas... Jeigu orai lepina, liekam ilgiau nei savaitgaliui, o praėjusiais metais taip gyvenome beveik visą laiką nuo gegužės iki spalio – lyg ilgas stovyklavimas. Vasarą čia gyvenančių būna daugiau, susidariusi nedidelė bendruomenė, todėl labai smagu vakarais susiburti visiems prie laužo, eiti į aerodromą stebėti žvaigždžių ar gamintis vakarienę.

Prisimenu, esame kepę bulvinius blynus iš dešimties kilogramų bulvių – įsivaizduokit, kaip atrodo toks procesas nedideliame namelyje ant ratų! Šiltais vakarais susiorganizuojame lauko kiną, krentame ant pledų, pagalvėlių, prisispraginame kukurūzų.

R. ir M. Jančiai pabėgo į kaimą / Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

– Ko būdami namelyje ar kemperyje pasiilgstate, kad vis tiek sugrįžtate į miestą?

– Būdami namelyje miške ar Pociūnuose kemperyje miesto pasiilgstame retai, kuo toliau, tuo labiau suprantame, kad galėtume taip gyventi visada. Tik gal kiek niūriau šaltuoju sezonu, tada grįžtame į miestą pasinaudoti jo pramogomis, retkarčiais sugrįžti priverčia ir darbai. Kauno senamiestyje gyventi mums patinka, turime gražų Santakos parką, vaizdingus takus šalia Nemuno ar Neries.

Tačiau ilgainiui miesto šurmulys pradeda varginti, taip įsisuki į lėkimą, kad gyvenime atsiranda betikslių poreikių. Tada supranti, kad laikas išvažiuoti. Iš tiesų po kelionių Azijoje prašokę čia, Lietuvoje, visą šaltąjį laikotarpį nusprendėme, kad taip norime daryti ir toliau – dalį metų praleisti ten, kur šilčiau. Apskritai norisi kuo daugiau keliauti, pamatyti, patirti. Anais metais išpildėme svajonę keliauti ilgai, šiais metais pildome dar vieną svajonę – keliausime į „Burning Man“ festivalį.

R. ir M. Jančiai pabėgo į kaimą / Gretos Juodžiukynaitės nuotr.
Dalintis
Nuomonės