Julija Stoliarenko – mūsų Kruvinoji Merė: koks tėvas norėtų matyti taip talžomą savo dukrą?

„Be moters nėra darnos. (...) Moteris moko švelniai prisiliesti, švelniai mylėti. Jos dėka pasaulis yra gražus“, – sakė popiežius Pranciškus.

Tikrai? O kaip dėl pasruvusiu krauju moterų veidų, mėlynėmis nusėtų kūnų? Kalbu apie moteris – boksininkes, moteris mišrių kovų meno kovotojas. Šį kartą „Invicta Fighting Championship“ pasaulio čempione tapo kaunietė Julija Stoliarenko. Kitaip, kaip Kruvinąja Mere jos nepavadinsi. Vaizdas kraupus: pro užtinusius, žaizdotus vokus į paparacių fotoobjektyvus spokso, rodos, belytės būtybės. Visgi tai – moterys, kurios nesuvokiamų motyvų vedamos ką tik draskė ir daužė viena kitą – taškėsi ne tik krauju, bet ir seilėmis, snargliais, prakaitu, dar nežinia kuo… It būtų pasiutusios hienos kovojančios dėl išlikimo. Bet netgi laukiniai gyvūnai taip žiauriai nesipliekia šiaip sau, be tam tikros motulės Gamtos jiems duotos misijos. Jie kaunasi dėl patelės dėmesio, kad apsaugotų palikuonis, arba jeigu yra užsikrėtę mirtinu pasiutligės virusu.

Dėl ko kaunasi, taškosi kraujais pusnuogės moteriškės? Už ką lieja savo nuvertintą, niekam nereikalingą kraują. Už Tėvynę? Už vaikus ar geresnį pasaulį? Ne. Tai gal už pinigus. Gal dėl garbės, o gal šiaip sau – savo malonumui, kas žino. O gal tiesiog negali nesimušti, bet tai jau būtų diagnozė. Šį atgrasų kruviną aktą, kuris neutraliai vadinasi „moterų bušido varžybos“ per žiniasklaidos kanalus priverstinai pamatė ar stebėjo daygybė žmonių, galbūt paauglių, vaikų, nes jokių perspėjimo žinučių ir jokių N13 nebuvo. Taigi, tėvai, kurie metų metus sergėja savo vaikus nuo kovinių kompiuterinių žaidimų galėjo pasijusti kvailių vietoje – tokių vaizdelių su besitaškančiais kraujais ir tikromis zombių kautynėmis net kraupiausiose interneto džiunglėse sunku rasti. Žmonės reagavo skirtingai. Buvo tokių, kurie pasibaisėjo. Buvo ir besidžiaugiančių „pergale“. Bet didžioji dauguma buvo tų, kurie sudaužytą ir kruviną būtybę pavadino „Lietuvos mergaite“, didvyre, kuri, girdi, suteikė garbę Lietuvai. Tarsi mūsų Tėvynė būtų koks devyngalvis slibinas, kuriam, kaip tose pasakose, reikia jaunų moterų ar merginų kraujo...

Iš komentarų matyti, kad kruvinais vaizdais ir ypatingai žiauria kova labiausiai mėgavosi vyrai. Matyt kraujas, agresija, kančios grimasos, vyriškoje pasąmonėje sukelia giliai paslėptus, pačius juodžiausius patriarchalinius klodus. Moteris – auka, ją galima daužyti mušti, prievartauti, tyčiotis. Dar smagiau, kai tai daro pačios „moterys“ ir galima tik stebėt ir mėgautis, o galbūt bekaifuojant net gauti orgazmą. Nežinau, ar nors vienas iš besidžiaugiančių įsivaizdavo „čempionės“ vietoje savo seserį, žmoną, draugę ar kaimynę. O kodėl ne, reikėjo atpalaiduoti fantaziją – štai pargrįžta žmona namo, nusiplauna veidą, apsižiūri veidrodyje išmuštus dantis ir, numetusi į kampą kruvinus drabužius, tėškia:

– Nudėjau tą šliundrą, suknistą jankių mergą.

Ir nusikeikusi trigubu keiksmažodžiu išlenkia stiklą vodkos. Arba ne. Galbūt vis tik ji prabyla šitaip:

– Labas pupuliuk, ar sriubytės išvirei? Tavo katytė kiek išalkusi, nes jai kiek pakuteno kailiuką.
Ir seksualiai išsirengusi prieš vaikus ir vyrą sužiba visu savo kruvinu grožiu.

Taip. Dabar mes, moterys, turime lygias teises su vyrais ir galime daryti viską, ką daro jie. Žodžiu, jeigu norime, tai galime net kautis kruvinuose mūšiuose stebint ir iš malonumo staugiant tūkstančiams, šimtams tūkstančių žiūrovų. Bet štai šioje vietoje nori nenori iškyla įstatymų logikos klausimas. Pirmas: kodėl tada, mums, moterims draudžiama oficialiai už pinigus pardavinėti savo meilę? Jei tą darome savo noru, niekas mūsų neverčia, neprievartauja, o apie daužymą net kalbų negali būti. Jeigu gauname už tai dovanas, keliones, solidų piniginį atlygį, dėl ko galime gyventi orų ir sotų gyvenimą. Kodėl būti daužomai, kruvinai, baisiai, ištinusiai, nelaimingai (tik nesakykite man, kad įmanoma jaustis kitaip, kai tavo face'as nuo daužymo panašėja į cukrinį runkelį) galima, o gražiai, kvepiančiai, geidžiamai būti draudžiama ir už tai galima atsisėsti į cypę?....Matote čia logiką? Sakysite, kad jos tai daro savo noru. Kvailas argumentas, nes dalis elitinių prostitučių taip pat neretai dirba savo noru.

Antras klausimas: Lietuvoje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, gyvūnų kautynės yra uždraustos. Nes gyvūnai turi teisę nebūti mušami, kankinami, kitaip skriaudžiami – tai jiems garantuoja įstatymai. Netgi jei Šarikas savo noru norėtų perkąsti Baksui gerklę, žmogus paimtų jį už čiuprynos ir pasakytų: stop, drauguži, ne-ga-li-ma, įstatymai neleidžia. Bet moterų kautynės vadinamos sportu ir pliektis taškantis krauju iki visiško žmogiškojo pavidalo praradimo yra leidžiama. Ir netgi pateikiama plačiai visuomenei be jokių apribojimų vaikams. Kur čia logika?

Trečias, pats svarbiausias argumentas: Lietuvos garbė. Girdi, mūsų tautos mergaitė laimėjo ir nesikniskim, o džiaukimės. Tikrai pavydžiu taip manantiems linksmuoliams, turbūt jie prisivalgė japoniškų grybų ar prisirūkė žolės – nežinau, iš kur tas džiugesys ir seratoninas. Nori nenori lenda galvon mintis apie tos „Lietuvos mergaitės“ gimdytoją – kokios mintys sukasi jos galvoje matant šitaip ringe „besportuojantį“ savo vaiką? Atsakymas turbūt kiekvienam aiškus. Dar vienas retorinis klausimas: ar mūsų Tėvynė Lietuva yra koks devyngalvis slibinas, kuriam, kaip tose pasakose, reikia mergaičių kraujo? Ir tik jo gavusi ji laiminga?

Bet mano vyras, deja, turi kitokią nuomonę. Jis, pamatęs tas kruvinas skerdynes, kovos įrašą, pašoko nuo sofos ir plojo rankomis keldamas į padanges ir Juliją, ir visas smurtinio sporto atstoves moteris: „Ot čia tai bent moteris! Kieta, tikra amazonė! Štai tau lygios teisės!“. Mestelėjau iš padilbų piktą žvilgsnį. Jis tuojau suprato, kad šią naktį miegos vienas. Bet, akivaizdžiai paveiktas moterų kovos (niekada neįtariau jo seksualiniu iškrypimu), puolė mane lyg koks akmens amžiaus karys – su pagaliu prieš tanką. Jis ėmė karštai aiškinti man moters – kovotojos istoriją pabrėždamas, kad tai, ką aš matau jokia naujiena. Tuojau pasitelkė Romos laikų gladiatorius, kurių tarpe būdavo ir moterų. Pateikė ir britanės Boudikos, 61 m.e. metais pradėjusios sukilimą prieš romėnus, istoriją. Senovės pasaulio istorikai užfiksavo karinių vadų pasakojimus apie įspūdingas moteris kariūnes, kurios egzistavo daugelyje kultūrų. Štai Karibo Artemizija įsakė sudeginti persų laivus Salamio mūšyje 480 pr.m.e. Ji taip gerai kovojo, kad persų karalius Xerxesas pasakė: „Mano vyrai tapo moterimis“. O ir Lietuvoje toli ieškoti nereikia – prisiminkime A. Mickevičiaus „Gražiną“, kuri savo narsa pranoko vyrus.

Nutraukiau jo istorines įžvalgas pakišdama jam į akis abejų kovojančių moterų nuotraukas: „Koks tėvas norėtų matyti savo taip talžomą dukrą? Jis turėtų būti visiškai nesveikas!“. Jis man priminė, kad dukros, deja neturime. Atšoviau, kad mūsų šiuolaikinė XXI amžiaus visuomenė yra daug humaniškesnė nei ta prieš pora tūkstančių metų. Ypač po bolševikų ir nacių nusikaltimų žmoniškumui. Jis tik liūdnai nusijuokė. Pasakė, kad nesiruošia diskutuoti politikos, bet apie moteris gali kalbėti iki amžių pabaigos, nes jos jį domina. Ir kad tikrai nesitikėjo iš manęs tokio senamadiško požiūrio apie moteris bokso ringe. Taip, jis sutiko, kad po tokios kovos moteris nebepanaši į moterį, jos deformuotas veidas tampa atgrasiu. Jis kandžiai įgėlė: „džiaugiuosi, kad tau, kovotojai už vyrų ir moterų lygias teises dar nekilo mintis tapti vyru. Neduok Dieve, prarasčiau žmoną, nors, ko iš meilės žmogus nepadarysi, tektų toliau gyventi kartu.“. Įsiutusi trenkiau miegamojo durimis. Tas mano vyriškio bandymas išsisukti nuo rimtos diskusijos viską paverčiant juokais išmuša mane iš pusiausvyros. Staiga jis pasibeldė į duris. Aš greitai paėmiau popieriaus lapą ir parašiusi „Nedrįsk įeiti!“ prastūmiau jį pro durų apačią.

Po kiek laiko prisiminiau koronavirusą. Pagalvojau, kad visai tikėtina teks ir lietuviams užsidaryti namuose bent dviem savaitėm, todėl šis konfliktas maro metu pasirodė pakankamai menkas. Lyg išgirdęs mano mintis vyras paklausė, ar nenorėčiau išgerti arbatos puodelį, nusiraminti. Sutikau, nors užtikrinau jį, kad nuomonės nesiruošiu keisti. Net ir maro metu moteris turi išlikti savimi, o ne kažkokia Kruvinąja Mere.